© Eurofootball.lt
1954 metai. Šveicarija. Bjaurusis ančiukas virsta gulbe.
Apie Šveicariją žinome tikrai nemažai. Vieni vertiname jų laikrodžius, peiliukus ir aksesuarus, kiti – pienišką šokoladą, treti – patikimas sąskaitas solidžiausiuose bankuose, ketvirti – Alpių ir jose tyvuliuojančių smaragdinių ežerų grožį, penkti – valstybės demokratines tradicijas ir jos indėlį į Europos kultūrinį paveldą. Yra netgi simpatizuojančių Šveicarijos futbolui, kuris iš tiesų pasižymi pagirtinais pasiekimais tarptautinėse valstybinėse ir klubinėse pirmenybėse.
Tačiau jei atsirastų žinančių, kas yra Wankdorfo stadionas, beliktų pasakyti jog prieš mus – tikras futbolo ekspertas (to tikrai nereikia sakyti apie straipsnelio autorių, kuriam Wankdorfo tema tėra planuoto darbo dalis).
Tuo tarpu patys šveicarai tokį klausimą palaikytų mažiausiai nemandagiu ir žeidžiančiu. Wankdorfas jiems – Alpių futbolo širdis, smarkesniais ar silpnesniais dūžiais plakanti jau daugiau nei 80 metų.
Stadiono gimimas
Stadiono istorija pradėta skaičiuoti 1925 metais. Pastatyta per ganėtinai trumpą 7 mėnesių laikotarpį, arena iškilo Šveicarijos sostinės Berno šiauriniame priemiestyje. Statinio architektūra, netgi atsižvelgiant į minimą laikotarpį, rodėsi ganėtinai kukli – 22000 vietų. Iš jų sėdimų dengtų vietų buvo vos 1200. Arenos forma priminė didelę keturkampę dėžę su nuapvalintais kampais. Jos kraštines sudarė beveik lygaus ilgio tribūnos.
1925 m.
Wankdorfo atidarymo proga 1925 m. lapkritį surengtose varžybose, šeimininkų ekipa nenuvylė sirgalių ir laimėjo prieš Austrų vienuolikę rezultatu 2-0. Tais pačiais metais į areną persikraustė dar 1898 m. įkurta „Young Boys“ futbolo ekipa. Taip Wankdorfas tapo ir pagrindine Šveicarijos Superlygos arena. Daugiau nei 80 metų trunkanti ekipos ir stadiono draugystė – viena ilgiausių klubinio futbolo istorijoje.
Bėgant metams, stadionas ne kartą buvo modernizuojamas. 1937 metais jo vietų (stovimų) skaičius pasiekė 42 tūkstančius. Šalia įrengta papildoma futbolo treniruočių aikštė, uždengta stogu dalis pietinės tribūnos. Artėjant 1954 metų pasaulio futbolo čempionatui, arena iš esmės renovuota. Ant senojo Wankdorfo griaučių išdygo 64 tūkstančių vietų galiūnas. Tiesa, net 54 tūkstančiai vietų buvo stovimo tipo.
Vengrų tragedija Wankdorfe
Pasaulio čempionate Šveicarijos vienuolikė nustebino daugelį futbolo ekspertų, papildomose rungtynėse dėl teisės keliauti į ketvirtfinalį sutriuškinusi italus net 4-1. Dar įspūdingesnis mačas po kelių dienų įvyko Lozanoje. Šeimininkai 20-ą pirmo kėlinio minutę 3-0 pirmavo prieš Austriją. Atrodė, jog rungtynės baigsis visišku svečių sutriuškinimu. Tačiau per likusias 25 minutes Wundertymo meistrai įspyrė šeimininkams net penkis įvarčius. „Alpių sūnūs“ psichologiškai palūžo ir pralaimėjo kol kas rezultatyviausias PČ istorijoje rungtynes rezultatu 5-7. Tai reiškė, jog nei pusfinaliuose, nei finale, Wankdorfo sienų tvirtybės šveicarams nebereikės...
Nepaisant šeimininkų patirtos nesėkmės, pasaulio dėmesyje Wankdorfo arena atsidūrė 1954 metų liepos ketvirtąją. Finalo rungtynėse tarp stebuklingųjų vengrų ir atletiškųjų vokiečių turėjo paaiškėti naujas planetos čempionas. Panašiai, kaip ir prieš ketvertą metų, beveik visi pranašavo pergalę vengrams, apie vokiečius tekalbėdami puse lūpų. Pamatyti savos šalies futbolo triumfo atvyko tuometinis Vengrijos prezidentas ir oficiali delegacija. Deja futbolo dievai buvo negailestingi favoritams. Dramatiškose rungtynėse atkaklus vokiečių triūsas subrandino auksinius vaisius.
1954 m.
Vengrams Wankdorfo arena paliko slogius įspūdžius. Pažymėtina, jog finale be sportinių aistrų, kunkuliavo ir politiniai interesai. Socialistinės Vengrijos ir kapitalistinės Vokietijos susidūrimas buvo vienas iš svarbesnių užsimezgančio šaltojo karo akcentų. Sukniubus Wankdorfo vejoje, nutrūko įspūdinga Vengrijos svajonių komandos era. Čia pasaulis paskutinį kartą matė fenomenaliosios „Magiyar“ pasirodymą.
