Į „Žalgirį“ sugrįžęs T. Kišas – apie patirtį Pietų Korėjoje ir keistus trenerių sprendimus

Prieš 2019–ųjų sezono startą į Vilnių atvykęs T. Kišas greitai tapo vienu iš komandos lyderių ir varžovų gynėjų siaubu.

Vikrus kroatas tapo bene pagrindine grėsme atakoje, o tai įrodė ir skaičiai – žalgiriečiai tame A lygos sezone iš viso pelnė 79 įvarčius, o T. Kišas tiesiogiai prisidėjo prie beveik pusės iš jų (27 įvarčiai ir 10 rezultatyvių perdavimų).

Su 27 tiksliais smūgiais jis tapo rezultatyviausiu sezono žaidėju ir artimiausius persekiotojus (po 20 įvarčių pelnė tuometinis Marijampolės „Sūduvos“ puolėjas Mihretas Topčagičius ir Vilniaus „Riteriuose“ puikų sezoną sužaidęs Teremas Moffi), tad sulaukė pasiūlymų iš ne vienos komandos.

Viena tokių buvo „Seongnam“ ekipa Pietų Korėjoje. Su Vilniaus ekipos valdžia sutarimą radęs puolėjas pirmą sykį savo žaidėjo karjeroje paliko Europą ir išvyko rungtyniauti į Aziją.

Ten ne viskas buvo rožėmis klota – žaidėjas ne visada pakildavo nuo atsarginių suolo, tačiau vis tiek sugebėjo pelnyti 5 įvarčius, o jo ekipa Pietų Korėjos čempionate užėmė 10 vietą tarp 12 komandų.

Jūsų dėmesiui – išsamus pokalbis su į „Žalgirį“ sugrįžusiu kroatu.

– Į „Žalgirį“ sugrįžote po metų pertraukos. Kokią komandą radote sugrįžęs, ar daug pažįstamų veidų?

– Liko nemaža dalis žaidėjų, yra ir naujų futbolininkų, bet jie yra iš Balkanų, tad vienas kitą žinome. Ivanas Tatomirovičius ir Nemanja Ljubisavljevičius žaidė Kroatijoje, tad žinau juos gerai, o jie žinojo mane.

Yra naujų žaidėjų, bet viskas gerai, yra daug tų, su kuriais žaidžiau ir prieš tai.

– Ar sulaukėte žinučių iš sirgalių, kurie būtų pasveikinę sugrįžus į komandą?

– Taip, keli vyrukai, nežinau, ar jie iš „Pietų IV“, bet parašė žinutes, pasveikino su sugrįžimu į komandą.

– Sugrįžote į pasikeitusią komandą, kuri turi ir naują trenerį. Jums teko žaisti prieš Vladimiro Čeburino treniruotą komandą, o koks jausmas būti treniruojamam jo? Kaip atsimenate rungtynes prieš jo treniruotą Marijampolės „Sūduvą“?

– Taip, tikrai pamenu, jis treniravo „Sūduvą“. Aišku, atsiminimai nėra patys geriausi, nes tada pralaimėjome jiems kelias rungtynes (juokiasi). Jie žaidė kitokį futbolą nei žaidžiame dabar, tada buvo kitokie žaidėjai, tada jie turėjo aukštus žaidėjus, akcentuodavo standartines situacijas.

Mūsų jis prašo žaisti futbolą ant žemės, tad man tikrai patinka, ką jis nori mums parodyti.

– Grįžkime į praėjusį sezoną, kurį jūs praleidote rungtyniaudamas Pietų Korėjoje. Kaip jums sekėsi adaptuotis ne tik prie žaidimo, bet ir prie naujo žemyno, naujos gyvenimo kultūros?

– Tai tikrai buvo kažkas kitokio. Pirmiausia reikėjo prisitaikyti prie laiko juostos, nes ten buvo 8 valandų skirtumas, tad atvykus reikėjo kelių dienų prisitaikyti.

Ten viskas kultūriškai tikrai kitaip, pats gyvenimo būdas. Bet po kelių savaičių jau buvau prisitaikęs gerai.

– Ar nuvykęs į naują šalį patyrėte tam tikrą kultūrinį šoką, turint omenyje naujus dalykus ir patirtis, ar visa adaptacija praėjo lengvai?

