Petkevičius – apie vyrų futbolą, sunkumus „Lille“, norą nepasiduoti ir trenerių pamokas

Pokalbio metu 21-erių metų futbolininkas prisiminė pirmuosius žingsnius futbole, papasakojo apie sunkumus „Lille“ akademijoje, pasidalino „Hegelmann“ klubo sėkmės paslaptimi bei išskyrė Andriaus Veličkos bei Andriaus Skerlos indėlį į asmeninį tobulėjimą.

Pirmieji žingsniai vyrų futbole su „Stumbru“

Būdamas šešiolikos metų jaunas lietuvis dažnai vykdavo į užsienio klubų peržiūras. Po išvykos į Brentfordą britų klubas pasiūlė N. Petkevičiui likti tik jeigu jo šeima persikraustytų į Jungtinę Karalystę, tačiau susitarimo pasiekti nepavyko.

„Treneris Masaitis po to sakė – planas B – A lyga. Aš galvojau, šešiolikos metų A lyga, kaip? Tuo metu buvo turnyras „Sportfun“. Tuo metu šitas turnyras buvo kažkas tokio – komandos iš visos Europos ir visos stiprios. Ir po to turnyro galvojau, kad eisiu dirbti į ūkį, kad užsidirbčiau pinigų, vis tiek vasarą reikės iš kažko pragyventi, ar butsus nusipirkt, ar dar kažką. Baigėsi tas turnyras, susirinkome į Ąžuolyną treniruotei ir treneris Masaitis sako – Vilius Armalas, Nauris ir vartininkas Daškus gausit šansą pasitreniruoti su „Stumbru“.

Pirmą kartą atėjau į rūbinę, tai aš į tuos žaidėjus iš apačios žiūrėjau. Tada aš į juos žiūrėjau kaip į kažką tokio. Wow, galvoju, pirma komanda, „Stumbras“, nerandi sau vietos rūbinėje. Persirengėm, išėjau į treniruotę, neblogai visai gavosi ta pirma treniruotė, mažame plote žaidėm futbolą trimis lietimais, gavau kamuolį, susitabdžiau, Nerijus Mačiulis atbėgo, tik cak, klynas. Treneris Barreto sušvilpė, sako man – daryk dešimt atsispaudimų, sakau, už ką? Jis atsakė, kad kapitonui negalima kišt klyno. Ai, gerai sakau, padariau tuos atsispaudimus ir tą pačią treniruotę man pasakė, kad važiuosim rytoj į Ventspilį, į rungtynes, pasiimame tik tave ir vartininką Daškų.

Kai pasakė, kad važiuosim į Ventspilį – viskas, taip džiaugiausi. Draugai atvažiavo pasiimti iš Kauno su Audi 80, balta, aš po treniruotės atsidariau bagažinę, įmetu krepšį prie dujų baliono, uždarau ir sakau viskas, važiuojam į Babtus. Dar tokios pažįstamos gimtadienis buvo, tai jau atsisakiau, nes viskas, aš jau profesionalas, man rytoj rungtynės, reikia anksti keltis“, – šypsojosi N. Petkevičius.

Adaptacija „Lille“ ir sunkumai užsienyje

Nauris Petkevičius prisimindamas adaptaciją „Lille“ klube teigė, jog tai – labai naudinga patirtis, tačiau lengva Prancūzijoje nebuvo. Nepilnametis futbolininkas užsienyje neturėjo draugų, buvo toli nuo šeimos, nemokėjo kalbos, o dėl to negalėjo pilnai adaptuotis akademijoje.

„Pradžioje buvo lengviau, bet vėliau viskas tik sunkėjo. Aš prancūzų kalbos nemokėjau, mokėjau tik anglų kalbą, o prancūzai kalba tik prancūziškai. Bėgant laikui jau pajutau, kad leidau užsilipti ant galvos –  būdavau geras, bijodavau griežčiau kažką pasakyti. „Lille“ ankščiau taip pat žaidė Ričardas Šveikauskas, tai patys „Lille“ žaidėjai pasakojo, kad jis buvo susimušęs. O aš pats toks truputėlį karštakošis esu, jeigu aš tik būčiau pradėjęs kalbėti, aš tikrai būčiau susimušęs, bet aš visada nuleisdavau galvą ir nesiveldavau. Aišku, susiradau ten draugų, bet ne taip, kaip norėjau, kad viskas būtų“, – apie adaptaciją Prancūzijoje pasakojo futbolininkas.

Daugeliui jaunų futbolininkų adaptacija užsienyje vyksta ganėtinai sudėtingai. Jaunimo rinktinės puolėjas teigia, jog didžiausios adaptacijos problemos slypi už aikštės ribų.

