LSFL: Klaipėdos universiteto kelionė čempiono titulo link

2025-06-12 13:00 © lff.lt

2021 metais prie Lietuvos studentų futbolo lygos prisijungusiam Klaipėdos universitetui prireikė ketverių metų, kad įrodytų, jog jis yra stipriausias šalyje. Prieš tai KU kartą tenkinosi bronzos medaliais, dukart – sidabro.

„Kai Klaipėdos universitetas prisijungė prie LSFL, komanda buvo tarsi ant balto lapo. Iš pradžių logiška buvo tikėtis, kad pirmasis sezonas bus labiau skirtas apšilimui, nei kovai dėl pergalių. Kitos lygos komandos jau turėjo susiformavusius branduolius, patirties ir nusistovėjusias sistemas, todėl jų pranašumas buvo akivaizdus.

Vis dėlto mūsų stiprybė slypėjo kitur – pavyko suburti talentingus, motyvuotus žaidėjus, kurie nepaisant visko buvo pasiruošę kurti komandą nuo nulio. Tai buvo mūsų kertinis pranašumas.

Universiteto palaikymas tuo metu dar nebuvo aiškus – buvo neaišku, ar tai tik vienkartinis projektas, ar galimybė sukurti ilgalaikę programą. Man, kaip vienam iš šios komandos pradininkų, tai buvo didžiulis iššūkis – ne tik surinkti pajėgius futbolininkus, bet ir suformuoti komandą, kuriai rūpėtų ne tik rezultatas, bet ir bendras tikslas.

Tuo metu galima buvo tikėtis lėto augimo, bandymų ir klaidų, bet kartu tai buvo unikali proga – sukurti kažką sava, nuo nulio. Ir tik tie, kurie buvo su mumis nuo pat pradžių, iki galo supranta, kiek pastangų, kantrybės ir tikėjimo reikėjo, kad Klaipėdos universiteto komanda šiandien būtų ten, kur yra“, – sakė KU treneris Evaldas Misiūnas.

Klaipėdos universiteto stiprybė – bendradarbiavimas su „Neptūno“ klubu, kurio pagrindu ir sudaryta LSFL žaidžianti komanda. Sudėtis ant popieriaus vertė galvoti, kad jau antrajame sezone KU gali tapti lygos nugalėtoja.

„Komanda jau po pirmojo sezono parodė, kad gali žaisti dėl medalių. Tad klausimas greitai pasisuko ne ar, o dėl kurių medalių kovosime kitą sezoną. Tiesa, jau anksčiau turėjome visas galimybes finišuoti pirmi – bet keli apmaudžiai prarasti taškai tam sukliudė. Vis dėlto nuo pat įsiliejimo į LSFL, komandai pavyko ne tik įšokti į važiuojantį traukinį, bet ir laimėti bronzą, vėliau – sidabrą, o dabar pagaliau ir auksą. Galiu drąsiai sakyti – šis titulas yra užtarnautas. Gal net ir šiek tiek pavėluotas – nes pagal žaidimo kokybę, užsidegimą ir charakterį jį tikrai turėjome iškovoti anksčiau“, – komentavo treneris.

Laimėję titulą, klaipėdiečiai nukarūnavo prieš tai triskart triumfavusią Vilniaus universiteto rinktinę. Pastaroji pasibaigusiame sezone, atsilikusi dviem taškais, užėmė antrąją vietą.

„Kartais skirtumą lėmė smulkmenos – vienas praleistas momentas, vienas taškas, viena klaida. Buvo sezonų, kai turėjome realias galimybes finišuoti pirmi, tačiau kažkur pritrūkdavo – gal šalto proto lemiamomis akimirkomis, gal tiesiog sėkmės.

Svarbus niuansas, būdingas daugeliui LSFL komandų, yra klubinė priklausomybė. Jei klubai išleidžia savo žaidėjus į studentų rungtynes – viskas gerai. Tačiau būna situacijų, kai dalies pagrindinių žaidėjų netenkame dėl jų įsipareigojimų klubuose, ir tada tenka žaisti su mažiau patyrusiais futbolininkais. Tai daro didelę įtaką rezultatams.

VU tais metais buvo brandesnė komanda, su aiškiu identitetu, susižaidusiu branduoliu ir gebėjimu stabiliai rinkti taškus. Bet mes žinojome – kai pasieksime stabilumą ir išlaikysime brandą, ateis ir mūsų eilė. Ir ji atėjo“, – sakė E. Misiūnas.

Prieš naujajį sezoną Klaipėdos universitetas kartu su Vilniaus universitetu ir vėl buvo įvardijamas kaip pagrindinis favoritas, pagaliau, iškovoti lygos auksą. Atrodo, kad šįsyk žaidėjai labai aiškiai įsiklausė į šiuos žodžius.

„Prieš šį sezoną vyravo pozityvios, bet kartu ir labai susikaupusios nuotaikos. Komanda jau buvo suformuota, turėjome aiškų branduolį, įdirbį iš ankstesnių sezonų ir žinojome, ką galime. Nebuvo daugiau pasiteisinimų – laikas buvo nebe mokytis, o laimėti.

