© Eurofootball.lt
Ypatingai aštriai ši problema buvo iškilusi ir Vokietijos rinktinėje. Juk būtent šiai šaliai krinta itin didelė atsakomybė: jai teks kovoti dėl Pasaulio čempionų titulo savo gimtinėje. Buvo priimtas nestandartinis sprendimas: pasikviesti žmogų, kuris visai neseniai buvo išskirtiniu futbolininku, tačiau neturėjo jokios trenerio patirties.
Apie tai, kaip tai įvyko, ką per pastaruosius aštuonis mėnesius nuveikė komandos vadovybė, kaip ji organizuoja darbą ir ko nori pasiekti, vyriausiasis Vokietijos rinktinės treneris papasakojo žinomam anglų žurnalistui Keirui Rednedge'ui.
Baigė žaisti – grįžo į universitetą
- Kaip oficialiai vadinasi Jūsų pareigos?
- Bundestreneris. Prieš tai buvę treneriai Franzas Beckenbaueris ir Rudi Voeleris vadinosi menedžeriais, nes jie neturėjo trenerių licencijų. Aš tokią turiu.
- Kuomet Jūs žaidėte, Jus laikė per daug svarstančiu, kad tiktumėte trenerio darbui. Visgi, kaip Jūs juo tapote?
- Paprastai susidomėjimas trenerio amatu futbolininkams kyla jų karjerai einant į pabaigą. Iki tol tu esi per daug užimtas pačiu žaidimu, gyveni nuo rungtynių iki rungtynių, o mano amplua žaidėjų mintys sukasi tik apie tai, kaip kuo daugiau įmušti. Aš žinojau: po to, kai paliksiu aikštę, turėsiu pasiimti pauzę ir apmąstyti, ką daryti toliau – ne tik futbole, bet ir gyvenime.
Po 1998-ųjų metų Pasaulio čempionato ir mano paskutiniojo sezono "Tottenham" kartu su šeima persikrausčiau į Kaliforniją. Nusprendžiau padaryti pertrauką, kuriam tai laikui atsitraukti nuo futbolo ir užsiimti kažkuo kitu. Grįžau į universitetą ir ėmiausi mokytis dalykų, kurie domino mane visą gyvenimą – informatikos, užsienio kalbų. Man tai tiko ir todėl, kad dabar galėjau daugiau laiko skirti sūnaus auklėjimui.
Po to pradėjau bendrauti su dviem verslininkais, užsiėmusiais sporto konsultacijomis: vienas, anglas, anksčiau žaidė Šiaurės Amerikos futbolo lygoje, kitas, prieš grįždamas į valstijas, vadovavo kompanijos Adidas tarptautinėms marketingo programoms. Iš pradžių aš tik studijavau šią veiklos sritį, jie padėdavo man savo patarimais. O 2003-iais metais mes tapome partneriais įmonėje, kuri ėmėsi vieno futbolo projekto Los Andžele, užsakyto Anschultz korporacijos (stambi Amerikos korporacija, užsiimanti naftos bei kitokiu bizniu; jos savininkas Philipas Anschultzas aktyviai investuoja lėšas į sporto projektus).
Iki tol aš spėjau baigti eilę reikaliukų, tame tarpe, 2000-iais kartu su savo 1996 metų rinktinės partneriais gauti trenerio licenciją. Kitais žodžiais tariant, įgavau vadybininko, trenerio, verslininko patirties, net nesuvokdamas, kiek man tai pagelbės dabartiniame darbe.
Kuo baigiasi pokalbiai „iš širdies“
- Beje, kaip Jūs gavote bundestrenerio pareigas?
- Viskas įvyko per porą dienų. Po Euro-2004 aš grįžau iš Portugalijos, ir štai kartą man skambina Berti Vogtsas ir praneša, kad jie su sūnumi treileriu keliauja po Kaliforniją. Žinoma, aš netrukus juos pasikviečiau pavakarieniauti ir išgerti po stiklinę vyno.
