Kodėl dabartiniam Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkui Mariui Žaliūkui gintis prieš vieną pavojingiausių pasaulio snaiperių Luisą Suarezą atrodydavo lengvas darbas? Kodėl pagyvenus Škotijoje jo nebe suprasdavo anglai? Kada jam teko žaisti puolėjo pozicijoje ir kodėl jis bėgdavo iš pamokų? Į šiuos ir kitus gerbėjų klausimus atsakė žalgirietis.
Šiemet prie Vilniaus „Žalgirio“ prisijungęs Marius Žaliūkas turėjo ilgą ir įspūdingą karjerą. Jam teko žaisti prieš aukščiausio kalibro futbolininkus, tad nenuostabu, kad gynėjas sulaukė įvairiausių fanų klausimų. Žalgirietis pasidalino ne tik istorijomis apie futbolą, bet taip pat apie vaikystę, mėgiamiausius animacinius filmus, didžiausius iššūkius ir slaptus norus.
– Ar tau kada nors teko žaisti puolėjo pozicijoje?
– Vieną kartą teko. Tai buvo dar Škotijoje, buvau ką tik atsigavęs po traumos. Likus 15-ai minučių iki rungtynių pabaigos prie manęs priėjo treneris ir pasakė, kad turėsiu pakeisti puolėją ir užimti būtent jo poziciją. Tuo metu žaidėm lygiai, o mums būtinai reikėjo pergalės. Iš pradžių nepatikėjau juo, pagalvojau, kad tiesiog juokauja. Keitimo metu visas stadionas net nutilo, kai pamatė, kad pakeisiu puolėją. Dar didesnė tyla buvo tada, kai visi pamatė, kad aš iš tikrųjų bėgu į puolimą.
Tačiau pirmas ir kol kas vienintelis blynas neprisvilo. Tada laimėjome rezultatu 1:0. Atlikau rezultatyvų perdavimą, taip pat sukūriau kelias pavojingas progas kitiems komandos draugams. Tačiau daugiau šioje pozicijoje rungtyniauti neteko.
– Prieš kokį varžovą žaisti buvo sunkiausia?
– Sunkiausia gintis būdavo prieš Luisą Suarezą, Thiery Henry, Wayne‘ą Rooney, taip pat Jermainą Defoe. Teko malonumas rungtyniauti prieš tokio lygio žaidėjus. Buvo smagu išbandyti save tokiame lygyje, greitai pastebėjau, ko man dar trūksta ir kur reikia tobulėti. Manau, kad keisčiausia buvo ginti L. Suarezą. Kiek jis pasispirdavo kamuolį, jis jam vis tiesiai atšokdavo. Žaidžiant prieš jį viskas atrodydavo labai lengva, tačiau jis vis tiek, kad ir nesąmoningai, įvarčius pelnydavo.
– Ar prisimeni kada pelnei savo pirmąjį įvartį atstovaujant „Hearts“ klubą?
– Jeigu neklystu, 2006 metų gruodžio 8 dieną. Tada rungtyniavome su „St. Mirren“ klubu. Pamenu, kad tada buvo standartinė situacija po pražangos, vienas iš žaidėjų perdavė man kamuolį, aš tik pakišau galvą ir pelniau įvartį.
– Į kokios komandos vartus įmušei gražiausią savo karjeros įvartį?
– Ne tiek daug jų buvo. Dažniausiai mušdavau paprastus įvarčius iš netolimo atstumo. Teko mušti ir Glazgo „Celtic“ bei „Rangers“ ekipoms, taip pat Zagrebo „Dinamo“ klubui. Jie nebuvo labai gražūs, tačiau labai svarbūs man ir komandai. Visgi kaip gražiausią įvartį įvardinčiau tą, kurį teko pelnyti atstovaujant Lietuvos rinktinei. Tada žaidėme su slovakais. Saulius Mikoliūnas atliko perdavimą, o aš tiesiog „atskridau“ ir įmušiau.
– Ar daug išmokai škotiškai, kai žaidei „Hearts“ klube?
– Kalbėti škotiškai yra tas pats, kaip Lietuvoje kalbėti žemaitiškai. Kai po Škotijoje praleistų 7 metų nuvažiavau į Angliją, nei jie manęs, nei aš jų nesupratau. Visada tekdavo žmonių paprašyti pakartoti man užduotus klausimus. Po Škotijos man jų kalba atrodė klaidinga, jie visai „nenukąsdavo“ žodžių galūnių.
