© JumpStory nuotr.
Kas sakė, kad Lietuvoje fantastikos literatūra mirusi? Nieko panašaus! Juk vyksta įvairiausi fantastų sąskrydžiai, renkami geresni ar prastesni kūriniai.
Tačiau yra vienas lietuviškas veikalas, kuris galėtų tapti pasaulinio lygio bestseleriu. Tai – „Lietuvos futbolo vizija ir strateginės kryptys 2010–2020 metais“.
Sukurptas dar tuo metu, kai dabartinis Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas, nuo Vilijampolės kilęs Julius Kvedaras-Lialka dar buvo „tik“ generalinis šios mįslingos fantastų organizacijos sekretorius.
Tik nemanykite, kad šių vizijų autorius (ar autoriai) išpranašavo gėdingą (nors iš tiesų visai logišką) mūsų rinktinės pralaimėjimą Šveicarijai rezultatu 0:4.
Nenuspėjo ir fantazijos nestokojančio komandos trenerio, taip pat iš Vilijampolės kilusio tylenio Igorio Pankratjevo-Panko sprendimo vietoj pagal savo lygį padoriai besigynusio žaidėjo atverti skylę, per kurią šveicarai ir sukišo kone visus įvarčius.
Tokios detalės lietuvių futbolo vizijų kūrėjams pernelyg smulkios. Nors jų nemarią epopėją jos kuo puikiausiai papuoštų.
Baigiasi 2014-ieji. Iki 2020 metų liko nebe tiek daug. „Vizijose“ matome, kad tuomet futbolas mūsų šalyje bus „populiariausia ir profesionaliausiai organizuota sporto šaka, bendruomenės pripažįstama kaip pirmo pasirinkimo aktyvaus laisvalaikio forma“.
Nuoširdžiai norėčiau, kad taip įvyktų. Tačiau stebint dabartinių futbolo vadovų pastangas akivaizdu, kad iki to laiko greičiau bus atrastas amžinasis variklis, nei aplenktas krepšinis. Užtat, kad plaukikai, regbininkai ar maratonininkai skaičiumi bei populiarumu pranoks futbolininkus, visai realu.
Skaitome toliau. Kiekvienoje seniūnijoje – po futbolo komandą. Kai kuriuose kaimuose jas teks sudarinėti nebent iš vaistažoles renkančių močiučių ir alų plempiančių išverstakių.
Ir tai visus sustatyti į vartus, nes aikštėje niekas nepabėgios. Bet planas yra planas. O jis skelbia, kad kiekvienais metais futbolo varžybose turėtų dalyvauti 10 proc. šalies gyventojų!
Jau po 5–6 metų profesionalių klubų visose Lietuvos lygose turėtų būti ne mažiau kaip trys dešimtys. Pradžia yra – A lygoje kelias komandas tikrai galima pavadinti profesionaliomis. Likusių žaidėjai ir vadovai nebent profesionaliai dalyvauja lažybose.
Toliau – dar gražiau: vidutinis žiūrovų skaičius nacionalinėse profesionalių klubų varžybose turi siekti 5 tūkstančius. Mažiau rūpesčių buvo tik dėl kitos plano dalies – kad žaidžiant pagrindinei rinktinei būtų užpildyta 90 proc. tribūnų. Kišeniniame LFF stadione tai pasiekti nesunku. O didesnio, kai tokie rezultatai, tikrai nereikia.
Tačiau, šiaip ar taip, tai tėra fantastikos kūrinys. Ypač jo dalis apie tai, kad „futbolas yra labiausiai eksploatuojama sporto tema masinėse informacijos priemonėse“. Žinoma, jei kūrėjai siekia, kad apie šią sporto šaką būtų rašoma ir kalbama tik neigiamai, tai, reikia pripažinti, jiems visai neprastai sekasi.
Ko dar reikia geram bestseleriui? Rinkodaros specialistai iškart pasakytų – skandalo ir mįslės. O jų nestinga.
Vilijampolės vizionieriai ne sykį apkaltinti tuo, jog futbolas jiems nė kiek nerūpi, svarbiausia – pinigai, kuriuos jie gauna iš Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA).
Tik visi priekaištai ar ikiteisminiai tyrimai – kaip nuo žąsies vanduo. Mat iškart mojuojama futbolo nepriklausomybės vėliava: esą LFF yra skaidri ir niekam, gal tik išskyrus UEFA, neprivalo atsiskaitinėti. Todėl skaitant oficialiai skelbiamą šių metų federacijos biudžetą taip ir lieka neaišku nei kiek, nei iš kur, nei kam.
Labai labai pasistengus galima apskaičiuoti, kad bendros išlaidos turėtų viršyti 18,3 mln. litų. Nacionalinei ir U21 rinktinėms skirta 3,3 mln. litų, antroje vietoje – LFF administracija, surysianti per pustrečio milijono litų.
Ar ne per daug? Juk tam pačiam masiniam futbolui, apie kurį tiek kalbama vizijose, numesta vos 0,7 mln. litų. Tad mįslių apstu, o skaidrumo jokio. Tik kam jo reikia šutvei, kuri dabar jaučiasi lietuviško futbolo valdove? Nors ir prie beviltiškai skylančios (taip norisi tikėti, kad dar ne visai suskilusios) geldos.
Vakaris Deksnys, lrytas.lt