Mes abu džiaugėmės susitikimu, o pokalbis prie stalo nukrypo į nusivylimą, kuris įsivyravo Vokietijoje Euro-2004 metu. Iki to laiko federacija jau buvo pasiūliusi pareigas Ottmarui Hitzfieldui, bet jis atsakė, kad vadovauti rinktinei dar nepasiruošęs, nes yra visiškai išsekęs po šešerių metų darbo su Miuncheno "%c00001". Tuomet buvo kreiptasi į Otto Rehhagelį, bet atsisakė ir jis: pasakė, kad negali palikti Graikijos, nes graikai jį tiesiog nužudytų. Ir štai Berti klausia manęs: "O ar tu sutiktum?"
Aš nesusimąstęs atsakiau: tikriausiai, bet tik prie tam tikrų sąlygų. Bet šiaip šis pokalbis man rimtu nepasirodė – dviejų aistruolių lygio, ne aukščiau. Atsimenu aš dar pridūriau: kas galėtų būti labiau jaudinančio už vadovavimą savo šalies rinktinei gimtinėje vykstančiame Pasaulio čempionate. "Bet ar tu ne prieš, kad aš apie tai pasikalbėsiu šia tema su Horstu Schmidtu (Vokietijos futbolo sąjungos generaliniu sekretoriumi)?" – klausia Bertis. Ne, ne prieš, atsakau, tik vargu ar iš to kas nors išeis – aš dabar gi Los Andželo gyventojas.
- O toliau?
- O toliau po dviejų dienų suskamba skambutis nuo Horsto Schmidto: "Jurgenai, yra reikalas". Ir štai tada aš staiga supratau: o juk tai iš rimto! Atsakiau, kad galime pakalbėti, tik į Frankfurtą skristi man nelabai norisi, ar negalėtume susitikti kur nors pusiaukelėje? Taip ir padarėme. Susitikome Niujorke, viešbutyje prie oro uosto. Prieš skrydį namo aš pasitariau su žmona, ir ji pasakė: toks šansas būna tik kartą gyvenime, tad reikia pasikliauti intuicija ir pasiklausyti, ką tau pasakys.
Pakeliui į Niujorką suspėjau pabraižyti koncepciją to, kaip aš įsivaizduočiau savo naują darbą, prisiminęs viską, ko išmokau per pastaruosius metus. Į susitikimo vietą atvykau pilnai pasirengęs. Manęs laukė Horstas ir DFB prezidentas (Gerhardas Mayeris-Vorfelderis).
Aš ėmiau jiems dėstyti savo mintis, bet abu staiga pakėlė rankas ir kartu pasakė: "Minutėlę!". Jie galvojo, kad vyksta pasikalbėti su savo buvusiu futbolininku, kuris ketina tapti treneriu, o pamatė jau visai kitą žmogų, nei tą kurį pažinojo. Nuo tada, kuomet paskutinį kartą 98-ais metais su juo susitiko Pasaulio čempionate Prancūzijoje, jam kažkas nutiko!
Trumpai tariant, mes pasikalbėjome keturias ar penkias valandas, po ko įvykiai ėmė klostytis labai greitai. "Kada tu galėsi atskristi į Vokietiją rimtoms deryboms – apie pinigus, kontraktą ir panašiai?" – atsisveikinimui manęs paklausė jie. "Man reikia nuskristi į Los Andželą, pasikalbėti su šeima, o tada žiūrėsim". Mes juk su žmona jau buvome suplanavę atostogas. Bet praėjus savaitei ar dešimčiai dienų išskridome į Frankfurtą ir sustatėme visus taškus virš "i".
- Ir ką tai reiškė?
- Aš pareikalavau pilnos trenerių štabo kontrolės ir papildomų resursų. Jie atsakė: "Taip, mes suprantame, kodėl tau reikia būtent šių žmonių. Nebus jokių problemų". Kalba ėjo apie Joachimą Low, Oliverį Bierhoffą, sporto psichologą ir amerikiečių fizinio parengimo specialistus. Išgirdęs "Taip" aš tariau: "Tuomet imkimės darbo".
Mes ne Italija, ne Brazilija ir ne Prancūzija. Tai kas tuomet?
- Kas iš Jūsų padėjėjų pirmasis gavo pareigas?
