© Eurofootball.lt
Negailestingu šį periodą galima pavadinti ir dėl kitos priežasties. Daugeliui komandų Kalėdų beprotystė yra laikoma savotišku egzaminu patikrinti jos atitikimą užimamai lentelės pozicijai, pasiektai per keturis pirmenybių mėnesius. Na o džiūgauti dėl tokios situacijos gali ne kas kitas, bet sirgaliai: futbolas lengvai pakeičia jiems kalėdinį kalakutą.
EVERTONAS: Tai bent „saldainiukai“!
Kažin ar ką nustebino „Chelsea“ pirmavimas. Tiek pat numatomas buvo ir tai, kad favoritų tarpe figūruos esamasis čempionas „Arsenal“ ir visuomet solidus „Manchester United“. Bet štai Liverpulio „Everton“ buvimas lyderių trejetuke – tai pagrindinis pirmojo rato siurprizas. Prieš startą šį klubą visais lygiais krėtė drugys: direktorių taryba barškėjo per siūles dėl nesuskaičiuojamų konfliktų, o komandos sudėtis, rodės visai nuskurdo – į „Manchester United“ parduota ryškiausia jaunoji viso Anglijos futbolo žvaigždė – Wayne'as Rooney. Ką jis reiškė neturtingajam „Everton“ – aiškinti net nereikia.
Čempionatą Davido Moyeso komanda pradėjo paraiškoje turėdama tik 18 žaidėjų, o sezono prognozėse figūravo tokie epitetai, kaip „farsas“ ir „katastrofa“. Ką gi, tuo svaresnis pasiekimas trenerio, sugebėjusio iš „pasmerktųjų“ grupės (dar vienas epitetas, britų spaudos prikabintas „Everton“) sukurti konkurencingą kolektyvą, kuris dabar geba kovoti ir dėl vietos Europos taurėse.
„Saldainiukai“, kaip istoriškai yra vadinami liverpuliečiai Anglijoje (angl. „Toffees“), užstrigo gerklėje ir „Raudoniesiems velniams“, nesugebėjusiems gimtajame Old Trafforde įmušti į Martino vartus, ir „amžiniesiems draugams“ iš „Liverpool“, suklupusiems viename iš principingiausių britų futbolo derbių. Skambant tarpinės sėkmės fanfarams nurimo ir konfliktai direktorių taryboje – Moyesui jau pažadėta 13 milijonų svarų naujiems žaidėjams įsigyti žiemos transferų turguje.
Henry: Neįvertintas genijus ar formos kritimo auka?
Be užtikrinto „Chelsea“ žaidimo ir stebėtino „Everton“ pasirodymo pirmasis ratas buvo atmintinas dar ir neįtikėtinos Londono „Arsenal“ nepralaimėtų rungtynių serijos pabaiga. Kas žino, gal būtent „kanorierių“ formos kritimas, sekęs po įsimintino pralaimėjimo „MU“ ir tapo reikšmingu faktoriumi priimant sprendimą, kuris buvo traktuotas Anglijoje kaip didžiausia neteisybė. Anglijos sirgaliai, net ir tie, kurie nejaučia šiltų jausmų Arseno Wengero komandai, gana nusivylę tuo, kad Thierry Henry, nominuotas ir žurnalo "France Football" geriausio Europos žaidėjo prizui, ir FIFA apklausos geriausio Pasaulio žaidėjo vardui gauti, visgi liko be abiejų prizų.
Ar bereikia sakyti, kokį rezonansą sukėlė šis sprendimas, kurį Wengeras britų spaudoje pavadino „nusikalstamu“! O juk praėjusieji metai visai gali būti paskutinieji, kada prancūzas pretendavo į pasaulinį įvertinimą – „Arsenal“ klube vis ryškiau jaučiasi kartų kaitos metas. O tai neišvengiamai atsispindės rezultatuose. Maža to, dar visai bipoliariniu buvęs Anglijos čempionatas gavo naują superklubą.
