© Eurofootball.lt
- 1996-aisiais įkurtas Vilniaus klubas “Vėtra“ pernai pakartojo aukščiausią savo pasiekimą – užėmė trečiąją vietą Lietuvos pirmenybėse. Kodėl tai įvyko, Jūsų nuomone?
- Įsibėgėjus pirmenybėms, į komandą atėjo rusas treneris Aleksandras Tarchanovas, rugpjūtį ją papildė nauji žaidėjai ir žaidimas ėmė gerėti. Komanda rinko taškus ir lipo aukštyn turnyro lentelės laipteliais, ir galop be didelės įtampos užėmė trečiąją vietą. Čempionato pradžioje atrodė, kad iš „Vėtros“ nieko gero nebus. Ji buvo apatinėje turnyro lentelės dalyje. Nepatenkinami rezultatai įtakojo tai, kad klubas atsisveikino su trimis žaidėjais. Aš irgi prisidėjau prie šios sėkmingos pabaigos, bet apskritai trečia vieta - viso kolektyvo nuopelnas.
- Ką gavote už trečią vietą?
- Pažadėjo mums premijas, bet niekas jų neišmokėjo...
- O bronzos medalį turite?
- Po sezono buvo iškilmingas geriausių šalies ekipų pagerbimas, kurį organizavo futbolo federacija. Puikus renginys, kuris maloniai paguodė mane, liūdintį dėl to, kad vis dar negaliu grįžti namo šias dešimt dienų po sezono, jeigu ne tie apdovanojimai, būčiau praleidęs namie su artimaisiais. Bankete dalyvavo po tris komandos iš aukščiausios ir pirmos lygų bei jaunimo ekipos, kiekvienam žaidėjui buvo įteiktas medalis, o po oficialiosios programos prasidėjo bendravimas ir kultūrinė programa.
- Žinomiausias Lietuvos klubas “Žalgiris“ pirmenybes baigė po jūsų – ketvirtoje vietoje. Netikėtumas?
- Suprantama. Ir didelis. Laimei jis pateko į Baltijos taurę. Tai kažkas panašaus į Baltijos šalių UEFA taurę. Joje dalyvauja po keturias komandas iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
- Žaidėte 33-iuoju numeriu. Pats jį išsirinkote?
- Tėvas žaidė trečiu numeriu ir man jis buvo mėgstamiausias. Jį turėjau ankstesniame klube Bratislavos “Inter“, bet „Vėtroje“ jis buvo užimtas. Kaip ir 23-iasis. Tad pats paprašiau 33-iojo.
- Neturėjote problemų bendraujant? Jūsų karta jau privalomai nesimokė rusų kalbos...
- Gerai kalbu angliškai, o ši kalba yra populiariausia. Su jų jaunimu anglų kalba be problemų susikalbėsi. Vyresni žmonės geriau kalba rusiškai. Aš pats mokausi rusų kalbos be jokios prievartos. Lietuvių kalbos mokytis nebandžiau, ji panaši į šiauriečių kalbas, o aš nenoriu nusilaužti liežuvio... Todėl negaliu skaityti vietinių laikraščių.
- Kas Lietuvai yra futbolas?
- Populiariausias sportas tenai – vienareikšmiškai krepšinis. Ten nieko nuostabaus, jei komanda žaidžia prie 20 tūkstančių žiūrovų. To futbolas gali tik pavydėti. Kai kuriuose stadionuose renkasi pastovi tūkstantinė žmonių. Vasarą mes namų rungtynes pradėdavom pusę aštuonių, rudenį – valandą anksčiau. Tiesa, sezono pabaigoje žaidėme ant sniego ir ledo. Turime gerą fanų klubą, į mūsų rungtynes vaikščiojo apie tūkstantį žiūrovų, prieš “Žalgirį“ panaudojo tiek pirotechnikos, kad teko kelis kartus nutraukti rungtynes. Bet apsiėjo viskas be baudų. Aistruolių grupės tenai sugeba susivaldyti, neteko susidurti su muštynėmis stadionuose ar šalia jų.
- Kaip charakterizuotumėte trenerį A.Tarchanovą?
- Ramus. Nėra labai nervingas, ant žaidėjų nešaukia. Nekelia balso ir per pertraukas, kai komanda pralaimi. Kiekvienoje situacijoje sugeba pakelti žaidėjų ūpą. Yra ekspertas ir psichologas. Ištikimas 4-5-1 taktinei schemai, kai krašto saugai dažnai padeda gynybai.
- A.Tarchanovas žaidė už rusų rinktinę prieš Jūsų tėvą. Kalbėjotės su juo apie tai Vilniuje?
- Taip. Susitikome po treniruotės, kalbėjomės, atsiminė savo, kaip futbolininko laikus. Tarchanovas viešėjo su Maskvos CSKA Banska Bystricoje per socialistinių šalių kariuomenių turnyrus, jie kelis kartus varžėsi vienas su kitu.
- Sužaidėte 12 rungtynių. Esate tuo patenkintas?
- Nepamirškite štai ko: atėjau į komandą, kai iki sezono pabaigos buvo likę 15 rungtynių. Per rungtynes su “Žalgiriu“, žaidžiau paskutines 25 minutes ir nuo tada žaisdavau pagrinde. Galų gale galiu prisiminti 12 rungtynių be geltonos kortelės, kas gynėjui, manau, yra solidus pasiekimas.
- Rugpjūtį atėjęs į „Vėtrą“ pasirašėte sutartį metams. Apsimokėjo?
- Matote koks gyvenimas. Bet kas gali pasikeisti, kad ir po valandos...