- Joachimas Low, bet ir Bierhoffas iš pat pradžių žinojo, kad jam teks užimti poziciją, kurios prieš tai mes neturėjome – jis tapo administraciniu komandos vadybininku. Pirmasis mūsų darbas buvo suformuoti komandą, su kuria mes galėtume dirbti žingsnis po žingsnio, savaitę po savaitės, mėnesį po mėnesio.
Antrasis mūsų uždavinys buvo išaiškinti viso projekto esmę žaidėjams: kaip mes ruošiamės vykdyti vienus ar kitus dalykus, ko laukiame iš jų ir ką norime pasiekti viename ar kitame etape. Mes kalbėjomes su jais apie žaidimo stilių ir filosofiją, stengėmės paaiškinti, kad remiantis mūsų mentalitetu mes turime žaisti atakuojantį, agresyvų futbolą, primesti iniciatyvą priešininkams. Apie tai kalbėjomės su komandos lyderiais – Michaeliu Ballacku (%p00027), kaip su kapitonu, Oliveriu Kahnu (%p00002), Jensu Lehmannu (%p01551), Berndu Schneideriu (%p00336), Torstenu Fringsu (%p01242), žodžiu su tais, kas sudaro komandos branduolį. Mūsų nuomone, yra svarbu, kad jie suprastu mūsų idėjas.
- Ar tai taikoma ir sirgaliams?
- Žinoma. Mes pasakėme futbolininkams: reikia, kad sirgaliai vertintų mūsų požiūrį į darbą nacionalinėje komandoje, kad vokiečiai galėtų pasakyti: "Štai tokia ir turi būti mūsų rinktinė". Tikiuosi, kad tokiame žaidimo stiliuje, kurį mes praktikuojame, mums tai pavyks pasiekti. Mes ne Italija, kuri pirmiausia žaidžia taktiškai ir laukia vienintelio momento, kurį paprastai ir išnaudoja. Mes ne Brazilija su jos gražiu technišku žaidimu. Mes ne Prancūzija. Bet mums būtina aiškiai suprasti: tai kas gi mes tokie?
Apie visa tai mes ir pasišnekėjome su futbolininkais, o po to jiems pasakėme: "Mes rengiamės žaisti Pasaulio čempionate, vyksančiiame mūsų šalyje. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad nuo pat pirmojo teisėjo švilpuko mūsų pusėje bus sirgalių palaikymas. Mes negalime tupėti gynyboje, laukdami šanso kontratakai, nes gerbėjai mums to neleis. Net su Brazilija ar Argentina mums nepavyks sužaisti kontratakuojant – sirgaliai mus vis į priekį."
- Jūs buvote įsitikinęs, kad žaidėjai įsisavins Jūsų idėjas?
- Mes nežinojome, kaip greitai jie sugebės visa tai įsisavinti. Ypač todėl, kad turėjome reikalų su žmonėmis, žaidžiančiais skirtinguose klubuose ir skirtingais stiliais. Bet mes vėl ir vėl dėstėme jiems savo mintis, ir dabar, po aštuonių mėnesių darbo, komanda palaipsniui įgauna tą stilių, kurį mes norime jai įskiepyti. Jai dar toli nuo tobulumo, ir, visai tikėtina, kad jo ir nepasieks. Bet pakloti tvirti pamatai, nuo kurių galima atsispirti, kad judėti į priekį.
Vokietijoje talentai dar neišnyko
- Kaip Jums sekasi bendradarbiauti su jaunimo rinktine?
- Šį bendradarbiavimą mes taip pat peržiūrėjome. Paskyrėme Dieterį Eiltzą jaunimo rinktinės treneriu ir pasakėme, kad jo pagrindinis uždavinys – tiekti žaidėjus pirmajai rinktinei. Po to primetėme kandidatų sąrašą ir nusprendėme, kad reikia visus peržiūrėti aikštelėje. Pakalbėjome su veteranais, tokiais kaip Didi Hamannas (%p02013), - ir jiems pasakėme: "Žiūrėkit, vaikinai, jums kuriam laikui reikia pabūti nuošalyje, nes mes norime pažiūrėti, ką moka jaunimas ir ką jiems reikia tobulinti norint pasiekti rinktinės lygį. Patys suprantate - tai padaryti galime tik patikrinę juos aikštelėje. Jūs vis dar komandoje, niekas dar nėra nuspręsta, tai tiesiog jaunimo patikrinimas.