Žaidėjai žinojo vienas kitą, sistemos buvo aiškios, ryšys tarp trenerio, komandos ir klubų atstovų stiprus.Visi suprato, kad tai yra mūsų šansas, o ne dar vienas etapas pasiruošime. Ankstesni pralaimėjimai, prarasti taškai ir sidabras buvo degantis kuras. Komanda norėjo titulo. Ne šiaip pabandyti, o jį pasiimti. Tai buvo sezonas su tikslu. Ir kiekvienas nuo pirmos dienos žinojo, koks tas tikslas yra“, – komentavo treneris.

Spalio 1 dieną prasidėjusiame čempionate KU namuose 4:0 nugalėjo Vytauto Didžiojo universiteto rinktinę ir po pirmojo turo pakilo į turnyro lentelės viršūnę. Nors iki pertraukos klaipėdiečiams tąsyk pasižymėti nepavyko, tačiau po trys Igno Pauliaus įvarčiai (52, 65 ir 69 minutėmis) padėjo tvirtus pamatus būsimai pergalei.

„Pirmą kėlinį kontroliavome kamuolį, bet stigo aštrumo – progų susikūrėme nedaug. Po pertraukos išėjome visiškai kitaip – su daugiau energijos, užsivedimo ir aiškesniu tikslu. Viskas pradėjo natūraliai kristi į savo vietas – ir įvarčiai, ir žaidybiniai sprendimai. Buvo smagu atidaryti sezoną tokiu stipriu pasirodymu – tiek komandiškai, tiek asmeniškai“, – sakė pirmojo turo MVP.

Po savaitės klaipėdiečiai dar vienose namų rungtynėse 6:2 nugalėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto komandą. Ypač rezultatyvus buvo pirmasis kėlinys, per kurį buvo įmušti net šeši įvarčiai, o KU pirmavo 4:2.

„Nemanau, kad jau tada jautėsi kažkoks didelis lygių skirtumas. Rezultatas gal ir atrodė įspūdingas, bet pačios rungtynės tikrai nebuvo lengvos – ypač pirmoje rungtynių pusėje teko daug dirbti aikštėje. Tiesiog tą dieną mums viskas gerai sukrito: progų realizacija, žaidimo eiga, ritmas. Varžovams gal atvirkščiai – kažko pritrūko. Tokie rezultatai ne visada tiksliai atspindi tikrąją kovos eigą ar komandų lygį“, – sakė Matas Dumalakas.

Spalio 16 dieną KU laukė pirmoji sezono išvyka. Tąsyk iš Kauno namo būsimieiji čempionai vyko iškovoję pergalę rezultatu 2:0. Abu įvarčiai tąsyk buvo sumušti per pusę pirmojo kėlinio.

„Toje aikštėje žaidimą labai sunku sukontroliuoti – tiek technine, tiek emocine prasme. Kiek esame žaidę tame stadione, rungtynės visada būna gana apylygės, daug fizinės kovos, greitų perėjimų, o tai neišvengiamai kelia įtampą.

Šį kartą, galbūt, ir patys buvome šiek tiek per emocingi, jautėsi noras užspausti varžovą, bet kartais tai virsta per kietu žaidimu ar vėluotais veiksmais. Pergalė buvo pelnyta, bet rungtynės tikrai nebuvo lengvos – ir fiziškai, ir psichologiškai“, – sakė vieną iš įvarčių pelnęs I. Paulius.

Ketvirtajame ture tvarkaraštis lėmė dar vieną išvyką į Kauną ir akistatą su LSU studentais. Per pirmą kėlinį tris įvarčius varžovus įmušę klaipėdiečiai padėjo tvirtus pamatus pergalei, kuri buvo iškovota rezultatu 4:1. Tose rungtynėse įvarčius mušė broliai Matas ir Pijus Dumalakai.

„Tai tikrai nėra dažnas atvejis, todėl tokios akimirkos mums labai ypatingos. Įmušti visada smagu, bet kai tą pačią dieną pasižymi ir tavo brolis – emocijos pakyla į visai kitą lygį. Tai vienas iš tų momentų, kurį tikrai ilgai prisiminsim – ne tik kaip futbolininkai, bet ir kaip broliai“, – sakė M. Dumalakas.

Tą patį broliai ir penktojo turo rungtynėse prieš VU. Ši pergalė 2:0 klaipėdiečiams garantavo penkių taškų pranašumą lentelėje ir ji buvo iškovota, nepaisant to, kad namie žaidę vilniečiai pirmieji pelnė įvartį, o pačių klaipėdiečių, dėl Arno Martinkaus gautos raudonos kortelės, nuo 20 minutės aikštėje liko dešimt.

„Tokiose situacijose viską lemia komandos charakteris. Rungtynių pradžia buvo tikrai sudėtinga – praleistas įvartis, raudona kortelė Arnui Martinkui, žaidimas mažumoje. Bet kažkaip visi buvom užsivedę, vieni kitus palaikėme ir tikėjome, kad galime išsikapstyti. Parodėme, kad net ir spaudžiami sugebame kovoti iki galo. Tokios pergalės ne tik džiugina, bet ir dar labiau suvienija komandą – jos parodo, kas mes esame iš tikrųjų“, – sakė M. Dumalakas.