– Kodėl rinkaisi futbolą, o ne kitą sporto šaką?
– Kai buvau dar antroje klasėje, atėjo vienas iš trenerių ir paklausė, kuris iš mūsų norėtume žaisti futbolą. Tada man buvo vos aštuoni metai, turėjau daug energijos, o ją reikėjo kažkur išlieti, tad pakėliau ranką. Nuo to laiko žaidžiau ir man tai patiko, nors kelis kartus paauglystėje buvo kilusi mintis viską mesti. Tačiau treneris įkalbėjo mano mamą, o ji man liepė toliau tęsti šią veiklą. Taip ir likau futbole.
– Ar gynyboje žaidi nuo vaikystės?
– Manau, kad man teko visose pozicijose pažaisti. Tačiau jau nuo paauglystės iki dabar rungtyniauju centro gynėjo pozicijoje.
– Koks būtų tavo patarimas, kuriuo vadovaujiesi savo gyvenime, berniukams, siekiantiems tapti gerais gynėjais?
Svarbiausia sunkiai dirbti ir šimtu procentų atsiduoti futbolui. Tada jau tereikia tikėtis, kad kas nors juos pastebės ir pasikvies treniruotis.
– Kiek per savo gyvenimą esi pelnęs įvarčių?
– Jeigu neklystu, virš 20. Tiksliau nepamenu. Kelis pelniau rungtyniaudamas Kaune, apie 15 įvarčių pelniau „Hearts“ klube, dar porą žaisdamas Galzgo „Rangers“ ekipoje.
– Kuriame klube geriausiai jauteisi – Glazgo „Rangers“, „Hearts“, Vilniaus „Žalgiryje“ ar „Salento“?
– Ne futbolo klubuose dar neteko būti. Vilniaus „Žalgirį“ kol kas dar būtų sunku įtraukti į mėgiamiausių klubų sąrašą, tad teks pasirinkti „Hearts“. Visgi jame praleidau 7 metus.
– Kur planuoji užbaigti savo futbolininko karjerą? Ar žaisi Vilniaus „Žalgiryje“ iki pat pabaigos?
– Mano planas yra iki karjeros pabaigos žaisti Vilniaus „Žalgiryje“. Visgi jau devynis metus praleidau užsienyje. Ten patyriau ypatingų akimirkų, tačiau jau atėjo laikas sugrįžti į Lietuvą. Buvo nemažai priežasčių pasirinkti „Žalgirį“.
– Kaip vertini šių metų sezono startą bei Vilniaus „Žalgirio“ galimybes pasirodyti Europos turnyruose?
– Startavome labai gerai, surinkome visus 12-ą taškų. Galbūt norėjome „sausesnių“ rungtynių, tačiau nugalėtojų teisti negalima. Nugalėjome visuose keturiuose mačuose. Toks tikslas išliks ir iki sezono pabaigos – laimėti viską. Kalbant apie Europos turnyrus – iki vasaros tikrai pasieksime optimalią sportinę formą ir iš visų jėgų kovosime su visais kliuvusiais varžovais.
– Kokius matai įvykusius pokyčius Lietuvos futbole? Ar ketini vėliau savo patirtį perduoti būdamas treneriu?
– Trenerio darbui iškart tvirtai sakau „ne“. Tiesiog neturiu pakankamai kantrybės tokiam darbui. O lietuviškas futbolas dabar yra rimtesnis, jeigu galima taip išsireikšti. Yra daugiau komandų, kurios tarpusavyje kovoja. Prieš dešimt metų viskas buvo paprasčiau, o ir laikai visai kiti buvo. Dabar net gražu žiūrėti: visi kovoja, stengiasi. Tikiuosi, kad ateityje Lietuvos futbolo lygis tik kils.
– Kuri lyga ar klubas tau imponuoja labiausiai?
– Greičiausiai Anglijos čempionatas, nes jame niekada negali nuspėti kas laimės. Favoritų bent pagal klubų pavadinimus ten yra, tačiau pagal žaidimą ypač šiemet kilo daug staigmenų. Matyt yra labai daug nustebusių žmonių dėl tokios situacijos šiame čempionate. Todėl ir smagu sekti šią lygą, nes ten kova vyksta iki paskutinių turų.
