Pirmo Argentinos triumfo kalvis: „Seniai sakiau, kad vėl laimėsime“

„Visas rungtynes būsiu neramus, nepavyks ramiai sėdėti“, – pripažino jis interviu FIFA.com svetainei.

Jis finalo laukimu mėgausis kaip ir bet kuris kitas gerbėjas, tačiau išlaikys atstumą nuo komandos. Kalbame apie Diego Giustozzi – trenerį, kuris Albiceleste nuvedė iki 2016 metų pasaulio čempionų titulo ir buvo vienas iš pagrindinių dabartinės komandos architektų. Dabar prie komandos vairo jo buvęs asistentas, „Mažasis brolis“ Matias Lucuixas siekia pratęsti D. Giustozzi suburtos ekipos šlovingą žygį.

Apie savo nerimą prieš finalą, komandos tobulėjimą, ypatingą ryšį su M. Lucuixui ir artėjančias rungtynes D. Giustozzi pakalbėjo interviu FIFA.com.

– Kaip jums patiko pasaulio čempionatą stebėti iš šalies?

– Prisiminiau senus gerus laikus. Esu tiesiog paprastas Argentinos gerbėjas, bent jau taip stengiuosi žiūrėti į tai. Nerimauju daugiau nei reikėtų, nes komandos trenerių štabą subūriau aš. Kartu su tais žaidėjais ir treneriais praleidau daug laiko, jaučiuosi įdėjęs daug pastangų kuriant tai, kas yra dabar.

– Ketvirtfinalio rungtynėse stebint jus tribūnose atrodė, kad nebuvo lengva...

– Laimei, pavyko nuleisti kažkiek garo, netgi pašūkavau žaidėjams. Tikrai jaučiausi kaip būdamas veiksmo epicentre. Žinau, kad tai nėra normalu, bet kuris kitas treneris iš VIP ložės turėtų žiūrėti rungtynes su kostiumu. Tačiau aš ne toks. Žmonės gal nesupranta, tačiau prieš 8 ar 10 metų tai buvo neįsivaizduojama. Lengva nebesusitvardyti, apleisti savo įprastą būseną.

– Ar jaučiatės daug prisidėjęs prie dabartinės Argentinos rinktinės tobulėjimo?

– (pauzė – red. past.) Galvoju, kad vaidmenį atlikau. Kai atvykau kaip treneris, niekuomet negalvojau apie asmeninę naudą. Galvojau apie tai, kaip reikia padaryti teisingus dalykus, ką patobulinti. Visuomet svajojau atsidėkoti savo šaliai už tai, ką ji padarė dėl manes. Manau, jog pasiekėme daugiau nei būtume galėję pasvajoti. Tačiau tai, ką nuveikiau, jau yra praeitis. Dabar kiti neša vėliavą. Mano vaidmuo tik palaikymo. Kadangi esu tiek emociškai investavęs į viską, man tai pilnavertė patirtis.

– Komanda jums yra kaip šeima?

– Žinoma! Matias man kaip mažasis brolis. Užaugome kartu, dalinomės patirtimis. Žinau, ką praėjo žaidėjai, kaip nuostabu atstovauti Argentinai, tačiau nepamirštant dalykų, kurie pasisekė ne taip gerai. Įtraukėme tokius žaidėjus kaip Bolo, Sebastianas Corso, Nico Sarmiento, Angelis Claudino, kitus, kurie tuo metu buvo jaunuoliai. Dėl visos patirties jaučiuosi taip, lyg jiems būčiau buvęs tėvas. Visuomet stengiausi jiems suteikti erdvės, tačiau galvoju, kad ta meilė, kurią jaučiu visiems, kartais aptemdo mano mąstymą ir priverčia elgtis neracionaliai.

– Kai pradėjote dirbti su rinktine, ar žinojote, jog pagrindai yra, bet laukia labai daug darbo?

