Vardas Liucija reiškia „spindinti“ arba „švytinti“. Šie žodžiai puikiai apibūdina ir Liuciją Vaitukaitytę iš Dusetų, kurią šalies futbolo bendruomenė šiemet išrinko Perspektyviausia Lietuvos futbolininke, o Utenos apskrities – Metų spinduliu, rašo utenosutenis.lt
Susižavėjimas, nuostaba, keistas jausmas ir klausimas: „Ar daug moksleivių taip kalba?“. Tokios mintys ir emocijos sukosi galvoje, kai perspektyviausios 2017 m. Lietuvos futbolininkės paklausiau: „Ką veiki dabar, kai sezonas baigėsi?“, o ji paprastai ir nuoširdžiai atsakė: „Ilsiuosi namuose ir laukiu kada agentas paskambins, kad reikia važiuoti į kokį klubą užsienyje“.
Taip kalbėjo jau ne kartą įvairiose nominacijose Lietuvoje geriausia pripažinta 17-metė dusetiškė Liucija Vaitukaitytė.
Pirmuosius žingsnius futbole ji žengė tėvų namuose, tiksliau kieme, su broliu, sese ir tėčiu vakarais gainiodama kamuolį. Čia vyko ir pirmosios futbolo treniruotės. Jas vesdavo savamokslis treneris, tėtis Rimas Vaitukaitis.
Futbolo rungtynėse ji debiutavo vos 7-erių, kai Dusetų K.Būgos mokykla pateko į Lietuvos mokyklų futbolo žaidynių „Ežiogolas“ Utenos apskrities finalą. Debiutas truko vos kelias minutes, nes rungtyniauti su gerokai vyresniais vaikais buvo dar sunku. Bet tie keli mergaitės prisilietimai prie kamuolio sužavėjo daugelį buvusių tose rungtynėse.
Liucijos tėtis puikiai suprato, kad nors žaidimas su berniukais už savo mokyklą duoda didelę naudą, bet dukrai reikia kažko daugiau. Visai atsitiktinai ji sulaukė Arūno Rastenio, futbolo trenerio iš Utenos, pasiūlymo išmėginti jėgas dviem metais vyresnių berniukų komandoje.
„Jai reikėjo tikro trenerio. Aš nieko apie treniruočių procesus nežinojau. Kalbėdavau su specialistais, kažką kurdavau, bet tai nebuvo tikras trenerio darbas,“ – sakė R.Vaitukaitis. Taip Liucija pradėjo treniruotis Utenos berniukų, gimusių 1998 m., komandoje ir dalyvauti turnyruose bei oficialiose varžybose.
Dvejais metais jaunesnė mergaitė drąsiai ir ne pagal metus brandžiai žaidė su berniukais. Bent taip atrodė iš šalies. Dabar Liucija apie tas dienas atvirauja: „Būdavo labai sunku, nespėdavau su berniukais, reikėdavo labai stengtis. Buvo nedrąsu“.
Šioje komandoje Liucija žaidė tai gynyboje, tai saugų grandyje, tad tai buvo puiki galimybė visapusiškai tobulėti ir perprasti gynėjos mąstymo subtilybes, kas vėliau leido priimti geresnius sprendimus puolime.
Kartu komandoje žaidė uteniškiams dabar puikiai žinomi žaidėjai Lukas Paukštė, Mindaugas Ubeika. Liucija rungtyniavo ir porą metų gyvavusioje šio amžiaus grupės Utenos apskrities rinktinėje, kurioje žaidė dar vienas gerai mums žinomas žaidėjas – Aleksandras Levšinas.
Greta žaidimo su berniukais Liucija žaidė ir Dusetų „Ainių“ mergaičių komandoje, kuri tapo daugkartine šalies čempione merginų pirmenybėse. Žaisdama savo miestelio merginų komandoje ji sulaukdavo kitokių iššukių. Liucija niekada nebuvo vien įvarčių mušėja, jei tik buvo kur ir kam, visada perduodavo kamuolį ir komandos draugės pelnydavo net daugiau įvarčių už ją pačią. Toks komandinis žaidimas davė puikių vaisių – net penkios dusetiškės rungtyniavo įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėse.
