Futbolas Molėtuose pastaruoju metu rodo atsigavimo ženklus. Neseniai įkurtas „Molėtų“ klubas nusprendė žengti naują žingsnį ir inicijavo jaunųjų talentų paieškas. Klubo steigėjas Benjaminas Zelkevičius jaunesnysis siekia išauginti būsimus regiono garbę ginsiančius futbolininkus.
Legendinio Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjo bei trenerio Benjamino Zelkevičiaus sūnus tiesiogiai tėvo pėdomis nepasekė, tačiau užsibrėžė tikslą įpūsti futbolo dvasią Molėtuose. Šiame mieste gegužę buvo atidarytas rekonstruotas natūralios vejos centrinis stadionas, o „Molėtų“ ekipa pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su didžiausiu Utenos apskrityje „Utenio“ klubu, kuris padės auginti jaunuosius miesto talentus.
B. Zelkevičius jaunesnsysis ne tik užsiima futbolo veiklos organizavimu, bet ir dalyvavo šiemet pradėtuose LFF C licencijos kursuose.
- Benjaminai, koks yra jūsų ryšys su futbolu?, - paklausėme B. Zelkevičiaus.
- Mano sąryšis su futbolu visada buvo stiprus. Jaunystėje žaidžiau visų amžiaus grupių Lietuvos jaunimo rinktinėse, bet vėliau teko futbolą padėti į šalį ir išvykau studijuoti. Po dešimties metų sugrįžau vėl žaisti mėgėjiškai ir tai darau iki šiol, o dabar noriu gerinti mūsų krašto futbolo situaciją ir suburti žmones kartu. Todėl nuo futbolo niekada toli nepabėgau, nes visada yra kažkas, dėl ko sugrįžti prie jo ir vėl.
- Kokia dabartinė Molėtų futbolo situacija?
- Molėtuose subūrėme komandą iš jaunimo ir veteranų žmonių bei žaidžiame apskrities trečiojoje lygoje. Taip pat vyksta Molėtų rajono futbolo pirmenybės. O dabar buriame vaikus. Du metus vietinis treneris dirbo su vaikais, tad pagalvojome, kodėl gi nepabandžius pasižiūrėti į Utenos „Utenio“ akademijos pavyzdį ir pradėti kažką vystyti ir čia. Vaikų yra daug, norinčiųjų žaisti daug, bet futbolo realiai nėra. Tam, kad su vaikais galėtume dirbti, reikia kelti kvalifikaciją ir pritaikyti gerąją praktiką.
- Kaip kilo idėja įkurti „Molėtų“ klubą ir kaip viskas išsivystė?
- Iš esmės, jau beveik tris metus mes kalbamės su savivaldybe apie futbolo vystymą Molėtuose, bent vaikų futbolo lygmenyje. Sąlygos tam yra, aikštelės yra, bet finansavimo iš savivaldybės nebuvo. Daugiausiai su vaikais dirbęs treneris Ramūnas Kniezys du metus dirbo kaip savanoris, o mes matėme, kad vaikų galime surinkti daug ir darbas su jais užima daug laiko, tad savanoriauti tapo ne taip ir lengva. Pagalvojome, jog sukūrus klubą, mes galėtume pretenduoti į kažkokį finansavimą ir taip sukurtume geresnes sąlygas vaikams.
Kiti faktoriai – turime daug kita veikla užsiimančio jaunimo, bet jie visi nori žaisti futbolą. Pas mus komandoje niekas rimtai futbolu nebuvo užsiiminėjęs, išskyrus du žmones, bet susibūrėme greitai – per pusantros valandos surinkome 30 žmonių, norinčių žaisti ir žaidėme kaip mokame. Tai parodė, kad poreikio klubui reikia. Jis atsirado daugiau mažiau spontaniškai, bet sąlygos tam buvo įvairios.
- Kaip bus toliau vystomas klubas ir kokie numatomi tikslai ateityje?