Žinoma, mes nekeitėme visos sudėties – stiprus branduolys išlikdavo visada, bet kiekvienose rungtynėse išleisdavome porą naujokų. Ir buvome apstulbę nuo to, kaip jiems sekėsi. Rezultate situacija iš esmės pasikeitė – šiandien mes jau galime pasitikėti tokiais futbolininkais, kaip Huthas (%p01986), Hitzlspergeris (%p01909), Podolskis (%p01693), Lahmas (%p00276), kuris jau žaidė Euro-2004, Hinkelis (%p00270), ir dar eilė žaidėjų, atstovaujančių jaunimo rinktinei. Iki Pasaulio čempionato dar daugiau nei metai, ir to turėtų užtekti nusprendimui, kas iš jų galės pretenduoti į vietą rinktinės sudėtyje. Be to labai svarbu, kad mes turime geras perspektyvas kur kas tolimesnėje ateityje.
Po visų šių pokalbių apie talentų deficitą staiga išlindo tai, kad mes turime nuo aštuonių iki dvylikos jaunų žaidėjų, kurie ateityje papildys nacionalinę rinktinę. Jau yra kuo didžiuotis, juolab, kad kai kurie jų ateis į rinktinę prieš šį Pasaulio čempionatą.
- Bet tas pats Huthas retai pasirodo aikštėje "Chelsea" sudėtyje. Ar tai Jūsų nejaudina?
- Mes lankėmės "Chelsea" ir kalbėjomės su Huthu. Žinoma, konkuruojant su pasaulinės klasės gynėjais – Ricardo Carvalho ir Johnu Terry – jam sunku tikėtis vietos pagrindinėje sudėtyje. Bet mes paklausėme Jose Mourinho, ar artėjant Pasaulio čempionatui nėra įmanoma Huthui duoti daugiau žaidybinio laiko, ar tiesiog jį išnuomuoti. Ir Mourinho supratingai pažiūrėjo į mūsų pageidavimus. Mes dirbsime tokia pat linkme.
- Beje, kokios Jūs nuomonės apie Mourinho?
- Mano nuomonė labai gera. Žinoma, aš tik iš šalies galiu stebėti jo darbą, bet mes bendravome keletą kartų, ir šie susitikimai man paliko pačius teigiamiausius įspūdžius. Iš šalies atrodo, kad jis negalvoja apie nieką, išskyrus savo komandą. Jis siekia išgauti maksimumą iš kiekvieno žaidėjo, ir čia mūsų požiūriai sutampa. Praėjusį rudenį mes stebėjome rungtynes tarp "Chelsea" ir "Liverpool", ir tai ką mes pamatėme paliko stulbinantį įspūdį. Žiūrint iš taktinės ir energetinės pusės, jo darbas yra aukščiausios klasės. Tai yra juntama sėdint tribūnoje. Mourinho yra vertas visokeriopos pagarbos.
Vartininkų dilema
-Ar Jums pavyko išspręsti vartininkų dilemą?
- Mums nepaprastai pasisekė – mūsų sudėtyje yra du pasaulinės klasės vartininkai. Manau, ši situacija yra itin reta. Bent jau aš neprisimenu kažko panašaus kitoje rinktinėje. Šį klausimą ilgai eskalavo spauda, bet, manau, įvykiai klostosi teisinga linkme.
Paskelbėmė vartininkų konkuravimą, nes vis dar laikėme Oliverį Kahną pirmuoju numeriu, o Jensą Lehmanną – pretendentu. Abiems tai tapo milžinišku stimulu. Kahno laukė sunkesnė dalia: jam kilo pojūtis, kad iš jo nori kažką atimti – iš pradžių kapitono raištis buvo atiduotas Michaeliui Ballackui, po to buvo suabejota jo, kaip pirmojo rinktinės vartininko vaidmeniu. Bet mes nedviprasmiškai paaiškinome Oliveriui: taip, jis – numeris vienas, bet ir Jensui turi būti suteiktas šansas. Galų gale, auksinis "Arsenal" dublis ir 49 nepralaimėtos rungtynės – pakankamas pagrindas suteikti galimybę.
