© lff.lt nuotr.
Lietuvos futbolo šimtmečiui skirtoje tinklalaidėje – pokalbis su Gediminu Kalinausku, ilgamečiu futbolo žurnalistu, statistikos rinkėju, futbolo istorijos knygų autoriumi, Lietuvos sporto žurnalistų federacijos ir Tarptautinės sporto žurnalistų asociacijos nariu.
Šioje tinklalaidėje Gediminas Kalinauskas atskleidė kaip ėmėsi rašytojo plunksnos, pasidalino įžvalgomis apie Lietuvos futbolo raidos peripetijas, pakilimus ir nuopuolius, senuosius stadionus, ryškiausias asmenybes bei savo aistrą futbolui ir keliones.
Gegužės 7-oji: kaip gimė 1922 metais Lietuvos futbolo čempionatas?
„Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, atsirado šūkis „Sportas – sveikata“ ir supratimas, kad per tautos sveikatinimą galima pasiekti daug laimėjimų. Į šį sąjūdį įsijungė kariuomenė, inteligentija, daug buvo grįžusių į Lietuvą žinomų žmonių, jie kūrė Lietuvą kaip naują valstybę. Į tėvynę grįžo ir pirmieji žymūs futbolininkai – Steponas Garbačiauskas, Steponas Darius. Būtent Garbačiausko ir Dariaus iniciatyva atsirado futbolo užuomazga. 1919 metais įvyko pirmos parodomosios rungtynės, tik be vartų. 1920 ir 1921 metais įvyko daugiau tokių rungtynių.
Tuometė sporto organizacija Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga (LFLS) darė didžiulę įtaką, kad būtų organizuotas futbolas, pradėjo kurtis daugiau komandų. Galiausiai, naujai išėjusiame „Lietuvos sporto“ laikraštyje buvo paskelbta, kad organizuojamas Lietuvos čempionatas ir prašoma per porą mėnesių pateikti klubų emblemas, aprangas. Organizatoriai ėmėsi darbo ir 10 komandų pradėjo čempionatą.
Pirmosios rungtynės vyko Kauno Ąžuolyne, visos komandos buvo iš Kauno. Kitų regionų komandų dar nebuvo, o Klaipėda Lietuvai dar nepriklausė. Dvi aikštės buvo įrengtos greta, bet ne dabartinio stadiono vietoje, o truputį toliau į Ąžuolyną. Tai buvo paprastas laukas, net ir vartų ten nebūdavo pastoviai. Juos reikėdavo atsinešti iš apačios, kur buvo LFLS buveinė Žalio kalno papėdėje. Pirmos ketverios rungtynės gegužės 7-ąją buvo sužaistos, o paskiau prasidėjo lietūs ir teko jas atidėti, iškilo labai daug organizacinių sunkumų. Čempionatą pabaigė tik 6 komandos, bet ši organizuoto futbolo pradžia yra reikšminga, žingsnis žengtas ir plėtotė prasidėjo.“
Pirmieji Lietuvos futbolo veikėjai: „futbolo liūtai“ Steponas Darius, Steponas Garbačiauskas, Nikodemas Čerekas, Valerijonas Balčiūnas bei vienybės ir lėšų stoka.
„Be abejo, jų indėlis milžiniškas. Jie buvo savo klubų patriotai, ir Lietuvos futbolo. Kas įdomiausia, kad jie visi buvo aktyvūs futbolininkai. Tiek priešpriešos kildavo tarp jų pačių, sunku buvo viską reguliuoti, nors ir vėliau kildavo visokių intrigų vadovavime. Nors ir veikė priešprieša, bet tuo pačiu tai buvo ir variklis. Žymūs futbolininkai buvo ir kitų sričių specialistais. S. Garbačiauskas dirbo Lietuvos atstovybėje Šveicarijoje ir padėjo mūsų sportui, pasistengė kad į Lietuvą atvažiuotų komandų iš Europos. V. Balčiūnas buvo žinomas teisėjas, pirmasis gavęs tarptautinę kategoriją. S. Darius – lakūnas. Futbolas buvo mėgėjiškas, tiktai iš jo negyvensi, tad visi stengėsi geras pareigas užimti kitose srityse.
Vienybei daugiausiai trukdė asmeninės ambicijos, kiekvienas palaikė savo klubą. Lėšų trūkdavo. Atsirado MSK – „Maisto“ sporto klubas, kur rėmimui didesnės galimybės buvo ir klubas padėdavo futbolininkams, pavyzdžiui įdarbino mėsos kombinate. O taip jau, kas kaip sugebėdavo puoselėjo futbolą. Daugiausiai futbolas ir visas sportas išsilaikydavo iš nario mokesčių ir iš parduotų rungtynių bilietų.“
Pagarba Stanislovui Rameliui paskatino imtis rašytojo plunksnos
„Viskas prasidėjo, sakyčiau, juokingomis aplinkybėmis. Dažniausiai sėdėdavau per futbolo rungtynes ne Pietų IV sektoriuje, o gretimame ryčiau, ir ten būdavo aistringų futbolo mėgėjų. Jie komentuodavo futbolo rungtynes, per pertrauką ginčai vykdavo, apie žaidėjus daug prisiklausiau. Buvau nusipirkęs dvi knygutes-žinynėlius, ir nieko jose apie Stanislovą Ramelį, vos keliais sakinukais parašyta. Kas čia per knygutė, kas čia per istorija?
