© Eurofootball.lt
Antrosios Europos futbolo pirmenybės sulaukė kur kas didesnio susidomėjimo nei pirmasis čempionatas. Šįsyk norą siekti stipriausios Europos komandos vardo jau išreiškė anksčiau varžybas boikotavusios Anglija bei Italija, tuo tarpu Vakarų Vokietija vis dar liko nuošalyje.
Atranka
Norą žaisti finaliniame etape pareiškė 29 rinktinės. Atrankos varžybos prasidėjo dar 1962 m. vasarą. Jos taip pat neapsiėjo be skandalų. Jei praėjusio čempionato ketvirtfinalyje generolo Franko valdoma Ispanija atsisakė rungtyniauti prieš komunistinę SSRS, šįsyk neįvyko Graikijos ir Albanijos dvikova. Šias pusšimtį metų kariavusias šalis burtai suvedė jau pirmajame atrankos etape. Graikai nedvejodami atšaukė savo paraišką, taip automatiškai į kitą etapą praleisdami albanus. Dauguma pirmojo atrankos etapo rungtynių praėjo be didesnių staigmenų – favoritai įveikė silpnesnes komandas. Pažymėtina, kad Prancūzija gana lengvai, 5:2 ir 1:1 sudorojo Angliją, o Bulgarija kiek nelauktai pranoko portugalus. Tuo tarpu 1960 m. čempionato finalinio etapo dalyvė Čekoslovakija turėjo pripažinti Rytų Vokietijos pranašumą.
[imgck]http://img143.imageshack.us/img143/1853/cempionyy7.jpg[comment]Ispanijos rinktinė triumfavo savo šalyje vykusiame Europos čempionate[/comment]
Aštuntfinalyje netruko atkaklios kovos. Ispanija po lygių namuose 1-1 su Šiaurės Airija tolyn žengė tik minimalios pergalės Belfaste dėka. 1960 m. Europos vicečempionė bendru rezultatu 2-3 suklupo prieš Švediją. Titulą ginanti SSRS rinktinė 2-0 ir 1-1 pranoko Italiją. Neabejotinai didžiausia viso turnyro staigmena tapo nykštukinio Liuksemburgo pergalė prieš Olandiją. Pirmoji dvikova Amsterdame baigėsi 1-1, tačiau antrajame susitikime Europos futbolo autsaideriai Roterdame, stebint 40 tūkst. žiūrovų, sugebėjo parversti olandus ant menčių 2-1.
Nedaug iki staigmenos Liuksemburgui pritrūko ir ketvirtfinalyje. Čia jie du kartus, 3-3 ir 2-2 sužaidė lygiosiomis su Danija. Tik papildomose, trečiose rungtynėse Olandijoje danams pavyko išplėšti pergalę 1-0 ir išvengti gėdos.
Čempionė SSRS pirmąjį ketvirtfinalio mačą Solnoje su švedais baigė 1-1, tačiau Maskvoje atsirevanšavo 3-1.
Kitose ketvirtfinalio dvikovose intrigos buvo nedaug. Vengrai 3-1 ir 2-1 įveikė prancūzus, o Ispanija 5-1 ir 2-0 sutriuškino Airiją.
Finalinis etapas
Finalinio ketverto turnyrą UEFA nusprendė rengti Ispanijoje, 1964 m. birželio 17-21 dienomis. Čia savo santykius aiškinosi Ispanija, SSRS, Vengrija ir Danija. Prasčiausiai buvo vertinamos pastarųjų galimybės. Danai pakeliui į pusfinalį nesutiko rimtų varžovų, tačiau turėjo rimtų problemų su Liuksemburgu, lengviau įveikė tik Maltą ir Albaniją.
Pirmajame pusfinalyje birželio 17 dieną Madrido „Santiago Bernabeu“ stadione susitiko šeimininkai ir vengrai. Tai buvo lygiaverčių varžovų dvikovą. Ispanams nerimo kėlė tai, kad pagrindinis jų futbolininkas Luisas Suarezas negalėjo žaisti pilna jėga. Tačiau būtent jis aktyviai sudalyvavo atakoje, kuomet pirmąjį įvartį 35 min. pelnė Jesus Maria Pereda. Antrajame kėlinyje vengrams vis tik pavyko išlyginti rezultatą – likus 6 minutėms iki mačo pabaigos tai padarė Ferencas Bene. Komandoms teko žaisti pratęsimą. Jo metu kur kas šviežesni atrodė šeimininkai, kurie ir šventė pergalę. Lemiamus tapo tikslus Amaro Amancio smūgis 115 min.
Tą patį vakarą Barselonos „Nou Camp“ arenoje varžėsi SSRS ir Danija. Apžvalgininkai pažymi, kad tai buvo visiškai skirtingų lygių ir meistriškumo kova. Sovietų futbolininkai be didesnių pastangų apžaidė skandinavus, o savo persvarą įrodė trimis Valerijaus Voronino, Viktoro Ponedelniko ir Valentino Ivanovo įvarčiais.
Po trijų dienų dėl bronzos medalių Barselonoje susikovė Vengrija ir Danija. Lygios rungtynės baigėsi lygiosiomis 1-1, tačiau pratęsimo metu labiau sekėsi vengrams. Jie įmušė du įvarčius (abu kartus pasižymėjo Dezso Novakas), nugalėjo rezultatu 3-1 ir pasipuošė Europos čempionato bronza.
