© Eurofootball.lt
Su nusivylimu prisimindamas laiką, praleistą už gimtosios šalies nacionalinės komandos vairo, S.McClarenas tikisi, kad anglai su naujuoju vedliu italu Fabio Capello žengs toli, bet kartu teigia, jog tai padaryti bus labai sunku dėl didelių komandos ambicijų, išorinio spaudimo bei didžiulio krūvio, tenkančio rinktinės lyderiams.
- Steve'ai, netekote rinktinės trenerio posto. Tuomet, kai užėmėte šias pareigas, kalbėjote apie garbę vesti Angliją. Ar vis dar tą jaučiate?
- Žinoma, ji išliko. Tai buvo didi ir kupina pasididžiavimo diena, kai gavau šį darbą, ir pati liūdniausia diena mano gyvenime, kai jį praradau. Toks svarbus man buvo šis darbas. Tai truko 18 mėnesių, nuostabių 18 mėnesių, bet mes nesugebėjome padaryti to, ką privalėjome, ir sumokėjome už tai atitinkamą kainą.
- Kuo šis darbas jums toks ypatingas?
- Kiekvieno trenerio karjeros zenitas yra tapimas savos šalies rinktinės treneriu. Apie ką svajoji būdamas mažu vaiku ir spardydamas kamuolį gatvėje? Apie Anglijos rinktinę ir „Wembley“ stadioną. Tai yra pati didžiausia svajonė žaidėjui. Kitas etapas, kita didžiausia svajonė, kai jau nebegali tapti rinktinės futbolininku, yra vadovauti nacionalinei komandai.
- Nustebinote visą šalį keliais sprendimais savo vadovavimo pradžioje. Vienas tokių buvo nebekviesti Davido Beckhamo į rinktinę. Ką buvote sumanęs?
- Tiesiog bandžiau žvelgti į ateitį. Tikėjau, kad turime jaunų žaidėjų, galinčių tapti naujais rinktinės lyderiais, tapsiančiais mano dešiniąja ranka Europos čempionate.
Mačiau Steveną Gerrardą ir Oweną Hargreavesą, puikiai pasirodžiusį pasaulio čempionate, Franką Lampardą, Joe Cole'ą. Turėjome labai stiprią saugų grandį ir man būtų buvę skaudu, jei toks didis žaidėjas kaip Davidas Beckhamas būtų turėjęs sėdėti ant suolo. Nenorėjau to.
- Ar atsisakymas priimti Beckhamą į rinktinę nepakenkė jūsų tarpusavio santykiams? Ar jam nebuvo sunku tai priimti?
Mūsų santykių tai nepagerino, bet jis yra profesionalas, taigi žino, kad tokie dalykai futbole neišvengiami. Ir ką gi jis tada darė? Jis tai priėmė, išėjo, o vėliau savo žaidimu Madride prie Fabio Capello, ir Anglijos rinktinėje, įrodė, kad buvo padaryta klaida.
- Nors nebeesate atsakingas už Anglijos rinktinės reikalus, atskridote į Jungtines Valstijas stebėti Beckhamo, žaidžiančio MLS lygoje. Ką manote apie jo išvykimą į „Galaxy“ ir galimybes toliau atstovauti Anglijos rinktinei?
Sudėtinga kažką sakyti. Jis nebežaidžia tokiame lygyje, kaip kad Europoje. MLS pirmenybės dar tik pradeda vystytis. Tai kol kas nėra tas standartas, kuriame jis žaidė anksčiau, ir kurio reikalauja tarptautinės varžybos.
Taigi tai gali būti sudėtinga, bet žinau, kad Davidas didžiuojasi atstovaudamas rinktinei. Visi žinome tai ir tikimės, kad jo sportinė forma bus gera.
Jis jau treniruojasi su Londono „Arsenal“ ir aš manau, kad šis futbolininkas sulauks šimtųjų rungtynių rinktinėje. O ar jų bus daugiau priklauso tik nuo jo paties - įdėto darbo, pasirodymų rungtynėse.
- Vienas iš įdomesnių dalykų Jums treniruojant Angliją buvo klausimas, kaip kartu vidurio saugų grandyje žais Gerrardas su Lampardu, aikštėje nesant Beckhamui. Kalbėta apie galimybę patraukti Gerrardą į dešinįjį kraštą.
