Kandidatai tapti geriausiu treneriu: dviem tituluotiems specialistams iššūkį meta kauniečių vedlys

Geriausio vyrų komandos trenerio kategorijos išplėstiniame sąraše buvo devyni kandidatai, po pirmojo etapo šis skaičius sumažėjo iki trijų – tarp geriausių pateko Kroatijos „HNK Gorica” klube praėjusiais metais dirbęs, o šių metų sausį Razgrado „Ludogorec“ klubo Bulgarijoje vairą perėmęs Valdas Dambrauskas, „Kauno Žalgirio“ strategas Rokas Garastas bei Lietuvos vyrų rinktinės treneris Valdas Urbonas.

Įdomu, kad tiek V. Dambrauskas, tiek V. Urbonas praeityje jau yra iškovoję šį apdovanojimą – pirmasis tai padarė sykį, 2016–aisiais, tuo tarpu dabartinis rinktinės strategas rinkimuose triumfavo net keturis kartus – 2008, 2011 ir 2012 metais (tada buvo renkamas geriausias A lygos sezono treneris) V. Urbonas šį apdovanojimą gavo už darbą Panevėžio „Ekrane“, dar vieną geriausio trenerio titulą jis į savo kolekciją pridėjo 2015–aisiais, treniruodamas tuometinę „Trakų“ komandą.

Žemiau – kiekvieno iš trenerių mintys apie prabėgusius metus.

Rokas Garastas: „Tai yra bendras visų nuopelnas”

Jaunam specialistui tai buvo pirmasis sezonas treniruojant vyrų komandą ir jis tikrai neapkarto – su „Kauno Žalgirio“ ekipa pirmą kartą istorijoje buvo iškovoti A lygos medaliai.

„Prieš sezoną atrodė, kad laukia nemažas iššūkis. Iš kompetencinės pusės aš jau seniai dariau tą patį, nacionalinėje rinktinėje teko tas kompetencijas išbandyti su kitokiais žaidėjais ir kitokiame lygmenyje, o dabar teko pilna atsakomybė už visą procesą su vyrais.

Atrodė, kad prieš mane yra įdomus iššūkis ir aš jį priėmiau. Iš pradžių gal ne viskas ėjosi taip, kaip aš norėčiau, bet eigoje su žaidėjais ir nežmoniška asistentų pagalba sezonas man asmeniškai tapo malonumu, smagu pajausti save naujame procese.

Likome treti, mano ambicijos buvo pasiekti daugiau. Atsisuki atgal ir matai, kad buvo rungtynių, kada galėjai nuveikti dar daugiau, bet priimi tai kaip dar vieną naują patirtį, kurią galima perkelti į kitą sezoną“, – sakė treneris.

Paklausus apie tai, ar, ruošiantis antram savo sezonui prie komandos vairo, procesas keičiasi iš esmės, R. Garastas akcentavo, jog pasiruošimas kitoks yra kiekvienais metais.

„Ir praeitais metais, dėliojant pasiruošimą sezonui, komplektaciją ir kitus dalykus diskutavome, kad nė vienas pasiruošimas niekada nebus toks pats. Jo metu kažkas pavyksta, kažkas ne, patys žaidėjai eina į priekį, matai, kad jie jau gali dėti žingsnelį į priekį ir daryti sudėtingesnius dalykus.

Neišvengiamai didelė pasiruošimo dalis skiriasi, manau, dedame žingsnelį aukštyn, kad būtume dar geresni ir eitume į priekį. Tad šis pasiruošimas skiriasi nuo praeito ir neabejoju, kad ateityje pasiruošimai kažkur skirsis nuo šito, nes jau dabar matome kažką, ką galbūt norėtume daryti kitaip“, – mintimis dalinosi specialistas.

Jau po pirmo sezono strategas sulaukė solidaus įvertinimo bei sirgalių ir specialistų balsavimu pateko tarp trijų geriausių Lietuvos vyrų komandos trenerių. Tiesa, pats R. Garastas šį pasiekimą norėtų dalintis su visu savo trenerių štabu.

„Tikrai yra be proto malonu ir smagu, tam tikras įvertinimas, bet žiūrėčiau taip – kai yra renkami geriausi treneriai, šalia būtinai turėtų būti komanda ir papildomas dalykas – asistentai, be kurių niekada ten neatsidurtum. Visada sakau, kad be žaidėjų, asistentų ir organizacijos pagalbos niekada ten nepretenduotum. Taip sakydavau, kai būdavau išrinktas mėnesio treneriu A lygoje, tą patį sakau ir čia – tai yra visų bendras nuopelnas, tiesiog mano veidas figūruoja ir atstovauja visai organizacijai, jos sėkmei ir pasiekimams“, – pasakojo treneris.

Dėl geriausio trenerio vardo jis varžosi su dviem gerai žinomais ir savo vardą jau susikūrusiais treneriais Valdu Urbonu ir Valdu Dambrausku. Paklaustas apie šiuos specialistus, R. Garastas spinduliavo pagarba.

