© Eurofootball.lt
„EuroFootball.lt“ portale – išskirtinis pokalbis su „Žvaigždžių karų“ turnyro dalyviu ir tikru futbolo aistruoliu apie vokiečių futbolo tradiciją, Lionelio Messi pasiekimus Argentinos rinktinėje ir Lietuvos nacionalinės ekipos perspektyvas.
Žavi gilios Vokietijos futbolo tradicijos
.jpg)
<Pergalingas lietuvių mačas Rumunijoje (asm. nuotr.)
- Niekada neužsimirštu, kad mano komanda – visų pirma, Lietuvos rinktinė, kurią stengiuosi palaikyti ne tik namų rungtynėse, bet ir išvykose. O kodėl simpatizuoju vokiečiams atsakyti nėra lengva. Visuomet žavėjausi futbolu - turbūt pirmoji knyga, kurią perskaičiau bent septynis kartus, buvo Rimo Mackevičiaus "Futbolas - milijonų aistra". Kai man buvo 15 metų, galėjau išvardyti visų pasaulio čempionatų visų mačų nuo grupių etapų iki finalų rezultatus. Dabar, ko gero, būčiau tikslus tik su finalinių mačų rezultatais.
Konkrečiam Vokietijos pasirinkimui įtakos veikiausiai turėjo kiemas, kuriame užaugau. Jame lietuviai sudarė mažumą, tad didžioji dalis palaikė Sovietų Sąjungos, o vėliau - Rusijos nacionalinę komandą. Tad geriausias būdas oponuoti buvo sirgti už Vokietiją.
Vokietija įprasmino vieną iš didžiųjų futbolo tradicijų: braziliška garsėjo kūrybiškumu, olandiška - savuoju "totaliniu futbolu", itališka pasižymėjo gynybine klampyne, angliška - geru žaidimu galva. Vokiečiai simbolizavo tvarką ir discipliną, o pagrindinė stiprybė buvo tai, kad jie sugebėdavo žaisdami prastai ar net nuobodžiai demonstruoti puikius rezultatus. Tai buvo ištisa futbolo filosofija, o ne vienkartinė sėkmė. Pavyzdžiui, prisiminkime 1982 metų pasaulio čempionatą. Išskyrus fantastišką pusfinalio mačą su Prancūzija, vokiečiai nieko ypatingo nepademonstravo, bet pralaimėjo tik finale taip pat nuobodžiai atrodžiusiai Italijai. 1986 metais spauda rašė apie nykų komandos žaidimą, bet tai ir vėl nesutrukdė patekti į finalą, kur pralaimėta tik Diego Maradonos Argentinai. 1990-aisais, tuoj po valstybės susivienijimo, argentiniečiams buvo atsirevanšuota ir iškovotas trofėjus. Iš to ir kyla desperatiški Gary Linekerio pasisakymai apie tai, kad aikštėje laksto 22 futbolininkai, tačiau galiausiai vis tiek laimi Vokietija.
Tiesa, dabar vaizdas kitoks: racionali, progų laukianti Vokietija virto taktiškai puikiai parengta mašina, demonstruojančia atakuojantį futbolą. Bus įdomu pasižiūrėti, ar jiems pavyks istoriškai nebūdingu stiliumi įrodyti pranašumą prieš Italiją šio Europos čempionato pusfinalyje ir, galbūt, finale. Manau, kad tam atėjo laikas.
- Išskirkite kelias stipriąsias Vokietijos rinktinės savybes, kurios verčia ekspertus kartu su Ispanija vadinti ją pagrindine favorite laimėti trofėjų?
- Pirmiausiai išskirčiau tobulą perėjimą iš gynybos į puolimą. Turbūt nėra kitos komandos, kurioje futbolininkai taip puikiai trimis žingsniais į priekį žinotų, kur kas turi stovėti. Ispanai tai padaro, tačiau naudodamiesi savo kamuolio valdymo technika, o vokiečiai - savita sistema.
Be to, Vokietija yra išskirtinis atvejis dėl ypatingai stiprios vartininkų mokyklos. Kada jie paskutinį sykį pralaimėjo baudinių seriją? 1976 metais Europos čempionato finale prieš Čekoslovakiją, taigi beveik prieš keturis dešimtmečius.