Pirmąsias keletą savaičių Oliveriui buvo labai sunku, sunku buvo ir Jensui. Bet jie problemą išsprendė kaip tikri profesionalai – tuo mes dabar net kažkiek didžiuojamės – ir dabar normaliai bendrauja, net juokauja vienas su kitu, ko prieš tai niekada nebūdavo! Kiekvienas lyg ir gena kitą, ir, mūsų požiūrių, abu pagerino savo fizinę formą. Galima tik žavėtis tuo, kaip Jensas įveikė kritinį periodą "Arsenale, kuomet Arsene'as Wengeras pasodino jį ant suolo. Mus labai suneramino ši situacija, ir mums labai palengvėjo, kuomet ji išsisprendė.
- Ar ketinate į rinktinę kviesti žaidėjus, atstovaujančius Vokietijos turkų bendruomenei?
- Per pastaruosius dešimt metų Vokietijoje daug kas pasikeitė. Dabar mes stebime ir tuos žaidėjus, kurie gimė ir užaugo Vokietijoje bet turi dvigubą pilietybę. Mes kur kas atviresni, nei anksčiau, ir norime eiti prancūzų keliu – šiame plane jie yra geriausias pavyzdys. Būtinai į rinktinę kviesim vaikinus, kurie turi Vokietijos pilietybę ir gali žaisti už mūsų komandą.
Tolimos perspektyvos komanda
- Ar jums nekelia problemų dvivaldystė Vokietijos futbolo sąjungoje (DFB), kuriai dabar vadovauja iš karto du prezidentai – Gerhardas Mayeris-Vorfelderis ir Theo Zwanzigeris?
- Prie šios aplinkybės mes prisitaikėme be ypatingo vargo, nes rinktinės valdyba nėra įtraukta į federacijos administracinį darbą. Apskritai, vienas pirmųjų mūsų žingsnių buvo savo administracinio vieneto sukūrimas, tad dabar federacijoje yra nacionalinės rinktinės skyrius. Anksčiau rinktinė egzistavo "viename pakete" su jaunimo ir kitomis rinktinėmis. Visi kartu mes gyvenome gana klampioje sistemoje.
Mes pasakėme: pirmoji rinktinė yra pernelyg svarbi, jai reikalingas ypatingas dėmesys, tad kodėl gi jos neatskyrus nuo kitų? Tokiu būdu federacijoje atsirado nuosavas rinktinės ofisas, kur sėdi mūsų žmogus ir užsiima mūsų problemomis kartu su nuosavu personalu, sudarytu iš naujų žmonių. Apie kiekvieną savo iniciatyvą mes pranešame abiems prezidentams, ir jie jas tvirtina.
Mes vykdome unikalų projektą. Ateinantis pasaulio čempionatas Vokietijoje vyks gal po 50-60 metų, ir į Europą grįš gal tik po kokių 20 metų. Todėl mūsų uždavinys – suorganizuoti administracinį darbą taip, kad jis tarnautų rinktinės interesams. Savaime taip neatsitiks dėl suprantamų priežasčių: DFB – didžiulė organizacija, ji, be mūsų, turi užsiimti ir šešiais milijonais savo narių, ir regionų federacijomis, ir dar kitkuo.
- Kitaip tariant, galima sakyti, kad jūs jau po savęs paliksite neblogą įdirbį?
- Visiškai teisingai. Tai, kuo mes užsiimame, yra taikoma į tolimą perspektyvą ir neš vaisius nepriklausomai nuo to, kas vadovauja rinktinei. Manau, kažkokia tai prasme, darbas, kurį mes atlikome, yra unikalus. Mes pradėjome nuo žaidimo filosofijos ir klausimo apie tai, kokių vertybių ir kokio stiliaus mes turime laikytis. Tai buvo esminis momentas, reikalavęs gilaus svarstymo – to, kas prieš tai nebuvo daroma.