Ar matote galimybę jiems kartu žaisti centre, ar vadovavotės principu „arba vienas, arba kitas“?
Praleidau su Anglijos rinktine penkerius metus ir daug kartų kartojau žiniasklaidai ir visiems kitiems, kurie abejojo, kad šiems dviems žaidėjams žaidžiant centre kartu pralaimėjome vos vienas iš 13 ar 14 rungtynių. Manau, viskas yra aišku.
- Prisiminkime lemiamas rungtynes prieš Kroatiją. Kokios emocijos kunkuliavo jumyse prieš šį mačą?
- Nė akimirkai nebuvau suabejojęs, kad pasieksime teigiamą rezultatą. Jaučiau, kad viskas atrankoje vyko taip, kaip ir turėjo vykti: žaidimas pradžioje šiek tiek strigo, pasiekėme nepatenkinamus rezultatus prieš Makedoniją ir Kroatiją, bet po jų vis tiek maniau, jog turėjome pakankamai mačų ir laiko, kad užimtume reikiamą poziciją atrankos grupėje.
Vienintelis dalykas, kėlęs man abejonių tą vakarą, buvo žaidėjų traumos. Rio Ferdinandas, Johnas Terry, Waye‘as Rooney, Michaelas Owenas... Bet aš vis tiek jaučiau, kad turime neabejotiną pranašumą ir pasieksime rezultatą.
Todėl buvau šokiruotas, kai pralaimėjome.
- Ar anglų talentų „baseinas“ yra pakankamai gilus, kad iš jo „išnirtų“ naujų žaidėjų, kurie būtų pajėgūs pakeisti dabartines rinktinės žvaigždes?
- Šis „baseinas“ vis seko ir seko iki šios ribos, kuri nėra mums priimtina. Mes stebime pagrindinį rinktinės maitinimo šaltinį, „Premier“ lygą, ir matome, jog jis yra užtvindytas užsienio žaidėjais.
Naujausiais duomenimis, „Premier“ lygoje žaidžia 38% anglų ir tik labai maža dalis jų „didžiajame ketverte“ (stipriausiuose klubuose – „Man Utd“, „Chelsea“, „Liverpool“ ir „Arsenal“ – vert. past.), Europoje, Čempionų lygoje. Tik ten galima gauti pakankamai patirties rinktinės varžyboms, tai vienintelis lygmuo, kur susiduriama su panašiu spaudimu.
- Prisiminkite jums skirtąjį laiką, tuos 18 mėnesių. Ar jau galite pridėjęs ranką prie širdies pasakyti, kas buvo negerai?
- Lengva kalbėti po visko, sakyti, kas būtų jeigu būtų, bet aš manau, kad pagrindinė mūsų nesėkmės priežastis buvo bauginantis traumų skaičius.
Traumos „pjaudavo“ pagrindinius mūsų žaidėjus rungtynių išvakarėse, o svarbių vaikinų praradimas komandai smarkiai atsiliepė. Ilgai neturėjome M.Oweno, W.Rooney ir J.Terry, o G.Neville'as negalėjo žaisti didžiąją dalį atrankos ciklo. Puikūs, patyrę žaidėjai - jų nuolat neturėdavome ir niekaip negalėjome surinkti visos pagrindinės komandos sudėties.
Atrodo, vienintelis kartas, kai ta pačia sudėtimi žaidėme dvi rungtynes iš eilės, buvo mačai prieš Izraelį ir Rusiją. Abi rungtynes laimėjome rezultatu 3-0. Tada mums atrodė, kad komanda ims rodyti stabilų ir gerą žaidimą, bet rinktinės žaidėjai grįžo į savo klubus ir gavo dar daugiau traumų.
Galutinė mano išvada yra tokia – mums nepasisekė dėl traumų, dėl to, kad neturėjome geriausių žaidėjų svarbiausiu metu.
- Kiek jums buvo skaudu dėl nesėkmės?