Galbūt dabartinėje Vokietijos komandoje nėra tokių išskirtinių asmenybių kaip kad kitose rinktinėse. To nematėme ir istoriškai: nors ryškių pavardžių nestigo, niekuomet nebuvo futbolininkų, apie kuriuos būtų kuriamas visas pasaulis. Tai kurią vieningą komandą ir daro ją stiprią kaip kumštis.
- Kokia futbolo istorijos akimirka Jums yra įsimintiniausia?
- Pirmiausiai šauna į galvą 1974 metų Vokietijos rinktinės pergalė prieš Nyderlandus. Tuo metu dominavo "totalinis futbolas", visi žavėjosi Johanu Cruyffu, Johanu Neeskensu, bet finale vokiečiai Gerdo Mullerio įvarčio dėka laimėjo 2-1. Taip pat, be abejo, įsimintas Berno stebuklas: 1954 metais vokiečiai grupių etape 3-8 pralaimėjo Vengrijai su Ferencu Puskasu priešaky, bet finale sugebėjo atsitiesti po dviejų praleistų įvarčių ir atsirevanšuoti. Po tragiško Antrojo pasaulinio karo tuomet buvo praėję vos devyneri metai, tad Vokietijai tai buvo nepaprastai reikšminga akimirka.
Šiuolaikinio futbolo problema – komercializacija
- Tenka konstatuoti, kad futbolas vis labiau komercializuojamas. Nemaža dalis gerbėjų nėra tuo patenkinti: net ir dabar vykstančiame Europos čempionate netrūksta protesto akcijų, kurių pagrindinė mintis - stadionai tampa nebeprieinami atsidavusiems sirgaliams, o jų vietą užima amerikietišką palaikymo būdą su užkandžiais rankose propaguojanti publika.
- Komercializacija yra didžiulė problema , bet visų pirma priešinčiausi multikultūralizmo tendencijoms ne tik Vakarų visuomenėse, bet ir futbolo komandose. Mano manymu, penkių legionierių limitas yra maksimalus. Daug kam kyla klausimų, kodėl Anglija, turėdama tokį pajėgų nacionalinį čempionatą, lieka be nieko Europos ir pasaulio čempionatuose. Todėl, kad anglų futbolininkai užleidžia savo pozicijas klubuose užsieniečiams, o tai veda prie nacionalinės futbolo mokyklos žlugimo.
Pasižiūrėkime į Amsterdamo "Ajax". Dabartinėje futbolo sanklodoje šis Nyderlandų klubas nebegali pademonstruoti to, ką matėme prieš kelis dešimtmečius. Šiuo metu tai - vidutinio lygio ekipa, nes po kiekvieno geresnio sezono ryškiausi futbolininkai yra parduodami. Jei būtų legionierių limitas, galbūt ši komanda per trejus ar ketverius metus subrandinusi žaidėjus galėtų kautis dėl aukštesnių pozicijų Čempionų lygoje.
Dabar futbolo arenoje kaunasi milžiniški pinigai, o tai - nenormalu ir nenatūralu. Šiuolaikiniai kubai gali neturėti sistemos, neauginti vaikų, nes tai kompensuojama plačiai atveriant piniginę.
Problemų yra ir tribūnuose. Atiduodu pagarbą istoriniams ultrų judėjimams, nes komercializacija, kaip ir minėta, akivaizdžiai persismelkia žiūrovams. Palaikymas tampa ne aistra, o pripučiamų bananų daužymu. Dėl to labai gerbiu tradicijas išlaikančius Vilniaus "Žalgirio" aistruolius "Pietų IV".
- Geriausiu planetos futbolininku trečius metus iš eilės renkamas argentinietis Lionelis Messi, o pagrindiniu jo varžovu įvardijamas Cristiano Ronaldo. Ar sutiktumėte, kad šis duetas diktuoja futbolo madas?
- Messi bus geriausias tada, kai įrodys, kad jo rinktinė yra pajėgi kovoti dėl aukščiausių vietų. Prisiminkime, koks buvo Messi prieš dvejus metus pasaulio čempionato mače su Vokietija. Tegul jis pats sau atsako, kur buvo tą dieną, nes aikštėje be Sami Khediros ir Bastiano Schweinsteigerio nieko daugiau nesimatė. Kažkas tik painiojosi po kojomis.
