© Eurofootball.lt
Įspūdžiai po Lietuvos - Bosnijos ir Hercegovinos rungtynių tokie:
1. Ibiševičius. Šis įvartis tikrai nebuvo gražiausias per jo puikią karjerą. Bet bent jau kol kas, jis - istorinis. Visas rungtynes lietuviai kovėsi kaip už Tėvynę, bet vieną kartą visiškai subyrėjo elementarioje situacijoje. Tai pasitaiko net geriausiems. O bosniai visgi nusipelnė vykti į Sambos šalį, nors ir nenusipelnė mums įmušti. O Ibiševičius turėjo pusprogių ir anksčiau. Teisinga pabaiga.
2. Džeko. Daugumai jis - didelis žmogus, kurio galvos paskirtis netyčia mušti įvarčius. Šiaip bosnis yra kvailas medis ir ką jis veikia ten pas arabus MC. Tačiau bent Lietuvoje jo kritikų sumažės. Tai jis darė tuos viražus aikštės krašte, atliko tokį perdavimą, po kurio Ibiševičius galėjo rinktis, mušti pačiam ar praleisti kamuolį draugui. Štai jums ir balkaniškieji medeliai.
3. Pjaničius. Pankratjevas veltui teisinasi dėl to, kad jo planas nesuveikė. Negalėjo jis toje situacijoje staiga tapti gynėju ir a la Chuck Norris išgelbėti komandą. Nes iki to įvarčio bosniai neturėjo kažkokių progų, po kurių galėtų rautis savo plaukus. Pjaničius buvo geriausias iki įvarčio, nes bosniai žaidė ne kaip komanda, o kaip žaidėjų būrys. O Pjaničius buvo tas solistas, kuris kėlė daugiausiai problemų. Baudos smūgiais.
4. Arlauskis. Galime piktintis tuo, kad Karčemarskas traukia nesveikus kamuolius saulėtoje Turkijoje, o Pankratjevas nenorėjo, kad panašūs veiksmai būtų atliekami Kaune ir Vilniuje. Tačiau turime tokią vartininkų atsargą, kad verkti neverta. Būtų ne į "Rubin" Giedrius išėjęs, dabar Karčemarskas galbūt būtų Nr. 2 Lietuvoje. O Kaune Arlauskis sužaidė įspūdingai.
5. Pankratjevas. Penktadienį matėme, kad Lietuva gali žaisti gražiai, kaip Couceiro eroje. Kaune matėme, kad gali gintis gerai kaip Liubinsko laikų rinktinė. Tikrai vyrai įdėjo daug širdies, o žvaigždėtieji bosniai savo gyvenimo laimę išvargo kruvinu prakaitu. Išvada - Igoris yra gerai.
