Šalies čempionas Vilniaus „Žalgiris“ jau penkerius metus nesulaukia rimtesnio pasipriešinimo vietiniame fronte, o 16 iš eilės laimėtų titulų atspindi iš pelenų pakilusios komandos atotrūkį.
Sakoma, kad savam krašte pranašu nebūsi, todėl staugiančio vilko giesmę žalgiriečiai siekia nugabenti į tarptautinius vandenis. Juose bangos didesnės, audros stipresnės, o varžovų laivai galingesni. Tačiau vilniečiai jau ne pirmus metus bando įrodyti, kad nedidelis Europos mastais laivelis gali atlaikyti labai rimtus išbandymus.
Įsimintina vasara
2013-ųjų vasara įsirėžė į atmintį daugeliui Lietuvos futbolo gerbėjų. Būtent tada „Žalgiris“ parodė Europai, kad jis vėl gyvas, vėl galingas. Pirmame Europos lygos atrankos etape krito airių „St. Patrick’s Athletic“, vėliau žalgiriečių nesulaikė Jerevano „Pyunik“, o trečiajame etape galvą nulenkti turėjo ir išliaupsintas Poznanės „Lech“. Paskutinis laiptelis buvo per aukštas, Zalcburgo „Red Bull“ nutraukė lietuvaičių skrydį, bet žaliai balta spalva paliko pėdsaką Europos padangėje.
Tais pačiais metais sostinės ekipa nutraukė Panevėžio „Ekrano“ karaliavimą ir po keturiolikos metų čempionų taurė sugrįžo į Vilnių. Tai reiškė naujos epopėjos pradžią vardu – Čempionų lyga.
Pirmasis blynas prisvilo
2014 metais „Žalgirio“ pasirodymas stipriausiame senojo žemyno turnyre buvo trumpas. Zagrebo „Dinamo“ vienodu rezultatu 0:2 buvo nusileista tiek namuose, tiek ir išvykoje.
Apgynę čempionų titulą, po metų vilniečiai į Europą žengė su naujomis viltimis ir nauju vairininku. Valdas Dambrauskas priėmė iššūkį ir be abejo suprato, kad būtina ne tik viską laimėti namuose, bet bandyti prisėsti prie „vipinio“ stalo.
Burtai suvedė su Švedijos čempionu „Malmo“. Varžovai buvo prilyginti pusdieviams, o klausimai buvo ne ar pralaimės, bet kiek pralaimės „Žalgiris“. Staiga mitiniai personažai, vos per trumpas 90 minučių, nusileido ant žemės ir tapo lygiai tokiais pačiais žmonėmis.
Po nulinių lygiųjų Švedijoje, prieš antrąjį mačą Vilniuje, save „karaliais“ laikė tik arogantiškasis „Malmo“ treneris. Gaila, bet karūnos numesti nepavyko, vienintelis varžovų įvartis nulėmė serijos baigtį.
Lietuvoje nieko naujo
Vilniečiai laimėjo trečiąjį A lygos titulą iš eilės, o 2016 m. vasara vėl sveikinosi su Čempionų lyga. Po burtų traukimo vėl nieko naujo. Raudos, maldos ir kitų metų laukimas. Anksčiau laiko neraudojo tik Lietuvos čempionas. Keliolika kartų didesnis biudžetas, lyg sėkmės aitvaras, pergalės Vilniuje neatnešė. Vėl 0:0, tik šį kartą namuose. Išvykoje laukė karštis, kuris po brazilo Elivelto įvarčio tapo labai šaltu dušu šeimininkams. Palankus žalgiriečiams rezultatas 1:1 laikėsi iki pat paskutinės pridėto laiko minutės, bet šį kartą futbolo Dievai buvo pasipuošę ne žaliai baltomis spalvomis. Įvartis paskutinėmis sekundėmis, ašaros, nusivylimas, bet tuo pačiu patirtis ir supratimas, kad Ferrari galima aplenkti ir važiuojant „žiguliuku“ jeigu moki vairuoti.
Nauji metai, naujas bandymas, senos gedulo dainos
Bulgarų čempionai vėl buvo pasitikti anaiptol ne optimistinėmis nuotaikomis. Panašu, kad patys daugkartiniai Lietuvos čempionai prie to jau priprato. „Visi kalba, kaip dabar visi mus daužys. Visi verkė tiek prieš rungtynes su „Malmo“, tiek su „Astana“. Kai pavyko sužaisti, visi kalbėjo, kad varžovai yra „lavonai“, - kasmetinį scenarijų nušvietė Valdas Dambrauskas.
Varžovai oficialiai rodė daugiau pagarbos, bet žodžiai dažnai prasilenkdavo su veiksmais, o arogancijos ir vėl netrūko. „Ludogorets“ futbolininkai oro uoste itin kalbūs nebuvo, o oficialioje spaudos konferencijoje žurnalistams teko traukti žodžius iš ekipos trenerio burnos.
Žaidžia ne pavardės
Atsidūrus LFF stadiono aikštėje arogancija į kokybę nepavirto. „Žalgiris“ visiškai perėmė rungtynių kontrolę, o gražaus ir pasiaukojančio žaidimo įkvėptas pilnutėlis stadionas tapo dvyliktu, o kartais ir tryliktu žaidėju. Dvyliktąjį turėjo ir bulgarai, teisėjo iš Austrijos švilpukai dažnai buvo palankesni prieš mačą meistriškai teisėjo galimybėmis abejojusiems svečiams.
