K. Uzėla: latviai iškart pasakė – mūsų tikslas tave parduoti

Apie persikėlimą į Rygos „RFS“ klubą

Žiniasklaidoje buvo pasirodę daug įvairių scenarijų, kur gali pakrypti K. Uzėlos karjera – nuo Rusijos čempionato lyderių iki Italijos Serie C vidutiniokų. Vis dėlto geriausias jaunasis futbolininkas atsidūrė Rygoje, o pasak paties K. Uzėlos – tai buvo geriausias įmanomas sprendimas.

„Iki 23 metų, už kiekvienus metus, yra kaupiama treniruočių kompensacija ir ji gali svyruoti nuo 30 000 eurų iki 90 000 eurų. Aš 2016 metais pasirašiau pirmą profesionalų kontraktą, tai penkeri metai, bet yra tokios išimtys, kad jei tavo dabartinis klubas tau nepasiūlo kontrakto likus 60 dienų iki esamo kontrakto pabaigos – tada kompensacija Europos sąjungos šalyse dingsta.

Turėjau pasiūlymų iš Ukrainos, Rusijos ir Škotijos, jie nėra Europos Sąjungos šalys, tai treniruočių kompensacija ten išlieka, o ta kompesacija ten šokteli iki 400 000 eurų. Tokia suma už A lygos žaidėją... Na, patys suprantame, ne visi klubai nori tuos pinigus mokėti.

Europos Sąjungoje beveik visą gruodį pagrindinis taikinys buvo Belgijos „Kotrjik“ klubas, su kuriais daugiausiai bendravau, bet konkrečiai nieko nepavyko susitarti. Vėliau, sausio mėnesį buvo atsiradę Rumunijos, Vengrijos klubų pasiūlymai, Italijos iš pradžių Serie B, bet galiausiai konkrečiai pasiūlymą pateikė Serie C klubas, kur nesinorėjo vykti. Europos Sąjungoje esantys klubai man sakė, jog jiems reikia rašto iš klubo, kad klubas ateityje neprašys kompensacijos už mane, nes ta treniruočių taisyklė yra labai dviprasmiška – yra precedentų, kur teismuose laimi vieni, arba kiti.

Jie norėjo būti užtikrinti ir neiti į jokias rizikas, o iš ES šalių vienintelė Rygos RFS sutiko rizikuoti ir netgi, reikalui esant, sumokėti tą mokestį, todėl ir pasirinkau juos. Man ir pačiam išvažiuoti iš Rygos bus paprasčiau, kai tas mokestis bus dingęs ir jau tada galėsiu rinktis ar tai Rusiją, ar Ukrainą, Italiją ar Belgiją.

O ir kai pats važiavau klubas man pasakė – mūsų tikslas tave parduoti, mes neturime tikslo tavęs du arba tris metus išlaikyti, norime, kad mums padėtum, bet vasarą mes ir patys tave siūlysime klubams, siųsime į peržiūras, o tas mane tenkina“, – savo sprendimą argumentavo K. Uzėla.

Vladimiro Čeburino prietarai

Vladimiras Čeburinas pagarsėjęs ne tik savo skambiomis pergalėmis, tačiau ir savo prietarais. Buvęs žalgirietis prisimena, jog kartais trenerio ritualai būdavo labai keisti, tačiau dažniausiai – pasiteisinę.

„Jis – griežtas treneris, tačiau jeigu moki su juo rasti bendrą kalbą – jis yra labai žmogiškas, kaip asmenybė, gali su juo ir apie gyvenimą pakalbėti. Bet reikia su juo bendrą kalbą rasti, ne kiekvienam tai pavyksta, bet man pavyko ir tai padėjo man žaisti bei turėti gerą sezoną.

Kaip treneris jis yra prietaringas be galo, teko ir pačiam ne kartą susidurti. Savotiškas treneris, bet treneriui svarbiausias dalykas yra rezultatas, o rezultatą jis turi, reiškia jis geras treneris.

