Lietuvoje pastaruoju metu futbolo klubai vis dažniau į komandą samdo sporto direktorių, o bene pirmasis mūsų šalyje tokį klubo valdymo modelį pristatė Vilniaus „Žalgiris“. Lankomiausias šalies futbolo naujienų portalas – „Eurofootball.lt“, jums pateikia pokalbį su sporto direktoriaus pareigas sostinės klube užimančiu Mindaugu Nikoličiumi, kuris sutiko išsamiai ir plačiai papasakoti apie savo karjeros pradžią futbole, darbą „Žalgiryje“ ir sporto direktoriaus darbo ypatumus.
- Kada nusprendėte savo karjerą susieti su futbolu? Kaip pasukote į „Žalgirio“ ekipą?
- Užaugau vėjuotoje Nidoje, kur sporto šakų pasirinkimas, suprantama, nebuvo didelis, tačiau futbolu gyvenu nuo mažens. Nuo dvylikos metų palaikiau „Atlantą“ ir buvau aktyvus „Vakarų fronto“ aistruolių narys. Natūralu, kad baigus vidurinę, reikėjo rinktis ką veiksiu gyvenime, todėl nusprendžiau studijuoti teisę. Tai padariau tikslingai, nes norint dirbti su žaidėjų transferais ar vadovauti futbolo klubui, teisės specialybė yra viena tinkamiausių. Niekada neabejojau, kad dirbsiu futbolo srityje, nors tėvai ir turėjo kitų planų (juokiasi).
Pirmas pasirinkimas buvo „Pietų-IV“. Tuo metu, kai gimė idėja gaivinti „Žalgirį“, komanda tik egzistavo. Pagrindinis pirmo etapo tikslas buvo atlyginti žmonėms, kurie tikėjo „Žalgirio“ vardu iki paskutinės – sunkiausios minutės. Jie nusipelnė ambicingos ir kovojančios komandos, siekiančios aukščiausių tikslų. Mano tikslas buvo sukurti kažką ypatingo.
- Sporto direktoriaus specialybė Lietuvoje – ne tokia dažna. Kokia ji yra? Koks tai darbas?
- Tai yra žmogus, tiesiogiai atsakingas už klubo vykdomą sportinę veiklą: pasiekimus tiek aikštėje, tiek už jos ribų, sportinės strategijos nustatymą ir įgyvendinimą, klubo tikslus bei vystymąsi bent jau trijų ar penkių metų bėgyje ir komandos komplektaciją.
- Kuo šis darbas išsiskiria iš kitų? Kodėl tapote būtent futbolo klubo sporto direktoriumi?
- Tai yra labai įdomus ir dinamiškas darbas, nes pirmiausia, čia dirbama su žmonėmis. Kiekvieną dieną tenka išgyventi ką nors naujo. Galutinis komandos rezultatas, pasiektas savaitgalio rungtynėse, tėra tik ledkalnio viršūnė. Tai yra labai ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis be galo daug jėgų ir laiko tam, kad pasiektum sėkmingą rezultatą.
Sporto direktoriaus darbas – milžiniškas iššūkis, nes reikia sujungti labai daug žmonių dėl vieno bendro tikslo. O tikslas yra mūsų, o ne priešininkų pergalė. Šiuo atveju, klubas nėra tik vienuolika aikštėje rungtyniaujančių žaidėjų, bet ir futbolininkai, kurie sėdi ant atsarginių suolo ar nepatenka į rungtynių protokolą, traumuoti žaidėjai, su jais dirbantis medicinos personalas, masažuotojai, administratoriai, žolės pjovėjai ir dar daug kitų. Tai yra vadybinis darbas, reikalaujantis įvairiapusių savybių. Ypač dėl to, kad komandoje kolektyvas dažniausiai susideda iš įvairiausių tautybių žmonių, kurie turi labai skirtingas patirtis.
- Futbole esate jau gan ilgai, dirbote Škotijoje, vėliau su bendraminčiais pakėlėte Vilniaus „Žalgirį“ tiesiog iš pelenų. Kokie iššūkiai per šį laiką jums buvo sudėtingausi?