„Pačiam yra garbė būti šalia tokių trenerių, pats laikau dideliu autoritetu Valdą Dambrauską, su kuriuo nuolat konsultuojuosi. Teko būti ir su Valdu Urbonu, kuris neilgai, bet buvo Nacionalinės futbolo akademijos direktorius, tai tikrai esu įsitikinęs jo autoritetu ir žiniomis. Tarp tokių patyrusių trenerių būti yra tikrai labai smagu ir labai didelė garbė“, – teigė kauniečių ekipos treneris.

Valdas Urbonas: „Metus tikrai vertinčiau pozityviai“

Panevėžietis rinktinės vairą perėmė 2019–aisiais ir pirmi metai šiose pareigose lengvi nebuvo. Visgi strategas sulaukė pasitikėjimo, tęsė darbus ir praėjusiais metais ne sykį jo treniruojama Lietuvos rinktinė demonstravo solidų žaidimą.

UEFA Tautų lygos C diviziono 4 grupėje lietuviai iškovojo dvi pergales, taip pat po du kartus su varžovais išsiskyrė lygiosiomis bei patyrė nesėkmes.

Dar dvi pergalės buvo pasiektos kontrolinėse akistatose nugalint Estijos ir Farerų Salų vienuolikes, tad V. Urbonas prabėgusius metus įvertino pozityviai.

„Manau, metai buvo sėkmingi, žvelgiant į rezultatus. Tai yra svarbus faktorius, tai nuteikia optimistiškai ir leidžia teigiamai žiūrėti ir į šiuos metus, tad tikrai juos vertinčiau pozityviai“, – apie praėjusius metus atsiliepė treneris.

Tuo tarpu paklaustas apie šiuos apdovanojimus ir jų svarbą, V. Urbonas teigė labiau akcentuojantis savo darbą, o asmeninių laimėjimų per daug nesureikšminantis.

„Pats neturėčiau to pozicionuoti, dalyvavimas nuo manęs čia nepriklauso. Tiesiog koncentruojiesi į kasdienį darbą ir stengiesi jį maksimaliai atlikti, tai akcentuoji labiau ir tai yra svarbiausia mano darbo dalis“, – pasakojo specialistas.

Daug išsamiau V. Urbonas atsiliepė apie kitus du pretendentus tapti geriausių Lietuvos vyrų komandos treneriu.

„Tikrai galiu atsiliepti tik geriausiais žodžiais apie abu iš jų. Aišku, gal esame jau šiek tiek kitos kartos, gal tai kažkiek ir jaučiasi, bet ką jie darė, ką atlieka... Tikrai šiuolaikiniai treneriai, labai džiaugiuosi už jų užimamas pozicijas. V. Dambrausko darbas „Ludogorec“ komandoje – tai tikrai didelis jo asmeninis įvertinimas ir pasiekimas, o, kalbant apie Roką, žvelgiant į tai, kad tai buvo jo debiutinis sezonas prie vyrų komandos vairo, tikrai matosi komandos braižas, struktūra ir rezultatai.

Labai džiugu, kad atsirado dar vienas treneris ir dar viena komanda, kurie gali konkuruoti ir kelti visą mūsų Lietuvos lygį. Ne be reikalo „Kauno Žalgirio“ žaidėjai vaidino svarbius vaidmenis ir rinktinėje, tad Roko indėlis tikrai buvo labai didelis ir tikrai džiugu, kad esu toje kompanijoje ir džiaugiuosi už kiekvieno iš jų asmeninius pasiekimus“, – sakė jis.

Valdas Dambrauskas: „Svarbiausias apdovanojimas yra tada, kai laimi komanda“

Tuo tarpu V. Dambrauskas į geriausiųjų trejetą pateko už savo pasiekimus su Kroatijos aukščiausioje lygoje žaidusia „HNK Gorica“ komanda.

Jis ekipos vairą perėmė praėjusių metų vasarį ir pirmą sezoną su klubu užbaigė šeštoje vietoje, o naujame sezone „Gorica“ komanda ilgai laikėsi trečioje lentelės vietoje. Sėkmingas darbas buvo įvertintas ir lietuvis po naujųjų metų perėmė stipriausio Bulgarijos klubo Razgrado „Ludogorets“ klubo vairą.

Atsimindamas savo karjeros etapą Kroatijoje, specialistas buvo atviras – ten praleistas laikas buvo įsimintinas.

„Aišku, geras etapas, bet visi jie man brangūs, kur bebūtų. Vienas etapas be kito nevyksta, kažkur kažką padarai, gauni šansą kitur. Tie 10 mėnesių su „Gorica“ buvo fantastiški ir gyvenimo, ir pažinčių, ir darbo prasme, tai buvo tikrai puikus laikas“, – sakė jis.

Paprašytas palyginti sulaukiamą dėmesį iš aplinkinių Kroatijoje, jis teigė, kad jis buvo didesnis, lyginant su ankstesnėmis jo karjeros stotelėmis.

