Gimė Anglijoje, užaugo Brazilijoje, mirė Lietuvoje. Kas? Futbolas. Šią mįslę galima vertinti kaip puikų sarkastišką pokštą, bet bėgant metams juoktis norisi vis mažiau. Atvirkščiai – stebint visą lietuviško futbolo panoramą, norisi verkti. Didelėmis krokodilo ašaromis.
Kas vyksta? Vykstas paprastas dalykas – dabartinė Lietuvos futbolo federacijos (LFF) valdžia ne tik numarino futbolą, bet šiuo metu pasamdė didelį ekskavatorių, kuris sporto karaliaus karstą slepia po vis didesniu žemių sluoksniu.
Pradžiai – apie rinktinės šeštadienio „pasirodymą“ Šveicarijoje. Ką kalbėti apie schemas, taktinius niuansus ir atskirų futbolininkų žaidimą, jei iš tikro rezultatas turėjo būti ne 0:4, o kokie 0:8 Šveicarijos rinktinės naudai. Jei galvojate kitaip, tai dar kartą pažiūrėkite pirmąsias 60 minučių. Jei ne vartininkas Giedrius Arlauskis (ir šveicarų malonės), jau po valandos Igorio Pankratjevo komanda būtų buvusi plėšoma į skutus. Tiesą sakant, ji ir buvo plėšoma, tik rezultatas to dar nerodė.
Bet kam kalbėti apie nacionalinę rinktinę? Juk jau seniai aprašyta, kodėl į komandą nebekviečiami LFF prezidento Juliaus Kvedaro ir jo artimų bendražygių kritikai Deividas Šemberas ir Marius Stankevičius (prieš tai kaip nereikalingas daiktas buvo išmestas ir kapitonas Tomas Danilevičius), nors jie tebėra visa galva geresni už savo pozicijos žaidėjus rintinėje.
Mažiau aprašytas tas faktas, kad ir Šveicarijoje bent vieną keitimą atliko tikrai ne vyriausiasis treneris I.Pankratjevas. O kas iš viso sakė, kad kaunietis yra tikrasis rinktinės strategas? Ar jis sprendžia, kuriuos žaidėjus kviesti į stovyklas? Ar TIK jis sprendžia, kuriuos leisti į aikštę? Ar jis kuria kokį nors ilgalaikį rinktinės projektą bent 3-4 metams? Į visus klausimus galioja vienas atsakymas – ne.
I.Pankratjevas nėra už nieką atsakingas. Taip, formaliai rinktinės treneris atsakingas, bet jis paskirtas vien tik tam dalykui – kad būtų žmogus, ant kurio bus galima nurašyti visas nuodėmes. I.Pankratjevas tėra iškaba. Beje, dar tokia iškaba, kurios niekaip nesugebama bent oficialioms rungtynėms aprengti normaliu kostiumu (bet tai jau kita tema).
Tikrieji Lietuvos futbolo „strategai“, kardinolai, karaliukai nėra tokie matomi. Bet jie nori pagaliau būti matomi. Vienas iš tokių – LFF Techninio skyriaus ilgametis vadovas Stasys Stankus. Daug apie savo, kaip stratego ir talentų ugdytojo, talentus papasakojęs savaitgalio straipsnyje „Lietuvos ryte“. S.Stankui jau nusibodo būti šešėlyje, todėl dabar jis visur būna kartu su rinktine ir akylai stebi, kaip į ją integruojami tokie jauni futbolininkai, kaip Gratas Sirgėdas, Lukas Spalvis ir Simonas Stankevičius (kalbant iš esmės, ta integracija nevyksta).
S.Stankus savaitgalį parodė, kad užsimanė atsidurti dienos šviesoje. Šiam LFF veikėjui nusibodo „pilkojo kardinolo“ statusas, kurį jis turi jau keliolika, jei ne daugiau metų. Jei S.Stankus nori viešumo, viešumo jis gaus.
S.Stankus „pilkojo kardinolo“ aprangą užsitarnavo neveltui. Jau daugelį metų jis yra save paskyręs jaunų Lietuvos futbolininkų talento ir ateities pagrindiniu vertintoju. Iš esmės S.Stankus ir jo aplinka lemia, kurie jaunuoliai kviečiami į jaunimo rinktines, o kurie yra per prasti. Arba jų tėvai – nepakankamai sukalbami...
Kaip S.Stankus įgyvendina svajones (arba žlugdo jaunų žmonių likimus)? Iliustracijai – kelios mano paties atkapstytos ar kolegų žurnalistų papasakotos istorijos.
