Ne viskas auksas... (straipsnis)

2015-03-15 09:04

Anglijos elitinė futbolo „Premier“ lyga vasarį pasirašė dar vieną rekordinę televizijos transliacijų teisių pardavimo sutartį – pagal ją per trejus metus gaus apie 8 mlrd. svarų sterlingų

Nuo pat įkūrimo 1992 m. „Premier“ lygos pajamos iš televizijos teisių pardavimo augo beprotišku 16 proc. per metus tempu. Pirmą sezoną ji uždirbo 38 mln. svarų sterlingų, o 2018–2019 m. jau gaus 1,7 mlrd. svarų sterlingų. Tai 45 kartų prieaugis per 26 futbolo sezonus. Pridėjus gaunamas pajamas iš komercijos ir paslaugų teikimo stadionuose per rungtynes, Anglijos futbolo lyga yra viena turtingiausių pasaulyje kartu su Amerikietiškojo futbolo lyga. Pilni stadionai ir geriausi planetos žaidėjai sukuria spektaklį, už kurį televizijos moka didžiulius pinigus. Vienos iš 168 rodomų rungtynių kainuos daugiau kaip 10 mln. svarų sterlingų, o viena žaidimo minutė – 112 tūkst. svarų sterlingų.

Atrodytų, kad „Premier“ lyga tviska auksu, klubų akcininkai sunkvežimiais veža pelną, komandos dominuoja Europoje, o Anglijos rinktinė – stipriausia pasaulyje. Deja, ne. Tik keli „Premier“ lygos klubai iš 20-ies dalyvaujančių yra finansiškai stabilūs ir nepriklauso nuo išorinių investuotojų. Daugelis akcininkų apskritai mano, kad futbolo klubas yra jų žaisliukas, todėl nesivadovauja finansine logika juos valdydami. Net tokie kaip „Manchester United“, „Chelsea“, „Manchester City“ iki ausų prasiskolinę pagrindiniams akcininkams. Kiekvieno jų skola jau siekia 0,5 mlrd. svarų sterlingų ir daugiau. Tai negąsdintų, jeigu būtų uždirbama pakankamai pinigams grąžinti, tačiau didžiulės gaunamos sumos tiesiog „pravalgomos“. 70 proc. visų pajamų klubai skiria žaidėjų atlyginimams. Dar keli šimtai milijonų svarų sterlingų kasmet išleidžiami futbolininkams įsigyti. Anglijos futbolo klubai pagarsėjo kaip didžiausi švaistūnai, per metus sugebantys išleisti 600–800 mln. svarų sterlingų naujiems žaidėjams ir daugiau nei 100 mln. svarų sterlingų agentams. Galiausiai, pajamų likučiai, jeigu tokių būna, skiriami administracijai, jaunimo komandoms ir infrastruktūrai išlaikyti.

Nuostoliai nebūtų tokie skausmingi, jeigu išlaidaujantys klubai nuolat laimėtų Europoje ir pateisintų turtingiausios lygos atstovų vardą. Tačiau nuo 1992 m. Anglijos ekipos Senajame žemyne stipriausios buvo tik keturis kartus – tiek pat sykių pajėgiausiu tituluotas vienas Madrido „Real“. Visus keturis kartus juos į pergalę vedė užsienio treneriai.

Anglijos rinktinė nežiba pagrindiniuose tarptautiniuose turnyruose. Nuo 1990 m., kai šalis iškovojo ketvirtą vietą pasaulio čempionate, nacionalinė komanda tepasiekė trečią apdovanojimų pakylos laiptelį Anglijoje vykusiame Europos čempionate 1996 m., o du kartus patyrė fiasko nepatekusi į pagrindinius turnyrus (1994 ir 2008 m.). Vėliau rezultatai buvo itin skurdūs.

Anglijos futbolo klubai nesugeba sukurti tokio stebuklo aikštėje, kaip tai daro prie derybų stalo su rėmėjais ar televizijos transliuotojais. Klubų akcininkai susikoncentravę į pajamų augimą. Jiems tai padeda daryti puikūs stadionai ir geriausi žaidėjai pasaulyje. Pastarieji jau perkami ir parduodami nuolat, jie nebeatsidavę komandai kaip Ryanas Giggsas, Paulas Scholesas ar Stevenas Gerrardas. Anglus aikštėje pakeitė geresni argentiniečiai, ispanai, brazilai ar vokiečiai. Vėliau jų rinktinė sėkmingai kovoja su Anglijos ekipa, kurioje žaidžia suolą „Premier“ lygos rungtynėse šildę žaidėjai. Didžiuliai reikalavimai treneriams nebeleidžia ugdyti profesionalų ir verčia pirkti jau atsiskleidusias žvaigždes.

Iš dangaus krintantis auksas Anglijos futbolo lygos klubus tarsi pakėlė į padanges, bet ir nutraukė ryšį su vietos bendruomene, pačiu klubu ir šalies rinktine. Vaizdas už blizgančio fasado ne toks ir įspūdingas.