Cristiano Ronaldo dėl tos pačios priežasties negali vienareikšmiškai vadintis geriausiu. Ką rinkčiau šiuo metu? Philippą Lahmą arba Schweinsteigerį. Jie - Europos vicečempionai, moka ir kurti, ir griauti. Abiejų žaidimas nėra priklausomas nuo asmeninių nuotaikų, jie nekuria destrukcijos komandos viduje. Ateityje, manau, bus Matso Hummelso laikai - šis jaunas gynėjas jau dabar rungtyniauja nuostabiai.
Futbolo reikšmė Lietuvai
.jpg)
Kartu su aistruoliais keliauta ir į Paryžių (asm. nuotr.)
- Būtina pažymėti, kad pirmos tautinės vėliavos suplevėsavo Vilniaus "Žalgirio" stadione, o ne krepšinio arenose. Tai - istorinis faktas, tad šis klubas buvo ne mažesnis simbolis nei Laikinosios sostinės krepšinio komanda. Žinoma, vėliau krepšinyje atsirado daugiau ryškių asmenybių, buvo mažiau neskaidrių finansinių schemų, todėl tradicijos gyvuoja kur kas sėkmingiau. Tuo metu futbolas užmigo giliu miegu, iš kurio iki šiol neatsibunda.
Menkas dėmesys futbolui ypač krenta į akis tiems, kurie suvokia tarptautinės reprezentacijos mastus. Mano manymu, Lietuvos rinktinės patekimas į Europos ar pasaulio futbolo čempionatų finalinį etapą valstybės žinomumui turėtų tris ar penkis kartus didesnį teigiamą efektą nei pergalė krepšinio pirmenybėse. Prisiminkime Europos krepšinio čempionatą Švedijoje, kur švenčiančių mūsų aistruolių vietos gyventojai klausinėjo, kuo yra džiaugiamasi, nes nieko apie šalia vykstantį turnyrą nežinojo. Futbolo ir krepšinio rinkų, susidomėjimo mastai yra nesulyginami, tad negalime to paprasčiausiai ignoruoti.
- Pastaraisiais metais netyla kalbos būtinybę įdiegti futbole naująsias technologijas, kurios padėtų išvengti akis badančių klaidingų teisėjų sprendimų. Visgi FIFA ir UEFA vadovai laikosi atsargios pozicijos, o pastarosios organizacijos vadovas, legendinis Michelis Platini netgi pareiškė, kad technologijos negrįžtamai sugriautų futbolą. Kokia Jūsų pozicija?
- Manau, kad futbole technologijos galėtų būti taikomos jau seniai. Ir netikiu, kad tai ką nors sugriautų. Buvo jau gerokai per daug aukšto lygio rungtynių, kuriose pritrūkdavo teisingumo. Dabartinės technologijos leistų teisėjams gauti informaciją per kelias sekundes, tad žmogiškasis faktorius išliktų, o futbolo dinamiškumas nenukentėtų.
Ironiška, bet jei technologijos būtų buvusios dar 1966 metais, anglai iki šiol nebūtų laimėję jokio trofėjaus, nes finale po Geoffo Hursto smūgio kamuolys tikrai nekirto vartų linijos.
- Naujasis Lietuvos rinktinės treneris Csaba Laszlo viešai deklaruoja tikslą patekti į 2016 metų Europos čempionatą, mat jame varžysis nebe 16, o 24 šalių komandos. Kokios mūsų šalies nacionalinės ekipos perspektyvos?
- Kol kas didelių proveržio galimybių nematyti. Nebent komanda susižais ir taps vieningu kumščiu būtent tame atrankos cikle. Tą matėme ir anksčiau: juk 2008 metais lietuviai 3-0 laimėjo Rumunijoje, netrukus po to įveikė austrus. Kas tai buvo? Futbolo mokyklos padarinys? Anaiptol ne. Tai buvo susižaidusios ekipos, gero trenerio darbo ir tokių futbolininkų kaip Marius Stankevičius meistriškumo rezultatas. Tai nebuvo sisteminis artėjimas tokio rezultato link, todėl netrukus buvo pralaimėta toms pačios komandoms.
Per tiek metų tikėjimo buvo daug - vykau į rinktinės mačus užsienyje, visuomet stebiu namų dvikovas, bet sisteminių postūmių į priekį nematau.