- Šį darbą apskritai galima apibrėžti vienu žodžiu – iššūkis (juokiasi). Nuo pat pradžių man pats didžiausias iššūkis buvo - „Žalgiris“. Tuo metu, kai prisijungiau prie klubo, komandai tikrai nebuvo lengva. Kiekviena diena buvo nauja patirtis. Reikėjo rūpintis ne tik komanda, bet ir problema kaip išgyventi, kaip išlaikyti klubą. Tai buvo gyvenimas nuo vienos algos iki kitos, o didžiausias galvos skausmas dažniausiai būdavo mintis - ką tokio reikia padaryti, kad žaidėjai laiku gautų atlyginimus, o aš galėčiau koncentruotis į savo tiesioginį darbą.
Visai kita patirtis yra dirbti pastaraisiais metais, kuomet galime savo futbolininkams laiku mokėti atlygį, tad galima koncentruotis tik į sportinius tikslus. Tik dabar, po truputį atsiranda daugiau laiko, o kartu ir vietos kūrybai ir mąstymui, galima daugiau improvizuoti, nes esi laisvesnis, o galva nėra prikimšta pašalinių minčių.
Dabar, iššūkius susigalvoju pats sau, kartais į juos įspraudžia ir aplinka. Žinoma, dabartinė mūsų pergalių ir titulų serija labai įpareigoja, tačiau Lietuvoje ją išlaikyti taip pat yra milžiniškas iššūkis. Norisi, kad ši serija tęstųsi kuo ilgiau, ir toliau būtų kuriama istorija.
Norime būti pirmuoju klubu Lietuvoje, kuris patektų į vieną iš Europos turnyrų grupių etapą. Nors ir šiais metais vis dar būsime neskirstyta komanda, tačiau ši mūsų svajonė yra pakankamai reali. Kad ir kaip susiklostytų burtų ceremonija birželio 20-ąją, kuomet sužinosime savo varžovus, mes būsime pasiruošę ir šiam iššūkiui, ir pasistengsime įveikti bent jau antrąjį kvalifikacinį UEFA Čempionų lygos etapą.
- Ar anksčiau teko pagalvoti apie tai, kad teks gelbėti legendinį Vilniaus ir visos Lietuvos klubą?
- Susiklostė tinkamos aplinkybės. Pietų IV po varginančio sezono 2009 metais perdavė klubą mums ir žinant šių žmonių nueitą varginantį kelią negalėjome jų nuvilti. Tai buvo vienas iš didžiausių iššūkių ir mes jo ėmėmės daug nemąstę. Mes tikėjome savimi, savo žiniomis bei gebėjimais, tuo, ką galime padaryti. Manau, kad tai yra labai graži istorija, kuri paliks labai didelį rėžį gyvenime kaip padarytas itin geras darbas. Todėl labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent tokį kelią.
- Jeigu būtų tokia galimybė, ar ryžtumėtės atlikti tokį pat darbą iš naujo?
- Kartais būna tokių minčių galvoje, ar galėčiau dirbti kitame Lietuvos klube. Net jeigu susiklostytų tokios aplinkybės gyvenime, kad kažkuris Lietuvos klubas norėtų, jog padėčiau pasiekti tokią pat trofėjų seriją, šiuo metu atsakymo į šį klausimą neturiu. Turbūt nereikia užbėgti įvykiams už akių. Šiuo metu dirbu tik Vilniaus „Žalgirio“ labui. Kaip susiklostys gyvenimas ir kur bus tas pats „Žalgiris“ po 10 ar 20 metų – labai sunku atsakyti. Nežinau, ar pakaktų jėgų išgelbėti „Žalgirį“ dar ir antrą kartą (šypsosi).
- Kokių, jūsų nuomone, reikia savybių norint ne tik dirbti, bet ir būti geru sporto direktoriumi?
- Tokių savybių yra labai daug. Pirmiausia, žinoma, reikia bendravimo bei derybų įgūdžių, taip pat sugebėjimo, jeigu taip galima išsireikšti, „parduoti“ klubą taip, kad galėtum čia pasikviesti tuos žaidėjus, kuriuos nori matyti.