„Tikrai nemanau, kad esu žvaigždė, kad to nusipelnyčiau, bet, lyginant su Latvija ar Lietuva, tai dėmesio skirtumas tikrai didžiulis. Ypač po gerų, didelių rungtynių, kai laimi prieš tokias komandas, kaip Splito „Hajduk“ ar „Rijeka“, tai tų, kurie valgant restorane prieidavo ir siūlydavo pavaišinti gėrimu, desertu ar kava, visada būdavo. Ir šiaip, Velika Goricoje atpažindavo tikrai daug kas, bet atpažindavo nuvažiavus ir į Zagrebą ar šiaip kažkur, sustojus degalinėje, to dėmesio būdavo daug ir ryškesnio nei Lietuvoje ar Latvijoje“, – mintimis dalinosi V. Dambrauskas.

Kaip ir R. Garastas, V. Dambrauskas teigė, jog tokiuose apdovanojimuose laimi ne vien treneris, bet didžiausios pergalės visgi yra iškovojami trofėjai ir titulai.

„Nelabai to akcentuoju, vis tiek svarbiausias apdovanojimas yra tada, kai laimi komanda. Kiekvienoje komandoje tos pergalės tai nėra vieno žmogaus darbas, tai yra didžiuliai mechanizmai, daugybė detalių ir visos jos turi veikti. Būtent tas kiekvienam treneriui teikia malonumą ir pasitenkinimą, kai sudėlioji tas detales taip, kad jos pasidaro vieninga mašina ir pradeda veikti. O individualūs titulai tokiame komandiniame sporte ko gero nėra tokie svarbūs, kaip individualiame, kur turi vieną auklėtinį ir turi kažką pasiekti su juo“, – svarstė jis.

Razgrado „Ludogorec“ klubas, kurio vairą sausį perėmė V. Dambrauskas – daugkartinis Bulgarijos čempionas, dažnas UEFA turnyrų dalyvis. Ar tokio klubo treniravimas leidžia specialistą vadinti tam tikru Lietuvos trenerių flagmanu? Jis pats į tokius vertinimus žiūri atsargiai ir teigia, kad gerų specialistų Lietuvoje yra ir daugiau.

„Nežinau, ar galima taip vadinti. Atsiduri reikiamu metu, reikiamoje vietoje, jei dar sėkmė lydi, taip ir gaunasi. Manau, kad tų trenerių Lietuvoje tikrai yra ir ne mažiau nusipelniusių, tik ne visi gauna tą šansą. Gal man labiau pavyko ir labiau pasisekė, tikrai manau, kad nereikia savęs nuvertinti. Tenka pabuvoti ir pamatyti situaciją kitose šalyse ir pas mus tikrai yra gal ne labai didelė, bet tam tikra grupėlė trenerių, kurie taip pat nusipelno tokio šanso ir kurie, pakliuvę į tą patį lygį, pasirodytų ne ką blogiau“, – Lietuvoje dirbančius specialistus gyrė V. Dambrauskas.

Gražiais žodžiais jis atsiliepė ir apie du kitus pretendentus tapti geriausiu Lietuvos vyrų komandos treneriu.

„Ir su vienu, ir su kitu esu labai gerai pažįstamas. Su Roku pabendraujame, kai yra galimybė – ir susitinkame, manau, kad jis šiuo metu yra perspektyviausias Lietuvos treneris ir tik laikas parodys, bet, neabejoju, jo laukia labai didelė ir labai graži ateitis ne tik Lietuvoje, bet už jos ribų. Jis turi didžiulį potencialą ir reikia laiko, kad galėtų juo pasinaudoti.

O Valdas Urbonas – net nėra, ką daug kalbėti. Tai treneris, daugybę kartų įrodęs, ką jis gali, jo titulai ir pasiekimai kalba už save. Manau, kad jis labiausiai nusipelno šio apdovanojimo, nes tai, ką jis padarė su Lietuvos rinktine, tikrai verta didžiausios pagarbos.

Tačiau aš net neabejojau, kad rezultatas toks ir bus, jei jam bus duodama laiko, nes tai yra treneris, kuris yra labai patyręs, turi savo metodą, su juo dirba ir kantriai siekia rezultatų. Manau, kad nebuvo nė vieno darbo ar klubo, kuris jis nebūtų rezultato pasiekęs“, – dėstė V. Dambrauskas.

O kodėl dabar tas užsienis, kodėl dabar užsienis yra pranašesnis už Lietuvą? Čia ar ten, dirbi tą patį darbą. Dar kartą sakau, kad reikia kuo mažiau nuvertinti save ir atvirkščiai, turėti savo lygį ir save vertinti aukščiau ir turėti tą sveiką ego. To ir norisi palinkėti mūsų treneriai, dirbti, tobulėti ir siekti reikia kiekvieną dieną, bet tie, kurie dirbo ir siekė nėra silpnesni nei užsienio treneriai. Aišku, yra ta terpė, kad, jei esi kroatas, serbas ar portugalas, tau tos durys atsidarys daug lengviau, nei atsidaro lietuviui treneriui, bet tai tikrai nereiškia, kad lietuvis treneris yra kažkuo silpnesnis.