Euro-2004 komanda žaidė vienu puolėju, kitose rungtynėse – dviem, o kuomet tai nepavyko, trečiosioms rungtynėms buvo išleisti trys. Galima žavėtis "Ajax" filosofija, tuo, kaip žaidžia brazilai ar italai, bet kiekviena šių komandų turi aiškų supratimą apie savo stilių. Mes gi savo stilių dar tik atrandame. Po mūsų svarstymų su treneriais ir žaidėjais priėjome sprendimą pagrindinėmis schemomis laikyti 4-4-2 arba 4-3-3, bet jos turės būti maksimaliai lanksčios ir pritaikomos prie konkrečios situacijos. Bet vienodą stilių, mūsų manymu, reikia diegti visoje futbolo infrastruktūroje, pradedant futbolo mokyklomis. Jis turi būti kertiniu akmeniu, orientyru visiems.
"Aš sugeriu žinias kaip kempinė"
- Žaidėjams esate pasiūlęs paklausti savęs: ką aš privalau padaryti, kad žaisti geriau? Ar sau, kaip treneriui esate uždavęs tą patį klausimą?
- Visą mūsų projektą aš laikau stulbinančiu žinių šaltiniu, kurias aš gaunu iš dienos į dieną. Sugeriu šias žinias kaip kempinė. Pamoka, kurią aš suvokiau per tuos kelis metus, per kuriuos užsiėmiau verslu, yra tokia: jei tau nepakanka kokių nors žinių, apsupk save žmonėmis, kurie jas turi. Aš taip ir elgiuosi. Pavyzdžiui, man prireikė turėti šalia sporto psichologą, nes aš universitete nesu studijavęs psichologijos. Mes daug šnekam apie psichologinius žaidimo aspektus, bet ar patys žinome, ką tai reiškia?
Teko performuoti visą struktūrą. Vokietijoje visada buvo priimta taip: viršūnėje – bundestreneris, laipteliu žemiau – jo pagalbininkai, po to – vartininkų treneris ir taip toliau. Tai yra griežta vertikalė. Atėję į rinktinę, mes pasakėme: dabar dirbsime kitaip – nauja komanda turi veikti horizontaliu, o ne vertikaliu principu, nes tik taip galima pasiekti maksimalų kiekvieno atsidavimą.
Pavyzdžiui, Joachimas Low treniruotėje sugeba per 30 sekundžių kuo aiškiausiai išdėstyti vienokią ar kitokią taktinę užduotį – ir aš suteikiu jam šią galimybę. Juk neimsiu gi aš kištis į jo darbą tik dėl to, kad aš – vyriausiasis treneris. Oliveris Bierhoffas puikiai kalba prieš kameras, sugeba kalbėtis su klubais, perteikia mūsų idėjas spaudai ir rėmėjams. Ir aš jam pasakiau: "Tai yra tavo sklypas, imk ir valdyk jį savo rankomis." Jei į mane kreipiasi fizinio parengimo treneris ir sako, kad žino, kaip iš žaidėjų išspausti 10 ar 20 procentų daugiau, aš atsakau: "Paaiškink man kaip, ir pirmyn!". Ir kadangi mes dirbame kolektyviškai, aš kiekvieną dieną išmokstu kažką naujo.
- Ar jums išėjo į naudą savo, kaip žaidėjo, patirtis skirtingose valstybėse?
- Tai, kad aš gyvenau ir žaidžiau skirtingose šalyse, atnešė man krūvą naudos, nes tai suteikė galimybę pažiūrėti į įvairius dalykus skirtingais kampais. Ne veltui praėjo ir tie šeši metai, kuriuos aš praleidau Jungtinėse Valstijose. Tokia patirtis žmogų daro labiau atviru. Ir aš ne tik apie save. Joachimas Low dirbo treneriu Turkijoje ir Austrijoje, Oliveris Bierhoffas žaidė Italijoje, Andreasas Kopke gynė "Marselio" vartus. Mes ir futbolininkams aiškinome, kad dabar su jais dirbs treneriai, žinantys futbolą iš įvairių pusių.
