Nuo „Utenos Utenio“ atsikūrimo pradžios klube dirbęs kineziterapeutas Zigmundas Komaras porą pastarųjų metų praleido keliaudamas po užsienio šalis ir dirbdamas su kitų šalių sportininkais. Tačiau specialistas atskleidė, kad, nors praplėtė akiratį, įgijo daugiau profesinės patirties, visuomet žinojo, kad grįš į Uteną.
„Į kineziterapiją atėjau neplanuotai, – prisiminė Z. Komaras. – Baigęs mokyklą norėjau tapti rusų kalbos mokytoju, tačiau neįstojau į nemokamą vietą. Tuomet grįžau į Uteną ir kolegijoje ėmiau studijuoti kineziterapiją. Turėjau labai gerų mokytojų ir man pradėjo patikti padėti žmonėms.“
Šešių mėnesių baigiamąją praktiką Z. Komaras atliko Santariškių klinikose, kuriose pasilikti sulaukė pasiūlymo ir praktikai pasibaigus. Po poros mėnesių kolega jauną specialistą pakvietė padirbėti Vilniaus futbolo klube „Vėtra“, vėliau kineziterapeutas buvo pakviestas į nacionalinę futbolo rinktinę, dirbo laisvai samdomu specialistu dar keliose futbolo komandose.
Kai pažįstamas vadybininkas sumanė Utenoje atidaryti medicinos reabilitacijos kabinetą, Z. Komaras grįžo į gimtąjį miestą jam padėti.
Tuo pačiu metu specialistas prisijungė prie miesto krepšinio klubo, o atgimus futbolo klubui „Utenos Utenis“ tapo futbolo komandos kineziterapeutu.
„Prieš pustrečių metų išsiskyrėme su „Uteniu“, aš kurį laiką ilsėjausi, vėliau gavau pasiūlymą iš pažįstamo mechaniko padirbėti su Izraelio dviratininkų komanda, kurioje pastarasis dirbo, – pasakojo Z. Komaras. – Ilgai nedvejojęs sutikau su nauju iššūkiu. Nuskridau į Italiją, po dviejų dienų išvažiavome į Paryžių, tuomet – į Bretanės regioną, vėliau į Zagrebą, kur vyko daugiadienės lenktynės.“
Tuomet apkeliavęs kone visą Kroatiją, kineziterapeutas pripažino, kad jam darbas dviratininkų komandoje patiko, todėl, išmokęs tam tikros specifikos, šį bendradarbiavimą tęsė toliau. Sulaukęs skambučio ir kvietimo skristi į JAV, per porą dienų susitvarkęs dokumentus Z. Komaras nuskrido į Monrealį Kanadoje, kur jį pasitiko komandos vadybininkas.
Išnuomotais automobiliais vyrai 1800 mylių važiavo į Ameriką, kur apsistojo tradicinės amerikiečių šeimos, auginančios du vaikus, du šunis, namuose. Po savaitės atokvėpio kitas tris savaites Z. Komaras su komanda praleido pro Niujorką, Konektikutą ir kitus Amerikos miestus nusidriekusiame, jį sužavėjusiame kelyje.
Į Lietuvą grįžęs kineziterapeutas čia ilgai neužsibuvo – priėmė pasiūlymą padirbėti futbolo klube Norvegijoje. „Tai yra sritis, kurioje komfortiškiausiai jaučiuosi – aštuonerius iš vienuolikos praktikos metų dirbau su futbolininkais, be to, viliojo Norvegų siūlomas atlygis, – savo sprendimą paaiškino Z. Komaras. – Dirbau pusiau profesionaliame klube, kur galėjau save realizuoti parodydamas, kaip galėtume dirbti, kad taptume profesionaliu klubu.“
Kartu su treneriu iš Škotijos bendrą viziją kūręs kineziterapeutas apgailestavo, kad jos įgyvendinti taip ir nepavyko, nes komandoje žaidusių vietinių futbolininkų ambicijos buvo gerokai mažesnės, juos tenkino mėgėjų statusas ir darbo vakarėliai vietoje vakarinių treniruočių. Klubui atleidus vyriausiąjį trenerį apie ambicijas teko pamiršti ir Z. Komarui, pastarąjį sezoną komandoje dirbusį su kitu treneriu, ramiai ir be iššūkių.
Pasibaigus sezonui patyręs kineziterapeutas grįžo į Uteną, kur vėl prisijungė prie „Utenos Utenio“ ir ėmė darbuotis sveikatingumo centre „Utenis“.
„Puiku, kad yra vieta, kur mes galime priimti ne tik futbolininkus, savo klubo narius, bet ir kitus žmones. Visi matome, kad kokybiškų kineziterapijos paslaugų trūksta, todėl uteniškiai buvo priversti važiuoti šimtus kilometrų į didžiuosius miestus, – pastebėjo Z. Komaras. – Džaugiuosi, kad kol aš važinėjau, „Utenis“ įkūrė sveikatingumo centrą, kurio svarbiausias kriterijus yra kokybė, todėl dabar žmonės galės gauti profesionalias paslaugas savo mieste.“