1964 m. Birželio 21-osios pavakare į Madrido „Santiago Bernabeu“ stadioną sugužėjo apie 80 tūkstančių futbolo gerbėjų (kai kurie duomenys skelbia, kad jų būta per 100 tūkst.) pamatyti, kaip dėl Europos aukso kausis jų numylėtiniai ispanai ir titulą gynusi SSRS rinktinė. [imgck]http://img143.imageshack.us/img143/696/finalyx5.jpg[comment]Prieš finalo rungtynes. Viduryje – aikštės teisėjas anglas Arthuras Hollandas. Jam iš kairės – Ispanijos rinktinės kapitonas Olivella, iš dešinės – SSRS rinktinės kapitonas Valentinas Ivanovas[/comment] Futbolo karštligė užkrėtė visus – tarp žiūrovų buvo netgi generolas Franko, kuris atšaukė Ispanijos rinktinė iš 1960 m. Europos pirmenybių atrankos varžybų, kuomet burtai ispanams lėmė žaisti būtent su SSRS. Tad šis finalas buvo su savotiška politine potekste.
Dideliam vietos aistruolių džiaugsmui jau 6 min. ispanai įsiveržė į priekį. Po Luiso Suarezo perdavimo iš krašto kovojant dėl kamuolių baudos aikštelėje suklydus dviems sovietų gynėjams, iš arti pasižymėjo Jesus Maria Pereda. Tačiau jau po dviejų minučių totorių kilmės rusas Galimzianas Chusainovas greitos atakos metu rezultatą išlygino, iš kairiojo krašto pasiųsdamas kamuolį į tolimąjį vartų kampą.
Pažymėtina, kad visas finalo pirmasis kėlinys pasižymėjo gražia kova, žaidimas vyko aukšta sparta, komandos nemažai atakavo. SSRS rinktinei dar pirmajame kėlinyje kilo problemų, kai šiurkščiai varžovų stabdomam Viktorui Ponedelnikui prireikė medicininės pagalbos, tačiau varžybas jis tęsė.
Po pertraukos SSRS labiau atsitraukė į gynybą, o ispanai perėmė iniciatyvą. Kartą po J.M.Peredos smūgio savo komandą akrobatiniu šuoliu gelbėjo Levas Jašinas.
Ispanai vis tik savo tikslą pasiekė 84 min. Jie surengė ataką dešiniuoju kraštu, J.M.Pereda atliko staigų perdavimą baudos aikštelėje buvusiam Marcelino ir šis nestabdydamas kamuolio stipriu smūgiu pasiuntė jį į SSRS vartus – 2-1. Taip Ispanija iškovojo kol kas vienintelį Europos čempionato auksą.
Statistika
Dėl stipriausios Europos rinktinės vardo 1962-1964 m. kovojo 29 žemyno šalys. Finaliniame turnyre dalyvavo 4 rinktinės, jos sužaidė 4 rungtynes, įmušė 13 įvarčių (vid. 3,25). Ispanas Jesus Maria Pereda bei vengrai Ferencas Bene ir Dezso Novakas įmušė po 2 įvarčius.
Galutinė prizininkų rikiuotė:
1. Ispanija
2. SSRS
3. Vengrija
Čempionų komandos sudėtis:
Jose Angel Iribar, Rivilha, Kaljecha, Zoko, Olivella, Josep Fuste, Amancio Amaro, Jose Maria Pereda, Marcelino Martinez, Luis Suarez, Lapetra, Francesco Gento.
Treneris Jose Villalonga Llorente.
Žvaigždė
Luisas Suarezas Miramontesas Europos čempionate negalėjo žaisti pilna jėga, tačiau jis buvo tikras emocinis Ispanijos komandos lyderis. J.M.Pereda spindėjo visu ryškumu, tačiau L.Suarezo vaidmuo buvo ne ką mažesnis – pusfinalio rungtynėse su Vengrija jis prisidėjo prie vieno įvarčio, finale dešiniajame krašte jis nuolat draskė SSRS gynybą ir atliko rezultatyvų perdavimą.
[imgck]http://img143.imageshack.us/img143/3167/suarezasiy4.jpg[comment]Luisas Suarezas Miramontesas[/comment]
1935 m. gimęs L.Suarezas kaip futbolininkas išgarsėjo atstovaudamas „Barcelona“ klubui 1954 – 1961 m. Per šį laikotarpį Katalonijos komandai jis atstovavo 216 kartų, pelnė 114 įvarčių bei padėjo laimėti dvi Ispanijos bei UEFA Mugių taures, taip pat su „Barca“ 1959 ir 1960 m. tapo Ispanijos čempionu. Tais pačiais metais L.Suarezas buvo išrinktas geriausiu Europos futbolininku.
1964 m. Europos čempionate Ispanijos rinktinės saugas dalyvavo kaip Milano „Inter“ žaidėjas. 1961 m. „Barcelona“ ištikus finansinei krizei, L.Suarezas buvo parduotas Milano komandai už sumą, dabartiniams pinigams prilygstančią beveik 200 tūkst. eurų. Su „Inter“ ispanas laimėjo tris Italijos čempionatus bei dvi Čempionų lygos taures, sužaidė 328 rungtynes ir pelnė 55 įvarčius.
Ispanijos rinktinėje L.Suarezas iš viso sužaidė 32 rungtynes, pelnė 14 įvarčių.
Futbolininko karjerą jis baigė Genujos „Sampdoria“ klube, vėliau dirbo treneriu įvairiuose Italijos klubuose. 1980 – 1982 m. L.Suarezas treniravo Ispanijos jaunimo, o 1988 – 1991 m. ir Ispanijos nacionalinę rinktinę.
