© Eurofootball.lt
Anglija rungtynes pradėjo su nauju treneriu ir be keletos pagrindinių žaidėjų. Futbolo tėvynė ir toliau lieka vienintele Europos komanda, kuri nėra tapusi Senojo žemyno čempione, nors yra laimėjusi pasaulio pirmenybes.
Prancūzija rungtynes pradėjo taktine schema 4-3-2-1, Anglija – 4-3-3. Vertinant startinę sudėtį, Anglijos rinktinės treneris Roy Hodgsonas pasirinko patyrusią gynybinę bei saugų linijas, o priekyje norėjo matyti jaunus ir energingus puolančiuosius. Tad nieko keisto, kad startinėje sudėtyje pasirodė jaunasis Alexas Oxlade'as-Chamberlainas. Jų varžovai iš Prancūzos kiekvienoje grandyje turėjo kūrybos ir amžiaus balansą.
R.Hodgsonas gavo tai, ko norėjo. Ashley Cole'as, Jamesas Milneris bei Danny Welbeckas nardė priešininkų gynyboje ir susikūrė kelias progas varžybų pradžioje po gynybą pjaunančių žemų perdavimų.
Po keletos tokių išpuolių, prancūzai pradėjo naudoti savo stipriuosius ginklus – techniškuosius saugus ir puolėją. Samiras Nasri, Yohanas Cabaye, Frankas Ribery, Florentas Malouda, kartu su Karimu Benzema žaisdami trumpais perdavimais prispaudė anglus prie jų vartų ir naudodami dviejų-keturių žaidėjų kombinacijas susikurdavo progas smūgiui.
Tokiam jų žaidimui anglai paruošė puikiai Europoje veikusią „Chelsea“ gynybinę schemą, kai 4 gynėjai juda simetriškai su 4 saugais ir žaisdami ganėtinai žemai dengia arčiausiai kamuolio esantį plotą. Tokiu atveju vienintelė galimybė įmušti jiems įvartį – smūgis iš toli arba spranga jų gynybiniuose veiksmuose, kai susikuria tarpai tarp šių dviejų linijų.
R.Hodgsono komanda didžiąją varžybų dalį atrodė netgi nusiteikę tik gintis, negalvodami apie atakas. Bet kai tekdavo pulti, jų puolimas pasižymėjo įprastu britišku braižu. Keli ilgesni perdavimai ieškant puolėjų ar atakuojančių saugų įkirtimų, kamuoliai ilgiau neužsibūnant aikštės viduryje pas saugus.
Puolančiųjų trijulė nardė tarp prancūzų gynėjų, tačiau nieko rimto nesukūrė. Jiems akivaizdžiai trūko 10 numerio tipo žaidėjo, kuris technišku žaidimu sujungtu saugus ir puolėjus, tokio, kurį turėjo prancūzai (S.Nasri, Zinedinas Zidanas), čekai (Pavelas Nedvedas), ispanai (Davidas Silva, Adreasas Iniesta, Xavi) ar japonai (Shinji Kagawa). Anglų vidurio saugų linija akivaizdžiai pralaimėjo kovą viduryje daug vikresniems ir techniškesniems prancūzams.
Po pirmojo apsišaudymo atrodė, kad varžybos turėtų nurimti. Tačiau kaip tik tuo metu, po baudos smūgio Joleonas Lescottas pelnė įvartį galva, penkių varžovų apsuptyje. Identišką įvartį galėjo pelnyti ir vienas geriausių rungtynių žaidėjų Alou Diarra, bet fantastiškai sužaidė pastebimiausias anglų varžybų žaidėjas Joe Hartas. Logiška, kad prancūzai savo įvartį pelnė būtent stipriu smūgiu iš toli, kai Scottas Parkeris padarė klaidą po 4 priešininkų kombinacijos kairiajame atakos krašte, sugriovęs iki tol gerai veikusią „aštuoniukės“ gynybinę schemą.
Grįžusios į aikštę po pertaukos komandos apsikeitė vaidmenimis. 48-64 min. anglai perėmė kamuolio kontrolę ir pradėjo kurti atakas, prispausdami varžovus jų aikštės pusėje. Tačiau vaizdas buvo toks, kai galima pamanyti, jog anglai mielai atsisakytų šios funkcijos ir grįžtų gintis. Tai labiau priminė prancūzų atokvėpį, nei R.Hodgsono ekipos dominavimą. Anglams pavyko pasiekti šį apsivertimą gynybinių veiksmų visoje aikštėje dėka. Prie prancūzo su kamuoliu iš karto pribėgdavo keli anglai, suformuodami 3-4 žaidėjų „dėžutes“. Ypač „gaudomi“ buvo įžaidėjai S.Nasri ir Y.Cabaye.
65 min. vėl pamatėme K.Benzema, kurio smūgis iš toli privertė pavargti J.Hartą. Nuo 70 min. komandos pradėjo kamuolį stumdyti aikštės viduryje, neleidę suprasti ar joms pakanka lygiųjų, ar kaupia jėgas lemiamam šturmui. R.Hodgsono keitimas įnešė aiškumo. Vietoje saugo pakeistas Jermainas Defoe, leido suprasti, kad anglai nori pergalės. Tačiau tai nedavė didelės naudos. Jokio pavojaus prie Hugo Lloriso vartų nekilo, kaip ir prie jo oponento J.Harto, nors prancūzai nuo 83 min. ir pradėjo žaisti pirmojo kėlinio tipo futbolą.
Nors oficiali varžybų statistika rodo absoliutų prancūzų dominavimą (kamuolio kontrolė 55% prieš anglų 45%, tikslūs smūgiai į vartus 15 prieš 1, kampiniai 11 prieš 4), tačiau, mūsų nuomone, lygiosios - dėsningas rezultatas (atakų 32 prieš 27, tikros progos - 3 prieš 2), dėl kurio liko patenkintos abi komandos. O pagrindinė statistika yra rezultatas - 1:1.