Nors pavojingas atakas kūrė vilniečiai, įvartis krito į kitus vartus. „Ludogorets“ pagrindinis ginklas suveikė pirmojo kėlinio viduryje. Po standartinės situacijos, svečiai labai greitai pasileido į ataką, pademonstravo pavyzdinę „tranziciją“ ir sušaudė Armantą Vitkauską.
Į paniką nepuolę žalgiriečiai greit grįžo į savo ritmą. Tobulą šansą turėjo Darvydas Šernas, vėliau po kampinio kamuolys paglostė vartų konstrukciją ir komandos iškeliavo į pertrauką.
Toks pats žaidimas ir tikėjimas - du dalykai, kurių rūbinėje jos metu reikalavo Valdas Dambrauskas.
Savo sirgalių armijos į priekį stumiami žalgiriečiai atgal nesigręžiojo. Mūšyje kritusį Liviu Antalį, pakeitė Serge’as Nyuiadzi, kuris ir tapo dvikovos Liepkalnyje herojumi. Prieš prancūzo benefisą, pamatus pergalei paklojo Armantas Vitkauskas. Vartininkas du kartus gesino gaisrus, po varžovų kontratakų, tačiau paskutinės 20 minučių priklausė Lietuvos čempionams.
Bulgarijos futbolo ragavęs S.Nyuiadzi 78-ąją minutę po D.Šerno perdavimo išlyginą santykį. Tribūnos reikalauja dar, o žalgiriečiai negali pasakyti – ne. Pirmojo įvarčio autorius sudrasko savo tiesioginį oponentą, idealiai parita kamuolį daug kritikos pirmajame kėlinyje sulaukusiam Mantui Kukliui, o šis preciziškai tiksliai siunčia kamuolį į tinklą ir pakerpa „ereliams“ sparnus.
Namie iškovota pergalė 2:1, anaiptol negarantuoja sėkmės serijoje, bet tai ilgai lauktas ir brandintas Vilniaus „Žalgirio“ vaisius.
Ne toks baisus žvėris
Kukliame, vos kiek daugiau nei 30 tūkst. gyventojų turinčiame, Razgrado mieste užaugintas Bulgarijos futbolo grandas yra pažeidžiamas ir turi silpnų vietų. Didelį atakuojantį potencialą turinti komanda dažnai nukraujuoja gynyboje.
Natūralu, kad kiekviena komanda stengiasi išnaudoti stipriąsias savo puses. Akivaizdu, jog Bulgarijos flagmano varomoji jėga - puolimas. Brazilų desantas sugeba atrakinti ir tvirčiausias varžovų vartų spynas, tačiau užnugaryje skyles lopyti sekasi gerokai prasčiau. Situacijos, kai „Ludogorets“ gynėjai savo aikštės pusėje yra paliekami gintis 3 prieš 3, 4 prieš 4, net 2 prieš 3, yra lygiai tokios pat dažnos kaip šios vasaros potvyniai Vilniuje.
Varžovai turi dar vieną skaudulį, kuriuo „Žalgiriui“ nepavyko pasinaudoti pirmajame susitikime. Standartinėse situacijose Razgrado komanda nespindi. Vilniuje Linas Klimavičius smūgiavo visiškai laisvas, Mamadou Mbodji dažnai buvo pirmas prie kamuolio. Senegalietis šiemet dar be įvarčio, nors pernai A lygoje pasižymėjo net 6 kartus, reikia tikėtis pirmojo šį vakarą.
Šio vakaro „Žalgirio“ varžovai dažnai savo skylėtą gynybą bando kompensuoti kamuolio kontrole ir aukštu priešininkų spaudimu. Vilniuje į aklą presingą bulgarai nesileido, bet situaciją keičia pirmųjų rungtynių rezultatas ir namų sienos. Priešnuodžiu galėtų tapti, toks pats užtikrintas kaip ir namuose, Valdo Dambrausko auklėtinių žaidimas su kamuoliu.
Sunku įsivaizduoti, kad rungtynės galėtų pasibaigti be įvarčių, o žinant, kad rezultatyviose rungtynėse, net pralaimėjimas minimaliu skirtumu į kitą etapą išveda Lietuvos komandą, mūsų gali laukti emocingas ir permainingas trečiadienio vakaras.
Sopuliai
Šį vakarą žaliai baltų pozicijos kiek praretėjusios. Traumą patyrusį, komandos naujoką, Liviu Antalį labai sėkmingai gali pakeisti Vilniuje žibėjęs S.Nyuiadzi, o štai D.Šerno raudona kortelė paskutinę pirmų rungtynių minutę - tikras galvos skausmas.
Puolėjas naudingas ne tik mušant įvarčius, bet ir nuolatinėje įtampoje palaikant varžovų gynėjus. Nors po keitimo sostinėje labai neblogai į žaidimą įsiliejo Bahrudinas Atajičius, kuris pradėjo pirmuoju įvarčiu į „Ludogorets“ vartus pasibaigusią ataką, vargu ar jis užims 9 - ojo numerio poziciją. Labiau tikėtina, kad „Žalgirio“ trenerių štabas pasirinks taktinį išsidėstymą be tikro puolėjo. Smaigalyje pasikeisdami gali rungtyniauti pirmajame mače varžovų galvos skausmais tapę Elivelto ir Nyuizadzi, o aikštėje nuo pat pirmųjų minučių pasirodys bei savo „erelį“ sumedžioti mėgins Vytautas Lukša.
Prognozuojama „Žalgirio” sudėtis:
A.Vitkauskas ; D.Slinjgardas, L.Klimavičius, M.Mbodji, E.Vaitkūnas ; S.Blagojevičius, M.Kuklys, M.Ljujičius ; V.Lukša, Elivelto, S.Nyuiadzi.
E.Kvitkauskas, futbolo.tv
