© Eurofootball.lt
Bertas van Marvijkas išleido bene identišką sudėtį kaip ir rungtynėse su danais išsidėsčiusią 4-2-3-1 schema, tikėdamas, kad tose rungtynėse jo komanda sužaidė gerai, tiesiog nepasisekė. Vietoje gynėjo Rono Vlaaro išėjo patyręs Joris Mathijsenas. Joachimas Lowas varžybas pradėjo ta pačia sudėtimi bei taktine schema 4-3-3 kaip ir pergalingose rungtynėse su portugalais.
Pirmąjį kėlinį aktyviau pradėję „oranžiniai“ siekė išnaudoti krašto saugus, įmesti kamuolį vieninteliam puolėjui Robinui van Persie tarp gynėjų arba virš jų. Taip gimė kelios pavojingos atakos prie Manuelio Neuerio vartų. Kiek apsižvalgę vokiečiai naudojo ilgus, aukštus perdavimus ieškodami Mario Gomezo. Daug aktyvesnis nei pirmose varžybose buvo Mezutas Ozilas, kuris su Thomasu Mulleriu dešiniajame atakos žaisdamas prieš nedaug patirties turintį Jetro Willems (18 metų) kėlė realią grėsmę olandams.
Lemiama kova vyko aikštės viduryje, kur vokiečiai turėjo pranašumą. Olandijos rinktinės treneris mėgsta žaisti su dviem besiginančiais saugais „griovėjais“, tai jam suteikia saugų užnugarį, tačiau apriboja puolimo galimybes. Paliktas vienintelis Wesley Sneijderis turi jungti saugų grandį bei ieškoti vienintelio puolėjo. Jeigu jis tinkamai dengiamas, olandų puolimas tampa vienpusis, lengvai nuspėjamas. Taip ir įvyko žaidžiant prieš vokiečius. Pernelyg aukštai aikštėje, tarp varžovų gynėjų bei saugų linijos judėdamas W.Sneijderis pats save izoliavo nuo kamuolio priėmimo. Todėl „oranžiniams“ neliko nieko kito, kaip tik žaisti krašto saugais, šiems smūgiuojant iš toli ar ieškant atsidengiančio R. van Persie. Tačiau tai daryti nesisekė dėl keletos priežasčių. Pirma, vokiečių gynybinė linija buvo ganėtinai žemai prisispaudusi prie savo vartų, puolėjas neturėjo galimybių ieškoti laisvų plotų žemiems perdavimams, o aukšti buvo neįmanomi dėl akivaizdaus vokiečių gynėjų dominavimo „antrajame aukšte“. Antra, krašto saugai buvo lengvai nuspėjami ir prižiūrimi itin patikimų gynėjų. Arjenas Robbenas žaidė prieš klubo draugą Phillippą Lahmą,kuris jį itin gerai pažįsta, be to, olandas yra aiškiai nuspėjamas: judėjimas dešiniuoju kraštu link vartų, užsikirtimas ant kairės kojos, judėjimas link centro ir perdavimas arba smūgis. Jeigu gynėjui pavyksta neleisti A.Robbenui užsikirsti kamuolio ant kairės kojos, reiškiasi pavojus likviduotas. Ibrahimas Afellay praleidęs beveik visą sezoną dėl traumos buvo patikimuose vieno geriausių čempionato gynėjų Jerome Boatengo gniaužtuose. Krašto gynėjai nesijungė į atakas, tad olandams reikėjo dar vieno atakuojančio žaidėjo, bet Rafaelis van der Vaartas pasirodė tik antrąjame kėlinyje. Visų varžybų metu „oranžiniai“ atliko daugiau perdavimų (tikslumas apie 90%), daugiau kontroliavo kamuolį (52% prieš 48%), bet dauguma šių perdavimų buvo atlikta savo aikštės pusės, nekeliant rimto pavojų M.Neuerio saugomiems vartams.
Nuo 20 min. vokiečiai pradėjo prilaikyti kamuolį atlikdami daugiau tikslių, trumpų perdavimų ir tai buvo veiksnys, kiek išlyginęs žaidimą. Nigelis de Jongas prižiūrėjo M.Ozilą. Kai pastarasis priartėdavo prie Olandijos gynėjų išvesdamas N. de Jongą su savimi į kraštą, kapitonas Markas van Bommelis buvo paliekamas vienas prižiūrėti aikštės vidurį. Taip atsirado nedengiamos erdvės Vokietijos saugams pulti. Būtent po tokio epizodo, atsidūręs vienas Bastianas Schweinsteigeris atliko perdavimą tiksliai žaidusiam M.Gomezui, kuris pelnė pirmąjį įvartį. O kiek vėliau po panašaus derinio ir antrąjį.
Antrąjį kėlinį olandai pradėjo atlikdami daug pakeitimų. Aikštėje pasirodė R. van der Vaartas, Klaasas-Jan Huntelaaras, W.Sneijderis pradėjo žaisti kiek žemiau, o A.Robbenas perėjo žaisti į kairįjį atakos kraštą. Žaidimas kiek pasikeitė, nes B. van Marvijko auklėtiniai turėjo daugiau pajėgumų pulti. Nors krašto gynėjai neprisijungė atakose, papildomas žaidėjas pradėjo jungti saugus, ieškoti puolėjo, kelti kamuolį į baudos aikštelę. Ir nors olandai nesukūrė realios progos įvarčiui, sugebėjo dalį žaidimo perkelti į vokiečių aikštės pusę, kol galiausiai pelnė įvartį po tolimo smūgio. Vokiečiai tuo tarpu mėgavosi greitais išpuoliais.
Rungtynės parodė, kad olandams trūksta ugnelės ir kūrybiškumo puolime. Ilgus dešimtmečius tai buvo jų vizitinė kortelė ir didžioji jėga, bet dabar nors ir turėdami talento, jie jo neišnaudoja. Žaidžia labai nuspėjamai, aikštėje laiko du atraminius saugus, vieną puolėją, netgi kai jiems reikia laimėti. Pulti nesiseka, dėl to menksta pasitikėjimas, kyla nesutarimai komandos viduje. Tuo tarpu vokiečiai žaidžia nesiblaškydami, aiškiu braižu, pradėtu formuoti dar nuo 2005 metų, neslopindami savo puolamojo potencialo, apsaugotu patikima gynyba.
„Oranžiniai“ dar turi galimybę papulti į kitą etapą. Norėdami tai padaryti, jie pagaliau turi laimėti.