Mes labai laimingi, nes šiuo metu esame toks klubas, kuriame žaidėjai nori būti. Mes dažniausiai nesusiduriame su tokiomis problemomis, kad žaidėjai nenorėtų atvykti į „Žalgirį“, nes turime ne tik gerą istoriją, bet ir puikų vardą. Apie mus gerai atsiliepia ir buvę komandos nariai bei teikia rekomendacijas. Tai tikrai padeda mums vykdyti savo planus.
Grįžtant prie darbui reikalingų savybių, derintis su žaidėjais bei jų agentais labai padeda jau sukaupta patirtis. Nes tai, koks buvai prieš dešimt metų ir koks esi dabar – du labai labai skirtingi dalykai. Turėdamas patirties šiame darbe visai kitaip žvelgi į viską, turi geresnes galimybes pasiekti naudingą sandorį savo klubui.
- Paminėjus sąvoką „sporto direktorius“ daugelis turbūt įsivaizduoja elitines Anglijos ar Ispanijos lygas bei klubus, kuriuose šie specialistai gali žaidėjų įsigyjimui skirti protu sunkiai suvokiamas pinigų sumas. Užsienyje ir Lietuvoje sporto direktoriaus darbas tikriausiais skiriasi?
- Žinoma, Lietuvoje niekas nedisponuoja tokiomis pinigų sumomis, kaip užsienyje. Čia visada turime labai aiškų ir ribotą biudžetą, kurį galime išleisti žaidėjų algoms. Jis, palyginus su bendru klubo biudžetu, tikrai nėra didelis, nes turime dar nemažai kitų darbuotojų, taip pat trenerių, sumokamų mokesčių. Todėl negalime sakyti, kad suma, kuri tenka žaidėjams, yra didelė. Tai yra labai sudėtingas darbas, nes už palyginti nedidelę kainą turime surasti kokybiškus žaidėjus.
- Kaip vyksta potencialių naujokų paieška?
- Visada stengiamės, kad „Žalgirį“ galinčių papildyti žaidėjų sąrašas visada būtų kuo didesnis. Stebime daug žadančius ir gerai rungtyniaujančius lietuvius. Užsieniečius tenka rinktis pagal savo biudžeto ribas, taip pat pagal komandos komplektaciją ir tai, kurias pozicijas norėtum sustiprinti. Kartais tenka ir parduoti savo geriausius žaidėjus, nes klubas turi gauti papildomų pajamų iš transferų. Tenka numatyti ir tas skyles, kurios gali atsirasti išvykus vienam ar kitam žaidėjui.
Todėl žaidėjų stebėjimas vyksta labai plačiai. Tenka stebėti labai daug futbolo rungtynių, bendrauti su kitais klubais – partneriais, žaidėjų agentais. Atsirinkus tam tikrus žaidėjus, kurių kontraktai su kitomis komandomis tam tikru metu turėtų baigtis, sudaromas futbolininkų sąrašas, kurie artimiausiu metu bus stebimi. Tam turime specialias duomenų bazes, kuriose yra begalė rungtynių, todėl galime mus dominančius žaidėjus stebėti kiekvieną savaitę ir sekti jų progresą.
Atrinkę kandidatų į tam tikras pozicijas sąrašą pradedame pirminės informacijos rinkimą: ar žaidėjas apskritai norėtų žaisti Lietuvoje, jeigu taip – kokia alga jį domintų ir t.t. Surinkę visą mus dominančią informaciją turime surasti geriausią kainos ir kokybės santykį. Tada belieka tą žaidėją privilioti į Lietuvą.
- Lietuvos futbolo lygis nėra toks aukštas, kaip tarkime Anglijos, Ispanijos, Vokietijos ar kitų šalių. Ar sunku į klubą prisivilioti užsienyje rungtyniaujančius žaidėjus?