Patys pirmieji bandymai moterų futbole vyko Visagine, žaidžiant už šio miesto komandą I lygoje. Jau debiutinėse rungtynėse, būdama 8 metų, Liucija pelnė du įvarčius (tik istorija tai nutyli, nes ji nebuvo registruota, o įvarčiai užfiksuoti kitoms žaidėjoms). Kai jai buvo 12 metų, debiutavo moterų futbolo A lygoje, Vilniaus MFK „Žalgiris“, kur pasižymėjo jau pirmose rungtynėse. Vėliau sekė žingsnelis aukštyn – Lietuvos vicečempionės Kauno „FM-Žara“ (dabar „Žalgiris“). Nors buvo kvietimų iš Lietuvos čempionių Šiaulių „Gintros-universiteto“, bet pasitarus šeimoje buvo nuspręsta, kad geriausias kitas karjeros žingsnis – Kaunas.
Būdama 15 metų ji debiutavo ir Lietuvos moterų futbolo rinktinėje. Tiesa, tai buvo draugiškos rungtynės, nes pagal UEFA taisykles, nacionalinėje rinktinėje oficialiose rungtynėse galima žaisti tik sulaukus 16 metų.
Lietuvos moterų futbolo subtilybės leido Liucijai debiutuoti ir Šiaulių ekipoje. Kas vasarą šiaulietės stiprina savo komandą kitų komandų žaidėjomis, kad galėtų kaip įmanoma geriau pasirodyti UEFA Čempionių lygoje. Šiame turnyre Liucija pasiekė tai, ką padaryti pavyko nedaugeliui Lietuvos futbolininkų – su komandos draugėmis žaidė tarp 16 stipriausių Europos komandų.
Turbūt labiausiai Šiaulių komanda išgarsėjo šiemet, kai į Lietuvą pirmą kartą atvyko FC „Barcelona“. Įvairių vertinimų sulaukusios rungtynės visame pasaulyje išgarsėjo dėl nesusipratimo tarp trijų „Gintros“ legionierių, kai sutrukdžiusios viena kitai nepasinaudojo nuostabia proga įmušti į „Barsos“ vartus.
„Šios dvejos rungtynės mums suteikė labai daug patirties. Jei šis epizodas būtų įvykęs antrosiose rungtynėse, esu tikra, kad viskas būtų pasibaigę įvarčiu. Per didelis noras, galvojimas, kad tai yra gyvenimo rungtynės ir gal vienintelė proga gyvenime, sutrukdė ramiai užbaigti ataką,“ – prabėgus kelioms savaitėms po rungtynių, situaciją analizavo Liucija.
Po antrųjų rungtynių su „Barsa“ Liucija ne iškart grįžo į gimtinę. Ji dar dvi savaites treniravosi, žaidė draugiškas rungtynes ir dalyvavo socialinėse akcijose su „Levante“ ekipa. „Visiškai kitas treniruočių lygis. Pagrindinės sudėties žaidėjos visiškai kitaip mąsto aikštėje, priima netikėtus, bet gerus sprendimus. Turiu kur tobulėti. Dar daug reikia išmokti, kad galėčiau rungtyniauti aukščiausiame moterų futbolo lygyje,“ – apie viešnagę Ispanijoje kalbėjo jaunoji žaidėja.
Nors treneriui ji paliko labai gerą įspūdį ir jis nori ją matyti komandoje, viską klube sprendžia ne treneris, bet sporto direktorė. „Jei ir išvyksiu į Valenciją, tai bus prieš kitą sezoną. Šiuo metu jie yra pilnai sukomplektavę komandą ir žvalgosi žaidėjų tik kitam sezonui. Nors patikau treneriui, bet prieš kitą sezoną jo gali nebebūti. Tad daug vilčių neturiu, nors ir norėtųsi išbandyti save Ispanijoje,“ – situaciją paaiškino dusetiškė.
Po atostogų ji tradiciškai planuoja pasitreniruoti su „Uteniu“ ir taip geriau pasiruošti kitam sezonui. O šiuo metu Liucija tęsia mokslus Dusetų K.Būgos gimnazijos 11 klasėje ir dėlioja ateities planus, kaip ir kas padės jai žengti dar vieną žingsnį, turbūt svarbiausią žingsnį kiekvieno sportininko gyvenime – perėjimą iš jaunių ar mėgėjų futbolo į suaugusiųjų profesionalų pasaulį.
utenosutenis.lt
