Nors mitas, kad futbolas ir moteriškumas yra du tarpusavyje nesuderinami dalykai visuomenėje po truputį jau ima sklaidytis, vis tik, ko gero, būtų nesunku rasti žmonių, kurie vis dar laikosi griežtos pozicijos: futbolas – vyrų sportas. Šią nuomonę akivaizdžiai paneigia jau aštuntus metus Šiaulių „Gintros-Universiteto“ komandos garbę ginanti 22 -ejų metų gynėja Samanta Karasiovaitė. Merginos kasdienybėje futbolą keičia įvairios grožio procedūros ir atvirkščiai.
Kosmetologiją studijuojanti šiaulietė derina grožio paslapčių mokslą su futbolo treniruotėmis ir nors pripažįsta, kad mama ją skatino rinktis šokius, o kai kurie pažįstami iki šiol smulkaus sudėjimo futbolininkei nepagaili karčių replikų dėl vyriškos sporto šakos pasirinkimo, ji savo sprendimo nesigaili, o puikus gynybinis epizodas futbolo aikštėje anot S.Karasiovaitės teikia ne ką mažesnį malonumą, nei tobulas makiažas.
– Samanta, nuo ko prasidėjo tavo futbolininkės kelias?
– Prasidėjo visai netikėtai. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad žaisiu futbolą, bet taip jau atsitiko, kad jį sportuoju devynis metus, o rugsėjį bus dešimt metų, kai atėjau į pirmąją futbolo treniruotę. Didžiausią įtaką man padarė mano mažasis brolis, kuris lankė futbolą. Nei vienų jo varžybų nebuvau praleidusi, visada su tėvais važiuodavome palaikyti brolio komandos. Taip pat ir šeimoje tėtis žaisdavo futbolą. Tėtis pastebėjęs skelbimą, kad Šiauliuose renkama mergaičių komanda mane nuvedė į pirmąją treniruotę, kurią vedė pirmasis mano treneris Visvaldas Sudaris. Man patiko, todėl futbolininkės kelias tęsiasi iki šiol.
– Ar šeimos nariai neskatino pasirinkti kitą užsiėmimą?
– Turbūt kiekvienoje šeimoje, kuomet mergaitės pradeda žaisti futbolą ar propaguoti kitą sporto šaką reikalaujančią daug fizinės jėgos, mamytės mus saugodamos bando perkalbėti, nes bijo, kad galime susižeisti. Taip buvo ir man – mama bandė įkalbėti geriau pasirinkti šokius. Iš tiesų šiuolaikinių šokių treniruotes taip pat lankiau net 6 metus, o mūsų kolektyvas buvo labai stiprus Šiauliuose, bet vis tiek futbolas sudomino labiau.
– 2018 metų A lygos sezone „Gintra-Univesitetas“ startavo užtikrintomis pergalėmis ir kol kas nepraleido nei vieno įvarčio. Ko gero, tau kaip gynėjai šis rodiklis svarbiausias?
– Taip, man kaip gynėjai tai yra labai svarbus rodiklis, kuris rodo, kad savo darbą aikštėje atliekame gerai. Žinoma, A lygoje ir mūsų, gynėjų užduotys skirtingos, kadangi Lietuvoje turime pačios daugiau imtis iniciatyvos, prisidėti prie atakų organizavimo.
– Ką labiausiai per šį sezoną norėtumei patobulinti savo žaidime? Kokių asmeninių ambicijų turi?
– Savo žaidime reikia labai daug ką tobulinti, nes tam ribų nėra. Visų pirma – techninius elementus, smūgiavimą, perdavimo kokybę, žinoma, nepamirštant ir geresnio gynybinių funkcijų supratimo, situacijų skaitymo. O viena didžiausių šių metų asmeninių ambicijų yra užsirekomenduoti tvirtą vietą startinėje sudėtyje rungtyniaujant UEFA moterų Čempionių lygoje.
– Esi tikra kovotoja ir viena tų žaidėjų, kurios papildomai prieš rungtynes treneriui užvedinėti nereikia. Kaip save motyvuoji rungtynėms?
– Taip, aikštėje stengiuosi atiduoti visas jėgas, o grubesnio stiliaus futbolas man net gi dar labiau patinka, nes tai juk ne šokiai. Savo kovingumą paveldėjau iš mamytės, kuri yra tikrai labai drąsi moteris. Prieš rungtynes stengiuosi psichologiškai save paruošti mintimis – galvoju tik apie pozityvius dalykus, prieš eidama į aikštę visuomet laikausi nuostatos, kad turiu žaisti taip, lyg tai man būtų paskutinės rungtynės. Papildomą motyvaciją prieš rungtynes man suteikia ir šeimos nariai ir mano vaikinas Rolandas, kuris mane labai palaiko bei visuomet skatina būti geriausiai.