2013 metai, Kaunas, Europos U-19 čempionatas. Trijose stovyklose iš eilės vienas rinktinės lyderių ir geriausias saugas buvo alytiškis Titas Vitukynas. Prieš ketvirtą stovyklą jaunuolis informuojamas, kad jo paslaugų nebereikės. Priežastis, kiek pavyko sužinoti, – jaunas žaidėjas pasirašė sutartį ne su tuo agentu. Ne tuo, kuris susijęs su LFF grietinėle. Rezultatas – lietuviai kovoja garbingai, bet pralaimi visas trejas rungtynes ir čempionatą baigia po pirmojo etapo.
2014-ųjų metų ruduo. Lietuvos U-17 rinktinė Europos čempionato atrankoje 0:3 pralaimi... Liuksemburgui. Jau po visko į rankas pateko laiškas, kad U-17 treneriams buvo siūloma bent išbandyti du Anglijoje, Brentforde, futbolą sėkmingai žaidžiančius lietuvius. Nei treneriai, nei LFF nesugebėjo net atsakyti į elektroninį laišką. Rezultatas – visi trys pralaimėjimai ir patirta gėda prieš nykštukinį Liuksemburgą.
Tai tik dvi istorijos. Bet jos atspindi dabartines Lietuvos futbolo realijas. Tokios istorijos vyksta nuolat. Rinktinėse žaidžia tik futbolininkai, kurie savo ateitį susieja su tam tikrais agentais. Ne geriausi, o paklusniausi. Tie, iš kurių ateityje bus galima uždirbti.
Lietuvos futbolo užkulisiai dūzgia ir nuo kalbų, kad už pakvietimus į rinktines reikia susimokėti. Privačiuose pokalbiuose tai gali išgirsti itin dažnai, deja, tik privačiuose. Liūdniausia yra tai, kad niekas neišdrįsta viešai pareikšti – „Karalius nuogas“. Nes daugelis šnabždančiųjų žino, kad jiems tai atsirūgs. LFF grietinėlė turi daugybę svertų, kaip tildyti savo kritikus, ir tais svertais nuolat mojuoja po nosimi. Kas būna kritikams, įrodo ir tie patys D.Šembero ir M.Stankevičiaus pavyzdžiai.
Žinote, kas liūdniausia? Net pažeminimas Šveicarijoje, net jaunių gėda su Liuksemburgu nieko nepakeis. Lietuvos futbolo „strategai“ yra nepajudinami. Į teismą šiais metais nukeliaus bylos, kuriose LFF prezidentas Julius Kvedaras turės įrodyti nepagrįsta praturtėjimą. Tuo metu, kai J.Kvedaras pirko naujus auttomobilius ir namus pajūryje, iš LFF biudžeto pradingo virš milijono litų. LFF vadai greitai rado paaiškinimus, kaip tas milijonas buvo išleistas. Pasirodo, vertimams, autobusų nuomai ir futbolininkų masažams. Paslaugoms, kurios rinkoje kainuotų 7-8 kartus mažiau, LFF išleido milijoną...
LFF vadai nieko nebijo. Nes jie žino, kad turi gerą „stogą“. Virš jų – turbūt korumpuočiausia nūdienos pasaulio organizacija FIFA, kuri yra sukūrusi nuostabų savo „bendraminčių“ apsaugos mechanizmą. Jei tik atskiros valstybės pabando paklibinti FIFA „bendraminčius“, pasaulinė organizacija iškart pradeda grasinti diskvalifikacijomis iš oficialių varžybų.
FIFA globa ir leidžia LFF vadams jaustis nebaudžiamiems. LFF yra valstybė valstybėje, o kalbant visai paprastai – federacijos kardinolai ir generolai uzurpavo tai, kas turi priklausyti visiems Lietuvos žmonėms – futbolą.
Kadangi valstybės valstybėje sugriauti neįmanoma, šiuo metu galima padaryti tik vieną dalyką. Tiesiog pažiūrėti tiesai į akis. Nebevadinti tos organizacijos Lietuvos futbolo federacija, nes žodis „Lietuvos“ ten netinka nei semantiškai, nei pagal prasmę. Geriau tą organizaciją vadinti Kvedaro futbolo federacija (KFF), Stankaus futbolo federacija (SFF) ar „Bachūrų“ futbolo federacija (BFF). Nuo šiol taip darysiu ir kitiems rekomenduosiu.
G.Reklaitis, zinios.lt