Tarp pergalės prieš VU ir antrojo rato starto buvo pusmečio pertrauka. Tačiau net ir tokia pauzė KU nei kiek neišmušė iš vėžių. Pirmose pavasario rungtynėse uostamiesčio atstovai 3:0 nugalėjo VDU. Visi trys įvarčiai krito iki pertraukos, o dubliu pasižymėjo Emilijus Jermolajevas.

„Mūsų gerus pirmuosius kėlinius lėmė nusiteikimas. Prieš kiekvienas rungtynes tikėjomės rimtos kovos ir niekada nenuvertindavome varžovų. Į aikštę žengdavome tik su vienu tikslu – iškovoti pergalę. Mūsų galvose niekada nebuvo jokių „jeigu“ ar „galbūt“. Tik 3 taškai – tai buvo vienintelis dalykas, kuris mus domino. Toks ryžtas ir koncentracija nuo pirmų minučių padėjo mums dažnai išspręsti rungtynes dar pirmajame kėlinyje“, – sakė E. Jermolajevas.

Dar po savaitės komandos laukė išvyka į sostinę ir sezono pergalė prieš Vilniaus TECH. KU laimėjo 9:0, keturis įvarčius įmušus iki pertraukos ir dar penkis – antrajame kėlinyje.

„Maždaug iki 30-os minutės niekaip nepavyko realizuoti susikurtų progų – atrodė, kad kamuolys tiesiog nenori skristi į vartus. Tačiau, kai, galiausiai, pralaužėme gynybą, viskas ėmė ristis kaip lavina – įvarčių šou prasidėjo. Net ir gavę raudoną kortelę, nepraradome tempo. Priešingai – komanda parodė charakterį, koncentraciją ir tiesiog „užmynė ant dujų“. Tą vakarą viskas klostėsi idealiai – puolimas veikė sklandžiai, realizacija buvo aukšto lygio, o noras užbaigti rungtynes stipriai – maksimalus“, – sakė I. Paulius.

Aštuntajame ture KU sugrįžo namo. Šįsyk jų laukė KTU barjeras, kuris buvo įveiktas 4:1. Po šios pergalės dar labiau priartėjo prie čempiono titulo.

„Taip, žinojome, kad pergalė šiame ture praktiškai reikš čempiono titulą – tai suteikė papildomos motyvacijos visiems žaidėjams. Malonu žaisti tokiose rungtynėse, kai aišku, kokia jų kaina. Tačiau į aikštę ėjome be spaudimo ar baimės – kaip visada, susikaupę ir su aiškiu tikslu. Tiesiog atėjome, laimėjome ir išėjome. Kaip darėme viso sezono metu – ramiai, užtikrintai ir su pasitikėjimu savo jėgomis“, – pasakojo E. Jermolajevas.

Dar po savaitės 4:1 buvo nugalėti ir LSU futbolininkai. Trys iškovoti taškai klausimą dėl čempiono titulo uždarė galutinai.

„Į kiekvienas rungtynes einame su nusiteikimu laimėti – ir šios nebuvo išimtis. Žinojome, kas ant kortos, bet stengėmės neperdegti – tiesiog žaisti savo žaidimą. Visi buvome susikaupę, susikoncentravę ir pasiruošę nuo pirmų minučių daryti tai, ką mokame geriausiai. Tą dieną KU vėl buvo KU – užtikrinti, alkani ir efektyvūs. Galima sakyti, kad tai buvo dar viena gera KU diena, bet su čempionišku akcentu“, – džiaugsmo akimirkas atsiminė I. Paulius.

Čempionate liko vienos rungtynės su sidabrą jau užsitikrinusiais VU futbolininkais. Klaipėdiečiai paskutiniame ture buvo apdovanoti medaliais, pagrindine lygos taure, tačiau tai nepadėjo čempionato užbaigti pergalingai. Po devynių pergalių buvo patirtas pirmasis ir vienintelis pralaimėjimas 0:1.

„Paskutiniajame ture buvo šventė, emocijos, apdovanojimai – ir natūralu, kad koncentracija šiek tiek pasikeitė. Ar psichologiškai neatlaikėme? Ne, čia ne apie spaudimą – čempiono titulas jau buvo mūsų kišenėje. Tačiau, taip, žaidimo ritmas ir tonusas buvo ne toks, koks visą sezoną. Gal šiek tiek atsipalaidavome, gal nesąmoningai mintyse jau šventėme.

Pergalių serija nutrūko, bet esmės tai nekeičia. Ji nutrūko, kai titulas jau buvo užtikrintas. Pralaimėjome gerai komandai, kuri tą dieną buvo kantresnė ir labiau koncentruota. Bet jei reikėtų rinktis – ar pergalių seriją, ar čempionų titulą – pasirinktume tą, ką ir turime – aukso medalius“, – reziumavo treneris E. Misiūnas.