Mes stengėmės problemas spręsti nestandartiškai. Pavyzdžiui, sakėme žaidėjams, kad pastoviai stebėsime jų pasirodymus klubuose, bet tai netaps vieninteliu kriterijumi būti pakviestam į rinktinę: "Na ir kas, kad jums klube kažkas nepavyko? Jei nepavyko gerai pasirodyti dviejose, trijose, ketveriose rungtynėse, tai dar nereiškia, kad į rinktinę jūsų nebekvies. Svarbiausia, vaikinai, kad jūs nesvyruodami keltumėte savo formą – iki pat Pasaulio čempionato, o dar geriau – ir po jo."
Kalifornija – Vokietija ir atgal
- Kaip jūs manote, ar Vokietijos sirgaliai jau susitaikė su tuo, kad jų bundestreneris gyvena Kalifornijoje?
- Kuomet mes tik pradėjome, niekas neturėjo aiškaus vaizdo, kaip viskas susiklostys. Klausimų tema "jis neturi trenerio patirties, ir jis gyvena Kalifornijoje" kildavo daugybė, ir tai yra suprantama. Tam, kad išsklaidyti abejones, reikėjo kažką daryti. Žinoma, reikėjo laiko, o futbole viskas visų pirma priklauso ir nuo to, kokius rezultatus ir ypatingai kokį žaidimą rodo komanda. Mes pradėjome sėkmingai: futbolininkai suprato mūsų idėjas ir sužaidė eilę gerų rungtynių. Po to klausimai, ar gali dirbti treneris, pastoviai skraidydamas iš Kalifornijos į Vokietija ir atgal, dingo.
Aš daug kartų kartojau: Zico treniruoja Japonijos rinktinę, cirkuliuodamas tarp Tokijo ir Rio-de-Žaneiro, Otto Rehhagelis – Graikiją, bastydamasis tarp Diusseldorfo ir Atėnų, Carlosas Alberto Parreira sėdi Rio, o visi jo futbolininkai žaidžia Europoje, Ari Haanas dirba su Kinijos rinktine, o gyvena Vokietijoje. Esant norui galima išspręsti viską, svarbu, kad darbas būtų kokybiškas.
- Kaip yra paskirstytas jūsų laikas?
- Aš du kartus per mėnesį skraidau į Vokietiją. Vieną kartą – savaitę prieš eilines rungtynes, antrą – penkioms dienoms, organizacinių klausimų spręsti. Atvirai kalbant, tai labai palengvina man gyvenimą: galima stebėti įvykių raidą iš šono, neklausant visokių nesąmonių tarp rungtynių ir susikoncentruojant ties svarbiausiais dalykais.
Aš nesiblaškau dėl rutininių smulkmenų, ir manęs kasdien netrukdo žurnalistai. Mano požiūriu, rinktinės treneriui visiškai nebūtina komentuoti visus nacionalinių pirmenybių turus ar kokius nors įvykius Europos futbole. Kam reikia – visada pasieks mane telefonu arba elektroniniu paštu, o su Joachimu Low ir kitais rinktinės kolegomis aš bendrauju kasdien. Tuo tikslu mes turime specialų telefono numerį, tad organizuotumo plane jokių problemų nėra. Užtad man lieka pakankamai laiko planavimui ir vienų ar kitų klausimų apmąstymui.
- Kaip jūs iš Kalifornijos stebite tai, kas vyksta vokiečių futbole?
- Labai paprastai. Kiekvieną savaitgalį aš per palydovinę televiziją tiesiogiai stebiu trejas rungtynes, turiu du vokiečių kanalus, stebiu Bundesligos turo apžvalgą, peržiūriu keturis Anglijos "Premier" lygos mačus, "Serie A" rungtynes.. Apskritai, esant norui, galiu stebėti futbolą 24 valandas per parą – įskaitant ir meksikiečių.
- Kokia kalba jūs galvojate?
- Šeimoje mes kalbamės angliškai, tad namie aš angliškai ir galvoju.
- Paskutinysis klausimas: ar jūs tapsite pasaulio čempionais?
- Na, po to, ką aš čia jums prišnekėjau, turime tapti!