- Galima sakyti, kad bendras Lietuvos futbolo įvaizdis šiuo metu nėra aukštumoje, o žaidėjai dažniausiai naują karjeros stotelę renkasi pagal lygą, kurioje žais. Tai nėra tik Vilniaus „Žalgiris“, kuriame rungtyniausi ir laiku gausi atlyginimą. Žaidėjai atsižvelgia į daug aspektų, pavyzdžiui kaip pati lyga kotiruojasi Europiniame kontekste, nes tai vėliau sudarys jo kaip žaidėjo vertę.
Todėl pati sunkiausia akimirka ir yra kažkaip privilioti aukštos kvalifikacijos žaidėją į Lietuvą, nes jam pirmiausia teks rungtyniauti A lygoje. Su lietuviais yra daug paprasčiau, nes tai yra jų gimtoji šalis. Kai kurie iš jų net labai nori žaisti Lietuvoje ir dar tokiame gražiame mieste, kaip Vilnius.
Tačiau su užsieniečiais viskas yra kitaip. Kuo aukštesnės klasės žaidėjas, tuo jis turi daugiau pasiūlymų iš įvairiausių šalių. O ir to žaidėjo pasirinkimą dažnai lemia ne vien tik finansiniai aspektai. Šiuo atveju, mūsų darbas ir yra „parduoti“ gerą klubą gerame mieste, kuris tiesiog rungtyniauja Lietuvos lygoje, kovoja dėl aukščiausių tikslų ir turi svajonę patekti į UEFA turnyrų grupių etapą (šypsosi).
Įvertinęs visus aspektus, į čia atvykęs žaidėjas mato puikų Vilniaus senamiestį, tačiau ne tiek daug žiūrovų stadionuose ir ne tokį didelį žmonių susidomėjimą. Tačiau pati geriausia mūsų korta yra UEFA Čempionų lygos rungtynės. Nors mes pastaraisiais metais jų teturėdavo vos po dvi, tačiau sėkmės atveju jos gali pavirsti į 6 ar 12 mačų Europoje per penkis mėnesius.
Yra tokių žaidėjų, kurie nors ir turi didesnių valstybių pilietybes, tačiau galbūt jie niekada nežaidė ir nežais Europiniuose turnyruose, nes jie tiesiog nepatenka į stipriausius savo šalių klubus. Dažnai tokiems futbolininkams yra gan nemažas privalumas mūsų siūloma galimybė save išbandyti tokiose rungtynėse. Jos turi šarmo, jose patiriami visiškai kitokie išgyvenimai. O ir pergalės tokiuose turnyruose yra labai vertinamos.
Visgi net ir tada nebūna lengva prisivilioti žaidėjus. Galiu pateikti pavyzdį. Mes savo komandoje norėjome matyti Europoje gan gerai žinomą puolėją Toto Tamuzą, dėl kurio parašo ant kontrakto įtemptai dirbome dar nuo balandžio mėnesio pradžios. Kiekvieną dieną su juo vyko derybos. Po ilgų pokalbių gegužės 1-ąją žaidėjas atvyko į Vilnių ir čia praleido tris dienas. Jis viską apžiūrėjo bei įvertino sąlygas ir kai jau atrodė, kad bus sudėti parašai ant iš anksto suderinto kontrakto, jo paskutinis klubas Ploješčio „Petrolul“ užblokavo sandorį. Todėl visas sunkus ir ilgas darbas tiesiog „nuplaukė“.
Gegužės 31-ąją į Vilnių atkeliavo dar vienas futbolininkas iš Austrijos Bundesligos klubo, su kuriuo derybos truko taip pat apie mėnesį. Jis turi ir kitų pasiūlymų, bet per čia praleistą laiką įvertino savo galimybes prisijungti prie mūsų klubo. Todėl galima tvirtai teigti, kad norint pasikviesti kuo aukštesnio meistriškumo žaidėją reikia įdėti labai daug pastangų.
- Visgi šiemet susidaro toks įspūdis, kad komanda yra vis labiau lietuvinama. Ar tai daroma sąmoningai?
- Mes, kaip geriausias šalies klubas, turime suteikti sąlygas ir galimybes geriausiems Lietuvos futbolininkams žaisti savo šalyje. Mes visada sakome, kad visiems durys yra atviros. Net ir geriausi jauni lietuviai, rungtyniaujantys užsienyje, žino, kad jeigu jie norėtų sugrįžti į savo gimtinę ir joje tęsti savo karjeras, jie visada yra laukiami.
