Pabėgęs nuo karo gimtinėje, klajojęs po Prancūziją, Šiaurės Makedoniją, Ukrainą, Latviją – ir galiausiai atsidūręs Vilniuje. Tokia trumpa prieš šį sezoną „Žalgirio“ papildžiusio gynėjo Joelio Bopesu istorija.

J. Bopesu gimė 1995 m. didžiausiame Afrikos mieste Kinšasoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje (dar vadinamoje Konge-Kinšasoje, anksčiau vadintoje Zairu).

Šioje šalyje netrukus prasidėjo karai, kurie nusinešė milijonus gyvybių. Joelio šeima pabėgo į Keniją. Šioje šalyje jis išmoko anglų kalbą, o prancūzų jau mokėjo, nes tai pagrindinė kalba Kongo DR.

Aštuonerių metų J. Bopesu atvyko gyventi į Prancūziją.

„Kiek pamenu, sunkiausia buvo prisitaikyti prie oro sąlygų. Atvyksti iš Afrikos, kur visuomet karšta ir kur, jei galima taip sakyti, turime tik du metų laikus. Atvažiuoji į Paryžių – sneigas, -5 laispniai šalčio… Man tai buvo siaubinga, negalėjau iškišti nosies iš namų. Buvo šalta, ir prireikė 3-4 mėnesių, kad prisitaikyčiau“,  – prisiminė futbolininkas.

12-os metų jis prisijungė prie „Toulouse“ futbolo klubo akademijos. Sulaukęs 14 metų paliko namus ir pradėjo gyventi savarankiškai. Tačiau profesionalo karjeros pradėti žinomoje ekipoje nepavyko.

„Turėjau penkerių metų sutartį, bet futbole nutinka tokie dalykai – paskutiniais metais susilaužiau kulkšnį. Kontraktas baiginėjosi, o aš iškritau iš rikiuotės 7-8 mėnesiams. Buvo sunku rasti klubą „Ligue 1“, nes norėjau žaisti. Pasirinkau „AC Arles-Avignon“ antrajame divizione“, – daugiausiai pasiekusius komandos draugus vardijo J. Bopesu.

Jo buvęs komandos draugas Ismaelis Bennacer dabar žaidžia „AC Milan“ klube,  kitas – Samuelis Gigot atstovauja Maskvos „Spartak“. Visgi klubas susidūrė su finansinėmis problemomis ir J. Bopesu teko ieškoti naujos komandos. Jis atsidūrė trečiajame Prancūzijos divizione.

„Tai buvo gera patirtis. Trečia prancūzų lyga labai kieta fiziškai, kartais net sunkiau ten žaisti nei antroje ar pirmoje lygoje. Sunkiau nei galvojau. Žaidimas ten nėra toks techniškas kaip aukštesnėse lygose,  bet fiziškumo prasme tai visai kitas futbolas. Mane tai daug ko išmokė, išmokė būti vyru“, – prisiminė gynėjas.

Finansinės bėdos neleido užsibūti ir „Calais“ ekipoje. Galų gale kongietis nutarė pabandyti legionieriaus duonos ir atsidūrė Šiaurės Makedonijoje – iš pradžių „Skopje“, vėliau „Rabotnicki“.

Š. Makedonijoje jis patyrė įvairių kuriozų, bet nuolat rungtyniavo. Vėliau J. Bopesu pakvietė „Riga“ klubas, su juo jis tapo Latvijos čempionu. Praėjusieji metai nebuvo tokie sėkmingai – Lvivo ekipoje gynėjas užsibuvo tik pusmetį, o Prancūzijoje dėl pandemijos taip ir nežaidė.

Atvykti į Vilnių J. Bopesu paskatino gerai atsiliepimai apie klubą ir pokalbis su „Žalgirio“ vadove Vilma Venslovaitiene.

„Žinojau Kamilį Bilinskį, taip pat Tomašą Šimkovičių, kuris irgi buvo žaidęs „Žalgiryje“. Jis pasakė, kad tai puikus klubas. Tuomet pasikalbėjau su Vilma, ir tas pokalbis padarė lemtingą įtaką. Pajutau pasitikėjimą. Kai kažkas, būna ir gyvenime, kalba apie idėją, projektą, ir tu supranti, kad būtent to tau reikia.  Paaiškina, kodėl čia atvyksti. Paaiškina, kaip tave palaikys, kai tau bus sunku. Nepažada, kad bus lengva, ir nesako, kad tu tiesiog atvažiuok, bet mes nenorime nieko laimėti, nieko pasiekti – nėra jokio tikslo. Ji tiksliai žino, ko nori. Sakė, noriu laimėti tai, noriu laimėti tai. O tu atvyksti dėl to ir to klubui, dėl to ir to savo karjerai. Po visko, aš sėdžiu ir galvoju: „Taip, žinoma, atvykstu. Šis projektas man įdomus“. Galimybė laimėti lygą, vėl žaisti Čempionų lygoje“, – teigė afrikietis.

Į Vilnių jis atvyko žiemą, tad iš pradžių kiek nedžiugino oras, tačiau susitikimas su komanda paliko geras emocijas iš karto.

„Pamenu, jie žaidė kontrolines rungtynes, laimėjo, o aš atėjau į rūbinę ir tas pokalbis taip natūraliai išėjo. Vieni kitus sveikino, ėmė ir manęs klausinėti, iš kur aš ir panašiai. Kažkas labai greitai tarsi įsijungė, ir supratau, kad man čia bus gerai, kad jausiuosi čia kaip namuose“, – pasakojo J. Bopesu.

Pauliaus Ambrazevičiaus pokalbis su J. Bopesu apie jo karjeros klajones, alternatyvius talentus, pažintis bei kita – „Žalgiris TV“ laidoje „Žaliai Baltas Legionas“.