– Žinojau apie gerus dalykus, kuriuos Fernando Larranaga nuveikė rinktinėje, tačiau taip pat ir apie tai, kad reiktų tobulinti tam tikrus dalykus ir kaip tai daryti. Kai kurių pagrindinių principų keisti neprisireikė. Atėjau į pozityvią, sveiką aplinką. Nebuvo taip, kad teko viską pradėti iš naujo. Tuomet nebūtų buvę įmanoma pasiekti to, ką padarėme per penkerius metus. Man buvo svarbiausi keturi kertiniai principai: metodologija, jaunystė, kompetencija ir empatija. Šie dalykai leidžia Argentinai išlikti stipriai, tai ir toliau bus jų pagrindinis ramstis – nepaisant to, ar finale bus laimėta, ar pralaimėta.

Ši komanda tave įtraukia, užkabina ir pakviečia į jaudinantį nuotykį. Galbūt kiti nesupras, kodėl Maxi Rescia spėjo prie kamuolio greičiau nei Ferrao (pusfinalio rungtynėse su Brazilija atliekant pergalę nulėmusį rezultatyvų perdavimą – aut. past.). Aš suprantu. Kai savo darbe skatini pasitikėjimą, lojalumą, draugiją, viskas įmanoma. Tai yra mūsų pagrindinės dorybės. Yra daug dalykų užkulisiuose, kurių žmonės nevertina, tačiau gali užtikrinti, kad jie svarbūs. Todėl Argentina ir gali įveikti galingus varžovus.

– Pats Matias Lucuixas prieš kelias dienas sakė, kad pratęsti jūsų darbą reikėjo dėl krypties.

– Vis dar jaučiuosi jų dalimi. Nenorėčiau sureikšminti savęs kaip svarbesnio už didesnį gėrį. Tuo labiau, kad mums ir taip gerai sekasi. Jei žmonės nebūtų pritarę mano idėjoms, sukurti šią komandą būtų neįmanoma. Manau, kad jie čia yra ne be reikalo. Matias buvo pasirinktas ne dėl gailesčio po jo traumų epopėjos, bet dėl to, kad jis turi tą ryšį, širdį ir atvirumą, kurio reikėjo. Tas pats galioja ir kitiems štabo nariams, žaidėjams. Esu tik mažas sraigtelis visame mechanizme, tačiau, kai galėjau, stengiausi prisidėti kiek įmanoma ir gerai paruošti dirvą mane pakeisiančiam, kad jis galėtų toliau viską tobulinti

— Ar tikėjote, jog Matias patobulins tai, nuo ko pradėjote?

– Būsiu atviras: jei nebūčiau įsitikinęs, kad Matias padarys progresą, nebūčiau išėjęs. Po to, kai paruošiau tai, ką pavyko ir laimėjome su Argentina, jaučiau, kad atlikau savo darbą, atėjo laikas pasitraukti. Matias man sakė, jog jam palikau nelengvą naštą, aukštus standartus, kuriuos jis turi išlaikyti. Jam atsakiau pakankamai konkrečiai: „Būk ramus, Mati, laimėsite pasaulio čempionatą dar kartą“. Šį pokalbį turėjome prieš penkerius metus ir dar kartą pernai. Prisimenu, kaip viskas prasidėjo.

Parodžiau jam, jog knygos, kompiuteriai, rašymo lentos nėra svarbiausias dalykas treniravime. Svarbiausia yra tai, ką jauti širdyje. Bendravome, kol jam teko išgyventi savo traumų laikotarpį. Vis klausiau, kada jis ateis ir dirbs kartu su manimi. Pasakiau, kad aš pasitrauksiu ir jis mane pakeis. Džiaugiuosi, jog viskas taip susidėliojo. Tai nėra vien vien taurės laimėjimas. Argentina jau tai padarė. Negalime pamiršti kas esame, kas pasikeitė per tuos metus.

– Ar prieš pasaulio čempionato finalą Lietuvoje užsivilksite Argentinos marškinėlius su 4 numeriu?