Kai startinis vienuoliktas apšilinėja, jis vaikšto su rožančiumi, tada mes sustojame į ratuką, darome tempimo pratimus, kapitonas sako kalbą, o V. Čeburinas su rožančiumi apeina vieną ratą ir tada antrą ratą atgal kalbėdamas maldas. Ir tuo metu niekas negali išeiti iš rato, niekas negali įeiti į ratą, jeigu vanduo buvo pastatytas viduje, jis iš rato negali išeiti, žodžiu, niekas neišeina, niekas neįeina.

Ir Šiaurės Airijoje trenerio asistentas įmetė du treningus į rato vidų, o Šiaurės Airijoje pamename kaip viskas baigėsi – Djibrilis Diaw ir aš gavome raudonas korteles. Ar sutapimas ar kaip, niekas negali žinoti.

Taip pat pas trenerį rūbinėje langai turi būti uždaryti, kuprinės užsegtos. Mes pavasarį turėjome gerą pergalingą seriją, o aš tuo metu dar buvau traumuotas, tai prieš rungtynes atvykau į stadioną, pasidariau treniruotę, kad po to galėčiau žiūrėti rungtynes. Ir netyčia sutikau trenerį, jis manęs klausia, su mašina tu? Sakau taip, tai jis padavė kortelę, buto raktus ir sako – žiūrėk, užeini į butą ir kabo paradinis treningas, mes kelis juos turėjome, bet jis būdavo su vienu, su kuriuo buvo ta pergalių serija. Tai aš važiavau pas jį į butą, pasiėmiau tą megztinį, bute viskas užrakinta, durys uždarytos, kad fartas neišeitų, atvežiau tą jo džemperį, užsidėjo ir laimėjome. Labai prietaringas treneris, bet fartą turi, tiek su „Sūduva“ Europoje, pamename visus tuos rikošetus ir panašiai. Jeigu viskas gerai, tai kam keisti?“, – šypsojosi K. Uzėla.

Konfliktai su „Žalgiriu“

Nors K. Uzėla „Žalgirio“ sistemoje yra nuo pat vaikystės ir atvirai reiškia meilę klubui, tačiau konfliktinių situacijų per jo laikotarpį sostinės klube nepavyko išvengti.

„Mano akimis žiūrint – aš būdavau su tais žmonėmis, kurie su klubo vadovu nelabai sutardavo. Kai Italiją važiavau manęs nelabai norėjo paleisti, po to jau sutiko, nes matė, kad jauno žaidėjo akys dega, tai leido išvažiuoti. Ir su mano agentu Valerijumi Mižigurskiu ne patys geriausi santykiai, taip pat tuo metu man Sergėjus Slyva padėjo išvažiuoti į Italiją, jis tuo metu buvo „Žalgirio“ sporto direktorius, kur vėliau irgi tie santykiai nebuvo geriausi. Dar vėliau – Deividas Šemberas, komandos draugai sakydavo, kad jis kaip tėvas man, nes labai padėdavo ir iki šiol palaiko. Atrodo, kad visą laiką buvau su tais žmonėmis, kurie nėra geriausiuose santykiuose su klubo vadovais ir galų gale viskas atsiliepdavo man.

Buvo kaip buvo, nieko nepakeisi, bet vieniems atrodo, kad jeigu turėjai kokių konfliktų, tai nemyli „Žalgirio“ ir panašiai – vienas žmogus niekada nebus didesnis už klubą. Aš myliu klubą, čia mano namai, būdamas paaugliu aš norėjau būti kaip Stevenas Gerrardas, būti klubo kapitonu ir praleisti visą karjerą viename klube.

Bet norisi išbandyti save ir aukštesniame lygyje, išvažiuoti, užsidirbti, susikurti gyvenimą, bet „Žalgiris“ man, na, žodžiais nepaaiškinsi ką jis man reiškia. Jeigu turėjau kokį konfliktą su vadovais, tai nereiškia, kad aš nemyliu „Žalgirio““, – teigė geriausias jaunasis Lietuvos futbolininkas.

Dar daugiau Karolio Uzėlos minčių bei negirdėtų istorijų išgirsite tinklalaidėje „Football O‘clock“.