– 2012 metais laimėjai Škotijos futbolo taurę su Edinburgo „Hearts“ klubu, koks tai buvo jausmas?
– Pamenu, kad atsiimant taurę net pradėjo tekėti ašaros, manau, kad tai daug ką pasako. Tų rungtynių reikšmė mums buvo begalinė. 110 metų nebuvo tokio derbio, o tiek spauda, tiek fanai sukėlė labai didelį ažiotažą. Manau, kad tai buvo mano karjeros viršūnė.
– Su kuriuo gynėju buvai labiausiai susižaidęs gynybos grandyje?
– Lietuvos rinktinėje – su Andriumi Skerla. O klubiniame futbole – su „Hearts“ gynėju Endriu Websteriu, taip pat Kristoferiu Berra, kuris dar ir dabar atstovauja Škotijos rinktinei.
– Su kokiu žaidėju norėtum žaisti vienoje komandoje?
– Yra labai daug žaidėjų, su kuriais visada buvo malonu kartu rungtyniauti ir norėčiau vėl žaisti toje pačioje komandoje. Net jeigu turėčiau tokią galimybę pakeisti tai, kas buvo, to nedaryčiau. Ypač dabar labai mėgaujuosi žaidimu Vilniaus „Žalgiryje“, nes su dauguma komandos narių tekdavo žaisti ir rinktinėje. Tai nėra tik darbas, kuriame reikia ateiti, atidirbti treniruotėje ir eiti namo. Mes visi mėgaujamės futbolu.
– Koks animacinis filmukas tau labiausiai patinka?
– Anksčiau labiausiai mėgau „Drakonų kovą“. Man labai patiko, kaip Son Gokas su visais kovodavo. Pamenu, kad vienu metu net bėgdavau iš mokyklos vien tam, kad pamatyčiau šį animacinį filmą. O dabar dažniausiai žiūriu „Simpsonus“.
– Kokia buvo ekstremaliausia akimirka tavo gyvenime?
– Nemaloniausia, bet kartu ir ekstremaliausia patirtis buvo tada, kai man vos nenulūžo čiurna. Tai buvo maždaug prieš trejus metus. Geriausia patirtis nutiko prieš pusę metų, tada mano gyvenimas nusidažė visai kitom spalvom. Tikiuosi, kad ir toliau viskas bus taip puiku.
– Kokiame realybės šou norėtum sudalyvaut ir su kuo?
– Jokių realybės šou nestebiu ir neseku, bet visai norėčiau sudalyvauti „Šok su manimi“ projekte. Norėčiau šokti. Kai būnu vienas namuose, kartais su drauge pašokam, tačiau viešumoje nebūna tiek drąsos tai padaryti, todėl dalyvavimas tokiame projekte būtų geras savęs išbandymas.
– Kas tau išrinko vardą?
– Mama, tačiau tik paskutinę akimirką. Ji man pasakojo, kad turėjo ir kitų pasirinkimų, tačiau galiausiai nutatė mane pavadinti Mariumi. Galėjau tapti ir Luku, ir Domu, Adomu. Džiaugiuosi, kad pasirinko Marių, nes kiti vardai taip gerai nebeskambėtų.
– Jeigu reikėtų eiti į ringą, kurį žalgirietį pasirinktum?
– Jeigu reikėtų kovoti vienas prieš vieną, tikrai pasirinkčiau Aldą Korsaką, nes jis pats mažiausias, o ir labai lieknas. Tikrai nesirinkčiau Sauliaus Klevinsko, nes jis yra tiesiog žvėris. Tačiau visgi mes į ringą neitume, nes esame labai draugiška komanda.
– Kokia buvo tėvų reakcija, kai tave pirmą kartą pakvietė į Lietuvos futbolo rinktinę?
– Tikriausiai labai apsidžiaugė. Mano mama nuo pat vaikystės man perteikdavo visas futbolo naujienas, nors ir pats jas žinodavau. Ji kartu džiaugdavosi ir kiekviena pergale, ir geru straipsniu apie mane. Manau, kad tai jiems suteikė labai daug džiaugsmo.
P.Jakelis