- Man tikrai buvo skaudu. Tebeskaudu dabar. Man nuolat ją primena ir dar visą vasarą primins 2008 metų Europos čempionatas. Toks skausmas yra tik ten, kur yra ir kaltė. Viską, ką išgyvena fanai, aš išgyvenu dvigubai skaudžiau.
- Ar anglai mano, kad yra stipresni, nei rodo rinktinės reitingas?
- Mes stebime kiekvieną savo žaidėją individualiai, stebime kiekvienos naujos savaitės pradžioje, tebestebime, kai savaitė baigiasi. Anglija turi G.Neville'ą, R.Ferdinandą, J.Terry, A.Cole'ą, S.Gerrardą, O.Hargreaves'ą, F.Lampardą, J.Cole'ą, W.Rooney, M.Owen'ą... Žiūri į tokią sudėtį ir sakai: „Tai puiki komanda“.
Ir jei šie žaidėjai žais kaip komanda, ši rinktinė iš tiesų bus puiki. Bet kiek kartų mes buvome surinkę visą šią sudėtį? Manau, kad Capello situacija yra fantastiškai gera, nes Anglija jau yra dugne. Anglija net nepraėjo atrankos etapo – viskas gali judėti tik geryn. Pagerinti situacijai turime tinkamus žaidėjus, treneris turi savo titulų kolekciją, patirtį, o toks laikas prisidėti prie komandos jam yra puikus.
- Ką manote apie Capello paskyrimą į jūsų buvusią darbo vietą? Ką žinote apie jį?
- Tiesą sakant, nežinau apie jį labai daug, bet vos žvilgtelėjus į jo gyvenimo aprašymą pamatai, kad jis dirbo su didelėmis komandomis, didžiais žaidėjais ir laimėjo titulų. Aš esu anglas, esu fanas, aš irgi kurį laiką buvau užėmęs tą vietą, bet vis tiek labiau už viską trokštu, kad Anglija laimėtų. Buvau su rinktine šešerius su puse metų, jau esu susipažinęs su šalies futbolo scena, jos darbuotojais, su viskuo.
Tai yra nuostabi komanda, pati geriausia, kokią man kada nors teko treniruoti, ir užkulisiuose nėra nieko blogo, viskas veikia gerai.
Manau, jog galima organizuoti rungtynes taip, kad jų būtų mažiau, padaryti žiemos pertrauką. Ji reikalinga tam, kad apsaugotume žaidėjus nuo traumų ir neperdegtume sezono pabaigoje.
- „Premier“ lygai reikalinga žiemos pertrauka? Ar tą norite pasakyti?
- Mano nuomone - be abejo, taip. Apie tai jau buvo kalbama anksčiau, Svenas (Svenas Goranas Erikssonas, buvęs Anglijos rinktinės treneris,- vert.past.) visada buvo šios idėjos šalininku, nuolat kėlė šį klausimą, nes statistika rodo, kad šalyse, kuriose nėra žiemos pertraukos, traumų pasitaiko dvigubai daugiau, nei ten, kur žaidėjai turi galimybę šiek tiek pailsėti.
Mūsų geriausi klubai žaidžia per daug rungtynių. Geriausi žaidėjai, rinktinės nariai per sezoną turi per daug pasirodymų (kartais net po 60-65). Po viso šito mes dar tikimės, kad jie gerai pasirodys ir tarptautinėse rungtynėse. Turiu patirties, liečiančios šį klausimą ir, mano nuomone, mūsų žaidimas strigo būtent dėl šios priežasties.
- Ar bandote įžvelgti ką nors teigiamo savo vadovavimo rinktinei laikotarpyje, kuris pasibaigė nusivylimu?
- Ne. Manau, jog nepasiekėme to, ką privalėjome pasiekti, ir tai labai nuvilia. Šiai situacijai iš tiesų tinka žodis klaida, bet reikia mokytis iš jų bei didžių žmonių: trenerių, politikų, verslininkų. Jie padaro begalę klaidų gyvenime, kol galiausiai sulaukia pasisekimo. Po sėkmės vėl seka klaidos ir nusivylimas, kiek vėliau vėl ateina sėkmė.
Tai tarsi kopimas į kalną: pasieki viršūnę, nusileidi, po to vėl kyli aukštyn. Gyvenime taip būna, ir tą aš noriu visiems įrodyti.