„Kai tu išvažiuoji į tokią stiprią akademiją, jie turi daug talentingų žaidėjų, jie tave pasiima kaip talentingą žaidėją, bet jie gal neturi laiko prižiūrėti visų tų talentingų žaidėjų ir jie nežino, kuris čia iššaus ir ar kažkas iš jo bus. Kad ir kokioje šalyje bebūtum, klubas visada žiūri į savus. Jeigu būsi Italijoje ir mokėsi itališkai – viskas gerai, gali jaustis kaip lygus su vietiniu, bet jei nemoki kalbos, būna sunkiau. Esu kalbėjęs su Luis Campos ir jis pasakė – tokioje akademijoje kaip „Lille“ yra sunku visus tuos talentus prižiūrėti ir visiems padėti. Yra ir prašovę su talentais, yra gerų žaidėjų, kuriuos priėmė į pirmą komandą, bet jeigu tu nori likti tame lygyje, tu turi būti profesionalas. 

Mano nuomone lietuviai gali žaisti futbolą ir moka žaisti futbolą, bet būna, kad kažko pritrūksta, kad pavyktų prasimušti. Kiti galvoja, kad į tą žodį „kažkas“ būtent įeina tavo driblingas, pirmas lietimas, mąstymas – ne, lietuviai tikrai gerai žaidžia futbolą ir jie gali, moka tai daryti, bet būna dalykų už futbolo ribų – tie dalykai būna gal ne kertiniai, bet vieni pagrindinių“, – teigė N. Petkevičius.

Andriaus Veličkos ir Andriaus Skerlos pamokos

Nauris Petkevičius, pasakodamas apie žmones, kurie jam padėjo tobulėti, išskyrė trenerių duetą – Andrių Veličką bei Andrių Skerlą. Pasak jauno futbolininko, A. Veličkos mentoriaus vaidmuo buvo labai svarbus jo karjeroje.

„Kai mane pakvietė į Lietuvos U21 rinktinę ir Andrius Velička buvo puolėjų treneris, man buvo kažkas tokio, wow. Nes Velička, legenda numeris 17, man kažkas tokio buvo. Jis linksmas žmogus, galima su juo pajuokauti. Ir kažkaip sueina mūsų juokeliai, jis iš manęs pasijuokia, bet kas liečia futbolą – jis man daug padėdavo. Padėdavo tvarkytis su galva, mokydavo kaip reikia atsidengti, kaip kamuolį priimti, kaip reikia paprašyti, kaip reikia būti baudos aikštelėje – visokie tokie dalykai, mes su juo daug bendraudavome, ne viskas būdavo apie futbolą. Aišku, futbolas yra kaip ir gyvenimas, bet turi ir be futbolo kažką veikti, tai mes kartais kalbėdavome apie gyvenimą.

Man labai būdavo įdomu paklausti, kaip jam pačiam sėkėsi ar „Rangers“, ar „Hearts“, kur jis buvo, kokia ta jo kelionė. Vieną kartą aš, Vilius Armalas ir treneris Velička važiavome į rinktinės stovyklą ir jis tada daug istorijų papasakojo – tu klausai ir tau įdomu, iš tokio žaidėjo, nes jis buvo tame lygyje, jis žino, kaip yra. Tai tu klausai ir galvoji – aš irgi norėčiau taip. Tu jauti gerą energiją iš jo. Velička, būna, pasako ne kaip treneris žaidėjui, o kaip draugas draugui. Pasako taip turi būti ir viskas, supranti“, – kalbėjo žaidėjas.

Kalbėdamas apie „Hegelmann“ komandos sėkmės paslaptį, N. Petkevičius išskyrė Andrių Skerlą.

„Treneriai Skerla ir Velička savo žaidybinę patirtį, tą emocija kai pralaimi, kai reikia taškų – jis perduodavo mums, žaidėjams, bet tuo pačiu ir kaip treneris viską pasakydavo. Jis galėjo pasidalinti patirtimi tiek iš žaidėjo, tiek iš trenerio pusės, tai čia vienas iš kertinių dalykų, kad visi žaidė dėl emblemos, o ne dėl pavardės. Kai tu žaidi dėl embemos, tai ir gaunasi tokie dalykai – metų komanda, žaidėjai į rinktinę, simbolinės čempionato rinktinės... Vienas kertinių dalykų, kurie lėmė sėkmę, yra treneris Skerla“, – teigė N. Petkevičius.

Dar daugiau Naurio Petkevičiaus minčių, istorijų bei nutikimų išgirsite tinklalaidėje „Football O‘clock“.