Tuo metu Vilniuje veikė tik Adomo Mickevičiaus biblioteka ir į ją nuėjęs aš, 15 metų berniukas, kreipiausi solidžiu klausimu: „Prašome man duoti visas žinias apie futbolininką Stanislovą Ramelį“. Žiūri į mane bibliotekininkė, nesupranta, sako: „Sportą skaityk“. Sakau: „Kas čia gali man padėti? Netikiu, kad tokia nežinia apie mūsų futbolininkus“. Man atsako: „Šiandien direktoriaus nėra, tu ateik rytoj ir pakalbėsi su direktoriumi, jis šiek tiek domisi futbolu“. Direktorių aš sudominau ir jis surado vienintelę knygą – Jono Šlyžiaus „Futbolas“, 1957 metais išleistą.
Bet ten daugiausia buvo taktika, piešiniai, žaidimo teorija, o istorijos ir apie Ramelį nė žodžio. Ką daryti? Man direktorius patarė kreiptis pas Stanislovą Paberžį, jis buvo žinomas futbolininkas, žurnalistas, komentavo futbolą. Sužinojau, kad jis daugiausiai būdavo Jaunimo stadione, kur dabar Seimo rūmai pastatyti. Susiradau Paberžį, šis maloniai priėmė ir sakė padėsiąs. Jis surado meistrų komandos žurnalus, na, ir žiūriu, ten išties didžiulis pluoštas visokių duomenų apie Lietuvos futbolą. Lygiagrečiai skaitydavome su kolegomis spaudą. Šitaip prasidėjo paieškos apie Ramelį, apie meistrų futbolo komandas. Tas darbas tęsiasi nuo 1960 metų ištisai, be pertraukų.“
Ankstyvųjų futbolo kelionių atspindžiai
„Aistra futbolo kelionėms, galėčiau prilyginti, prasidėjo dar vaikystėje – nuvažiavimas iš kaimo į Uteną pasižiūrėti futbolo ir pamatyti garsenybę Ramelį, kas buvo mano svajonė. 1960 metais apsigyvenus Vilniuje pastoviai teko lankytis stadione ir per savo gyvenimą iki 1989 metų Vilniuje praleidau vos tik trejas „Žalgirio“ rungtynes, dėl reikšmingų priežasčių. 1960 metais stadione, pačių „kiečiausiųjų“ sirgalių tribūnoje sužinojau, jog jie važiuos į Taliną žiūrėti išvykos rungtynių. Su vienu savo suaugusiu draugu, tik įstojus į Prekybos technikumą, per pirmą savaitę, „nusiplovėm“ ir nuvažiavome į Taliną žiūrėti rungtynių su „Kalevu“. Buvo keblumų, kadangi man nebuvo dar 16 metų ir, pasirodo, važiuoti su traukiniu į kitą sovietinę respubliką be tėvo ar vyresnio šeimos nario negalima.
Na, priglaudė futbolo sirgaliai ir nuvažiavome į Taliną, o ten Lietuvos sirgalių buvo tiek pat, kiek ir vietinių. Kilo didžiulis ažiotažas. Tai tapo mano įpročiu kiekvienais metais važiuoti į Minską, Taliną ir Minską. 1961 metais sekė pirmoji išvyka į Leningradą, 1962 metais jau turėjau truputėlį savo pinigų ir į Maskvą nuvažiavau žiūrėti „Žalgirio“ rungtynių su CSKA. Deja, „Žalgiris“ iškrito ir 1963 metais žaidė žemesnio lygio varžybose, bet atsirado artimesnių miestų ir taip plėtėsi mano išvykų ratas. Apie 1970 metus, kai dirbau, atsirado galimybės keliauti, na ir prasidėjo kitas postūmis – kolekcionuoti futbolo literatūrą ir programas, susipažinau ir susirašinėjau su daug futbolo mėgėjų.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę išsiplėtė akiratis ir apvažiavau Europą, stebėjau klubus, rinktines, lankiau visus įdomiausius futbolo centrus, kur mane traukė. Įdomu, kad „Barcelona“ klubui su savo žiniomis įtikau ir tapau jų garbės svečiu, gavau pažymėjimą. Įsiminė vizitai Italijos klubuose, domėjausi kaip viskas kuriama, kokios mūsų futbolininkų galimybės. Likau sužavėtas islandų požiūriu į sportą, varžybų gausa. Teko lankytis ir Lichtenšteine, kur su tokia pompastika vyko Europos mažųjų valstybių pirmenybės. Domino ir keli atsilikę klubai, jų nuosmukio priežastys. Buvau gal pusėje Europos futbolo federacijų apsilankęs.“
Kviečiame pažinti futbolo Lietuvoje genezę perskaičius Gedimino Kalinausko parengtą knygą „Lietuvos futbolo raida“.