- Ar yra buvę tokių atvejų, kai jau atrodo, kad kontraktas su nauju žaidėju yra beveik pasirašytas, tačiau jis toje sutartyje nurodo įdomią ar sunkiai įvykdomą sąlygą?
- Kiekvienas futbolininkas yra vis nauja istorija, o derintis su jais kartais sulaukiame ir tikrai įdomių jų sąlygų. Dėl to mes turime labai aiškias taisykles dėl kontraktinių įsipareigojimų ir visada stengiamės primesti savo žaidimo taisykles bei įtikinti žaidėją, kad jos yra naudingos abiems pusėms.
- Terminas „transferas“ Lietuvos futbole – gan retas reiškinys, tačiau per pastaruosius kelerius metus Vilniaus „Žalgiris“ pardavė labai nemažai žaidėjų: Pavelą Komolovą, Saulių Klevinską, Deivydą Matulevičių, Jakubą Wilką, Artūrą Žulpą, Adį Rochą, Jurijų Kendyšą ir t.t. Ar yra priežastis, dėl kurios po truputį atsiranda tokie sandoriai ir ar jų gali ateityje padaugėti?
- Tai yra vienas iš strateginių klubo tikslų. Mes norime, kad geriausi mūsų žaidėjai sėkmingai pasirodę Lietuvoje galėtų pereiti į aukštesnį lygį bei sulauktų pelningesnio kontrakto. Žaidėjo vertę sudaro ne tik tai, kokioje jis lygoje rungtyniauja, bet ir kaip jo klubui sekasi žaisti Europiniuose turnyruose.
Net neabejoju: jeigu mūsų klubas Europos turnyruose žais bent po šešias rungtynes per sezoną, tada tokių transferų tik daugės, o žaidėjams atsivers daugiau galimybių patekti į geresnius klubus. Bent jau lietuviams taip pat yra labai svarbu tai, kad jie gerai rungtyniautų gindami ir nacionalinės Lietuvos rinktinės garbę.
Galima išskirti tris pagrindinius aspektus: geras klubo rezultatas vietiniame čempionate, taip pat geras pasirodymas Europos turnyruose ir atstovavimas nacionalinei šalies rinktinei. Nuosekliai vykdant šiuos kriterijus, geriausi mūsų žaidėjai turi tikrai geras galimybes išvykti į aukštesnio lygio čempionatus.
Yra ir dar viena opcija: žaidėjų nuoma į didesnių valstybių klubus. Gerai pasirodę nuomos metu ir dar labiau pasikėlę savo vertę, jie gali sulaukti daugiau pasiūlymų iš kitų klubų.
- Kokius pasikeitimus įžvelgiate tiek klube, tiek Lietuvos futbole lyginant tą laiką, kai tik prisijungėte prie Vilniaus „Žalgirio“ ir dabartį? Kokias matote perspektyvas?
- Manau, kad nors ir mažais žingsniais, tačiau einame į priekį. Tam, kad mūsų klubinis futbolas greičiau vystytųsi, mums, kaip ir visiems, reikia dar geresnių rezultatų. Jeigu mūsų futbolo klubai gerai atstovaus Lietuvai Europos turnyruose, tai bus puikus impulsas vietinei lygai greičiau ir efektyviau vystytis.
Šie žingsniai, klubams susibūrus į lygos asociaciją, atėjus naujiems vadovams yra akivaizdžiai matomi. Sumažinus komandų skaičių nuo dešimties iki aštuonių mūsų čempionatas tapo labiau konkurencingas. Tačiau natūralu, kad klubai atsiremia į savo ribotus finansinius išteklius. Kai klubai bus finansiškai stabilūs ir galės pasikviesti geresnius žaidėjus, kils ne tik Lietuvos futbolo lygis, bet ir lietuviškas futbolas bus daug įdomesnis žiūrovams, kurie turės paskatą sugrįžti į stadionus.