Chelski revolution
Dar ir kokį superklubą! Lažybų kontoros priima statymus už „Chelsea“ pergalę čempionate santykiu 10 prieš 11. Tuo pat metu bukmekeriu kontorose galima statyti už ambicingą vyriausiojo londoniečių trenerio Jose Mourinho prognozę, skelbiančią, kad portugalo vadovaujama komanda čempionų titulą užsitikrins sau jau balandžio 30-ąją, tai yra dar likus dviems turams iki čempionato pabaigos. Sutikus su Mourinho ir pastačius už šią prognozę 5 svarus, jai išsipildžius galima bus atsiimti 7..
Kaip matote, anglų bukmekeriai, kurie, kaip yra žinoma, žino viską pasaulyje, abejonių dėl „mėlynųjų“ triumfo nėra. Manoma, kad šis įsitikinimas grindžiamas ne tiek penkių taškų atotrūkiu nuo artimiausio persekiotojo, kiek akį džiuginantis Mourinho komandos žaidimas. Komanda kaip reta subalansuota, to įrodymas – įspūdingi statistiniai rodikliai – londoniečiai užima antrąją vietą pagal įmuštų įvarčių kiekį (atsilikdami tik nuo romantiškojo „Arsenal“) ir net arti neprisileidžia konkurentus pagal praleistus įvarčius (viso jų tik 8 – mažiau nei pusė įvarčio per rungtynes).
O „Chelsea“ vadovybei to maža. Jų ambicijos siekia kur kas toliau trokštamos pergalės, kurios Stamford Bridge stadione yra laukiama be metų pusę amžiaus – būtent tiek laiko praėjo nuo pirmojo ir paskutiniojo „aristokratų“ čempionų titulo. Ir pats Mourinho, ir jo žaidėjai jau ne sykį yra sakę, kad jiems iškeltas uždavinys laimėti visus turnyrus, kuriuose jie dalyvauja. Kol kas žodžiai su reikalais neišsiskiria: „Chelsea“ tęsia kovą ir Čempionų lygoje, ir dviejose Anglijos taurėse.
Čempionų lyga kaip kokybės ženklas
Anglijos Premier lygos pirmenybes pastaraisiais metais vadinamos stipriausiu nacionaliniu čempionatu Europoje. Pateikiami įvairiausi argumentai: nuo stipriausių žaidėjų užmokesčio iki tokio, rodos, nematerialaus dalyko, kaip anglų futbolo grožis. Praėjusį rudenį šios nuomonės šalininkai įgijo dar vieną gana stiprų kozirį – Čempionų lyga.
Grupinį lygos turnyrą perėjo visos keturios "Premier" lygos deleguotos komandos. Tik „Liverpool“ išėjimas į atkrintamųjų varžybų stadiją atrodė kiek netikėtai. Ir tai tik dėl to, kad „raudonųjų“ stovykloje šią vasarą įvyko labai jau daug pasikeitimų. Bet „Liverpool“ žaidimas paskutiniuosiuose Anglijos čempionato turuose sako apie ką nors kitą, o apie krizę ir, rodos, nepakeičiamojo Michaelo Oweno praradimą Anfield stadione jau pamiršo. Tad Albinione jau laukiami grynai angliški Čempionų lygos pusfinaliai. Ar taip ir nutiks?
Futbolas daugeliui anglų pakeitė kalėdinį kalakutą ar žąsį. Keturi turai per laikotarpį nuo gruodžio 26-os iki sausio 4-os – kur daugiau tai pamatysite?! Gal, būtent dėl to pasaulį taip traukia Anglijos čempionatas (jo transliacijos matomos daugiau nei 190-yje Pasaulio šalių!). Gal, būtent dėl to angliški Čempionų lygos pusfinaliai neatrodo tokiais mitiniais. Kuomet žaidėjai ir sirgaliai taip ištikimi futbolui – per šventes, per lietų, per sniegą, - tai negali nekelti simpatijų, tai galų gale ir atneša rezultatą.