Pasibaigus PČ, Wankdorfe beveik pusę amžiaus buvo aktyviai „rašoma“ vietos ir tarptautinio futbolo istorija. Čia nuolat vykdavo Superlygos rungtynės, Nacionalinės taurės finalai, čia „Jaunieji berniukai“ žaisdavo ir įvairaus rango europinių turnyrų rungtynes. 1961 metais Wankdorfo stadione įvyko Europos Taurės finalas. Dramatiškose rungtynėse „Benfica“ įveikė „Barcelona“ ekipą rezultatu 3-2.
1980-aisiais, paisant FIFA reikalavimų, visos stadiono vietos tapo sėdimos. Tokia reforma surijo daugiau nei pusę Wankdorfo talpos – iš buvusių 64000 vietų, jų liko vos 28 tūkstančiai.
Nepaisant to, 1989 m. senutėlis stadionas išvydo dar vieną įspūdingą reginį – Taurių laimėtojų taurės finalą. Praėjus beveik 30 metų, Wankdorfo fortūna pagaliau nusišypsojo „Blaugranai“, kuri įveikė Genujos „Sampdoria“ 2-0.
Stadiono dabartis ir ateitis
Nuo 1994 metų Berno municipalitetas ir „Jaunųjų berniukų“ vadovybė rengė ambicingus planus visiškai atnaujinti stadioną. Ekonomiškai stiprios valstybės sostinėje kiurksantis gremėzdiškas sporto veteranas atvykėliams rėždavo akį jau ne vieną paskutinįjį dešimtmetį, tačiau painus būsimo stadiono koncesijos klausimas ir netgi šveicarams didokos investicijos arenos modernizacijos startą nukeldavo į neapibrėžtą ateitį. Galiausiai 2001 metų birželį „senajame gerajame“ Wankdorfe sužaistas paskutinis Superlygos susitikimas. Dar po 2 mėnesių, arena nugriauta.
Paskutinės senojo Wankdorfo dienos.
Trečiojo tūkstantmečio pradžios sulaukęs stadionas buvo uždarytas beveik ketveriems metams. Statinio architektūrinę dalį planavo AG Marazzi Generalunternehmung bendrovė. Naujosios arenos kontūrai iš esmės atitinka klasikinio Wankdorfo štrichus. Stadiono vejos plotas – 102 x 68 metrai, aukštingumas – 505 metrai virš jūros lygio. Stadiono darbų sąmatinė vertė – 340 milijonų eurų. Arenos talpa – 31700 žiūrovų. Visos tribūnos dengtos stacionariu stogu. Stadiono komplekse taip pat įrengta keliolika biurų, parduotuvių ir dvi sporto mokyklos. Pirmosios rungtynės naujajame Stade de Suisse du Wankdorf surengtos 2005 m. liepos penkioliktą dieną. Stadiono namų komanda BSC „Young Boys“ draugiškame mače nusileido „Marseille“ ekipai. Varžybas stebėjo „bandomoji“ 14000 sirgalių auditorija.
Naujasis Wankdorfas
Stadiono įdomybės
Garbės kėdė
Tarp beveik 32 tūkstančių juodų ir geltonų (Jaunųjų berniukų spalvos) arenos kėdžių yra viena raudona kėdė. Ji neturi jokio numerio, į ją niekada neparduodami bilietai. Ši kėdė dedikuota legendinio BSC „Young Boys“ klubo žaidėjo ir prezidento W.Eich garbei. Per rungtynes ši vieta būna tuščia, arba į ją pasodinami miesto ar klubo garbės svečiai.Saulės energijos jėgainė
Gausių investicijų pareikalavęs statinys yra unikalus tuo, jog ant jo stogo sumontuota didžiausia Europoje saulės energijos jėgainė. Saulės spindulius absorbuoja daugiau nei 8000 kvadratinių metrų saulei jautrių plokščių. Šio projekto vertė – 7,5 milijono eurų. Per metus stadiono jėgainė pagamina per 700000 MW elektros energijos. To kiekio visiškai pakanka ne tik komplekso, tačiau ir dviejų šimtų kaimyninių pastatų kasmetiniams poreikiams.
Saulės energiją sugeriančios plokštės
Kadaise kampuotas, pilkas ir apšiuręs Wankdorfas šiandieną tarsi gulbė K.Anderseno pasakoje užgožia visas kitas Šveicarijos arenas. Modernus, gražus ir atjaunėjęs stadionas pasitinka 2008 metų Europos čempionatą džiugiomis nuotaikomis.
Pirmasis ciklo straipsnis:
1930 m. Urugvajus. Estadio Centenario – valstybės simbolis.
Antrasis ciklo straipsnis:
1934 ir 1990 m. Italija. Stadio Nazionale/Olimpico.
Stadionas mirė, tegyvuoja stadionas!
Trečiasis ciklo straipsnis:
1938 m. Prancūzija. Visų pamirštas Colombes...
Ketvirtasis ciklo straipsnis:
1950 m. Brazilija. Tiesiog Maracana.