– „Gintros-Universiteto“ komandoje rungtyniauji nuo 2010 -ųjų. Per šį laikotarpį pasikeitė daug veidų, tarp kurių buvo ir nemažai legionierių. Kurią legionierę išskirtum kaip įsmintiniausią?
– Pasikeitė labai daug veidų, spėjau ir pati pasenti (juokiasi). Turbūt išskirčiau kelias legionieres, kurios paliko geriausią įspūdį. Visų pirma ilgametė mūsų komandos narė Ana Alekperova, kuri puikiai diriguoja komandos žaidimui, yra kovotoja, atiduoda visas jėgas aikštelėje, visuomet palaiko, kai nepasiseka, ji tikras pavyzdys. Svarbiausia, kad ji turi nugalėtojos mentalitetą ir siekia įskiepyti jį jaunesnėms mūsų žaidėjoms. Labai tikiuosi, kad vasarą ji sugrįš iš Kolumbijos rungtyniauti pas mus. Taip pat išskirčiau ir vartininkę Iną Budestian („Bodi“), kuri 2014 -iais UEFA moterų Čempionių lygos šešioliktfinalyje Prahoje išdarinėjo stebuklus.
– Pakalbėkime apie grožio kultą. Dažnas futbolo nesieja su moteriškumu ir teigia, kad tai nesuderinami dalykai. Pati esi geras atkirtis kritikams. Ar dažnai sulauki replikų kodėl tokia simpatiška mergina pasirinko būtent šią sporto šaką?
– Žinoma, sulaukiu nemažai replikų, galbūt kartais net ir nepasvertos kritikos, kodėl pasirinkau tokią vyrišką sporto šaką. Daug nuostabos sulaukiau, kai atlikinėjau praktiką pagal savo specialybę. Jos metu reikėjo atlikti nemažai įvairių masažų, procedūrų, o klientės stebėdavosi kaip tokia smulki mergaitė gali turėti tokias tvirtas rankas. Kuomet atsakydavau, kad dar ir žaidžiu futbolą, jos apskritai būdavo kone šokiruotos (juokiasi).
– Dar vienas argumentas, kuris rodo, jog grožio procedūros tau nesvetimos – studijų kryptis. Kokie pagrindiniai motyvai nulėmė pasirinkti kosmetologijos studijų programą?
– Kiekvienai merginai grožio procedūros yra nesvetimos, nes mes, moterys turime visuomet atrodyti pasitempusios. Nepaisant to, jog sportuoju futbolą tai dar nereiškia, kad vaikštau tik su treningais ir nieko nedarau vardan savo išvaizdos, anaiptol. Mane kosmetologijos studijų programa sudomino tuo, kad ši paslaugų sfera visuomet bus perspektyvi, reikalinga bet kurio amžiaus moterims. Taip pat jau nuo paauglystės domėjausi ir gilinausi į įvairias veido ir kūno problemas su kuriomis susiduria dažnas žmogus. Kosmetologija – tai sritis, kuri gali jiems padėti, suteikti daugiau džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi. Man, kaip būsimai specialistei labai svarbu priversti žmogų pamilti savo kūną.
– Kaip būsima kosmetologė tikriausiai puikiai žinai, kaip užmaskuoti mėlynes ir kitas žaizdas, kuriomis ne retai tenka „pasipuošti“ futbolo aikštėje. Ar komandos draugės teiraujasi tavo patarimų?
– Kaip užsimaskuoti mėlynes ir kitas žaizdas šiais laikais, ko gero, žino jau kiekviena mergina. Kartais komandos draugės atsižvelgdamos į mano studijų kryptį pasiteirauja kurios priemonės labiau tinkamos, kokiais būdais geriausia kovoti su išbėrimais ar kitokiomis veido ar kūno problemomis. Negaliu teigti, kad jau viską žinau ir galiu švaistytis patarimais, nes dar pati stengiuosi gilinti žinias, kuo daugiau išbandyti, todėl tikiuosi, kad po kelerių metų jau galėsiu patarinėti ne tik komandos draugėms (šypsosi).
– Kas Samantai suteikia daugiau džiaugsmo – apsiginti prieš varžovę futbolo aikštėje ar tobulas manikiūras?
– Labai sunku atsakyti į šį klausimą (juokiasi). Jeigu atvirai, abu dalykai suteikia pasitikėjimo savimi, todėl sakyčiau, kad tai vienodai malonus jausmas.
fkgintra.lt