- Per šią vasarą susidėliojome organizavimo taškus ir tai darysime per jaunimo ugdymo prizmę. Norime prijungti visus vaikus į futbolo bumą. Pradėsime eiti į darželius ir užimti vaikus su kamuoliu, žaidimais. Taip pat yra pradinė mokykla, kurio vaikai gali atsiskleisti pradėję žaisti. Po naujųjų metų pradėsime dirbti pagal Aurelijaus Skarbaliaus sukurtą sistemą ir bendradarbiausime su Utenos „Utenio“ klubu. Yra ir grupė pro gimnazistų, gimnazistų, kurie galbūt į profesionalų futbolą nežengs, bet juos užimti taip pat norime. Turime ir senjorų komandą, kuri nuolat dalyvauja turnyruose.
- Ar turite tikslų išvesti komandą į aukštesnį lygį ir būti tarp geriausių Lietuvos klubų?
Iš esmės mes nesistengiame turėti stabilios profesionalios komandos. Tai yra mėgėjiškas lygis ir nesiruošiame kilti aukščiau nei Molėtų lygis. Jei atsiskleis kažkoks neseniai treniruotis pradėjęs žaidėjas - jam yra atviras kelias į „Utenio“ akademiją. Esame sutarę su klubu, kad šiek tiek paaugusius vaikus išleisime į akademiją, kur bus geresnės sąlygos kelti meistriškumą ir pasiekti aukštumas. Vyresni žmonės liks toliau žaisti mėgėjiškame lygyje, nes jų jau neištreniruosi taip, jog jie galėtų žaisti aukštesniame lygyje. Manau, kad užtenka Utenos apskrityje esančio vieno profesionalaus klubo, kuris mus gerai reprezentuoja.
- Kuo labiausiai džiaugiatės klube ir kokie yra pasiekti rezultatai?
- Mūsų savivaldybė vis klausia dėl rezultatų ir mes negalime jiems pasakyti, kad apskrities pirmenybėse esame lyderiai. Manau, kad didžiausias rezultatas yra tai, kad subūrėme žmones dėl vienos idėjos, vienos minties. Žmonės, ankščiau vienas kito nepažinoję, dabar tapo draugais. Jaučiamas bendruomeniškumas ir visi yra už kažką atsakingi. Man tenka didžiausia atsakomybė, bet jaučiu, kaip visi nori prisidėti prie klubo gerovės.
- Jūs pats neseniai išsilaikėte LFF C licencijos kursus, kurie suteikia žinių apie užsiėmimus su vaikais iki 12 metų. Kokį įspūdį jums paliko šie kursai?
- Nežinau, ko tikėjausi iš šių kursų jų pradžioje, bet vėliau viskas pasikeitė po pirmų 10 valandų internetiniuose kursuose. Kai peržiūrėjau tą medžiagą, supratau, kad ankščiau į trenerio darbą žiūrėjau iš konservatyvesnės pusės su senu mąstymu. Nors apie futbolo treniruotes ten kalbama mažai, iš tiesų viskas susideda į futbolą. Kursai moko, kad reikia būti lygiaverčiu su vaiku – tu nesi aukštesnis už vaiką, protingesnis, ar kažkuo išskirtinis. Turi su juo bendrauti, kaip lygus su lygiu ir man prie to prieiti iš pradžių buvo sunku. Visgi tai yra svarbu, nes psichologija vaidina svarbų vaidmenį žaidėjo ir vaiko vystymąsi.
- Kaip šie kursai gali pasitarnauti ir kokią turi išliekamąją vertę?
- Jau rekomendavau vietinių mokytojų kolektyvui išbandyti kursus, peržvelgti tą medžiagą. Tai gali būti naudinga bet kuriam mokytojui, arba pedagogui, kuris net nėra susijęs su sportu. Ten yra tiek gerų minčių, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti savo gyvenime. Tokia patirtis taip pat gali pasitarnauti vaikus auginantiems tėvams.