– Papasakosiu jums istoriją apie tuos marškinėlius. Jie yra Mauro Taffarelio, žaidėjo, kuris visą karjerą praleido Argentinoje ir su mumis laimėjo Pietų Amerikos čempionatą. Prieš 2016 metų pasaulio čempionatą – vienintelį, kuriame jis galėjo sudalyvauti – teko jo neįtraukti į komandos sudėtį. Nepaisant to, jis man padovanojo savo marškinėlius. Galite tik įsivaizduoti, ką tai man reiškia. Tai mano mėgstamiausias turtas, kuris reiškia daugiau nei laimėti trofėjai. Kaip jausiuosi finale? (šypsosi – aut. past.). Taip pat, kaip ir kiekvieną kitą dieną, aš jau toks. Nerimausiu visą laiką, negalėsiu išsėdėti.

– Kokie esminiai dalykai nulėmė Argentinos pergalę prieš Braziliją pusfinalyje?

– Argentinos sugebėjimas susitvarkyti su spaudimu. Nors esame čempionai, žinome savo trūkumus ir esame santūrūs. Žinojome, kad laukia spaudimas, bet žinojome, kaip su juo susitvarkyti. Sužaidėme labai protingas rungtynes, pilnai tikėdami, kad taip laimėsime. Nėra įmanoma įveikti brazilus jų pačių stiliumi, tačiau labai pasitikime savo stiprybėmis: sugebėjome Ferrao grėsmę sumažinti, žaidėme pagal savo struktūrą ir rungtynių baigtis buvo nulemta mūsų naudai.

– Ką galvojate apie Portugalijos komandą kaip būsimus Argentinos varžovus finale?

– Tai yra viena geriausių komandų pasaulyje, visuomet pretenduojanti į titulus tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose. Jorge Brazas ir portugalų lyga padėjo portugalams žengti žingsnį į priekį, duoti komandai tai, ko trūko kokybės prasme ir psichologinio tvirtumo atžvilgiu. Jie nuskynė savo vaisius ir dabar yra jėga, su kuria reikia skaitytis. Tokiose svarbiose rungtynėse jie jaučiasi užtikrintai. Jie turi aukšto meistriškumo žaidėjus, taktinį pagrindą ir tinkamą nusiteikimą susitvarkyti su sunkiomis situacijomis. Turėsime sužaisti geriausiai, kaip tik galime. Tačiau jau žinome, kaip žaisti prieš bet kokį varžovą.

– Kokios pagrindinės Portugalijos stiprybės?

– Jų pagrindinė stiprybė, kelianti man didžiausią nerimą, yra jų jaunimo ir patirties mišinys. Jie turi kelis žaidėjus, kurie patyrę tokio tipo rungtynėse – tokie kaip Bruno Coelho ar Ricardinho. Taip pat ir jaunimo, kurie žaidžia su pasitikėjimu savo jėgomis, šypsenomis veide, žino kaip improvizuoti. Jie geba kontroliuoti rungtynes ir yra pasiryžę pasirodyti geriau nei praėjusiame pasaulio čempionate. Tai neabejotinai bus sunkios rungtynės, tačiau Argentina yra pajėgi dominuoti psichologiniu mūšio aspektu ir rungtynes pakreipti sau naudinga linkme. Pamatysime nuostabų spektaklį, nes abi komandos yra futsalo lyderių grupėje.

– Ar galvojote, kaip švęstumėte, jei Argentina laimėtų antrą pasaulio čempionų titulą iš eilės?

– Neįsivaizduoju, kokioje būsenoje būčiau. Šiurpas nueina vien pagalvojus. Manau, jog tai būtų tikra ekstazė, taip pat didelis pasididžiavimo ir tylaus pasitenkinimo jausmas. Padariau sunkų sprendimą palikdamas komandą, tačiau jaučiuosi labai ramiai žinodamas, jog mano darbas nenuėjo veltui ir buvo pratęstas. Visos šios skirtingos emocijos išsiverš, tik nežinau, ar laukia agonija, ar ekstazė. Vien matyti žaidėjus, trenerius vienas kito glėbyje triumfuojant būtų nepamirštamas reginys.