– Tai buvo gana lengva, nes, kai tik nuvykau, visi klube padėjo kuo greičiau apsiprasti, nuo pirmos dienos jie kvietė mane kavos, bendrauti. Aišku, buvo sunkiau, nes dauguma trenerių ir žaidėjų nekalbėjo angliškai. Visgi turėjome vertėjus, kurie užsieniečiams padėjo bendrauti.

Tai buvo tikrai svarbu, nes iš pradžių buvau komandoje vienintelis legionierius, bet žaidėjai ir visi kiti man labai padėjo, tad po poros savaičių jau jaučiausi labai gerai.

– O ar kilo sunkumų prisitaikant prie naujos šalies virtuvės? 

– Maistas ten neretai buvo aštrus, bet man tai tiko, nes tokį mėgstu. Su maistu nebuvo jokių bėdų. Nebuvo taip, kad jie ten valgytų kažką, ko mes nebūtume matę – tai yra ir makaronai, ryžiai.

Tiesa, skyrėsi tai, kad kone kasdien valgėme ryžius, tai man buvo šiek tiek keista (juokiasi).  Jie valgo ryžius 7.30 val. Ryte, man tai buvo keista – kas apskritai valgo ryžius 7.30 val. ryte? (juokiasi).

– Pietų Korėjos čempionate tarp 12 komandų jūsų ekipa užėmė 10 vietą. Ar tai tiksliai nurodo jūsų to sezono pajėgumą, ar buvo realių galimybių pakovoti ir dėl aukštesnių vietų?

– Komanda, kurioje žaidžiau, nėra iš tų, kurios kautųsi dėl pirmų pozicijų lentelėje. Pradėjome sezoną gerai, bet vėliau keli žaidėjai gavo traumas, sezonas buvo sutrumpintas. Skirtumai lentelėje nebuvo dideli. Galėjome patekti į pirmąjį šešetą ir tęsti kovas su stipresnėmis komandomis, bet turėjome kautis dėl išlikimo lygoje. Intriga išliko iki pat pabaigos, paskutiniuose turuose sprendėsi ir čempionai, ir tie, kurie turėtų iškristi į žemesnę lygą.

Galima sakyti, kad galėjome būti ir aukščiau, bet iki 7 ar 8 vietos pritrūko kelių taškelių.

– Kaip Pietų Korėją buvo paveikęs koronavirusas? Ar buvo įvestos griežtos karantino taisyklės?

– Ten buvo kitokia kultūra – man ten atvykus, dar prieš prasidedant pandemijai, beveik visi nešiodavo kaukes, nes ten gyvena 60 milijonų žmonių. Gyvenau Seule, kur gyvena apie 10 milijonų žmonių, visada vyksta didžiulis eismas, tad žmones naudoja kaukes, nes jie nenori susirgti.

Jiems turėti kaukes jau buvo tarsi įprotis, tad koronavirusui prasidėjus jie uždarė mokyklas, darželius, bet neuždarė restoranų. Korėjoje žmonės labai laikosi taisyklių – jei sakoma turėti kaukes, jas visi turės. Jei pamatys kažką gatvėje be kaukės – į jį pažiūrės nepalankiai.

Vėliau buvo uždaryti restoranai, galėdavai užsisakyti maisto išsinešimui, o situacijai vėl pagerėjus – vėl buvo galima atsidaryti. Pietų Korėja labai gerai žinojo, kaip tvarkytis su tokia situacija.

Kaukių buvo galima nusipirkti bet kur, nes jie jas gamina ir siunčia po visą pasaulį.

– Grįžtant prie jūsų sezono, jo metu pelnėte 5 įvarčius. Kaip galėtumėte palyginti Korėjos lygos ir Lietuvos A lygos pajėgumą, kokie esminiai skirtumai?

– Šioje lygoje žaisti tikrai nėra lengva, nes čia atvyksta geri legionieriai. Tarkime, antrą vietą mūsų čempionate užėmusi komanda vėliau laimėjo ir Azijos Čempionų lygos trofėjų (Ulsano „Hyundai“ – red.), tad žaidžiamas tikrai geras futbolas.

Mūsų klube treneriai nesuteikė daug progų legionieriams, neturėjome šansų pasirodyti ir tai atrodydavo labai keistai. Tarkime, trečiadienio rungtynėse įmšu įvartį, laimime, šeštadienį pralaimime, bet vėl pasižymiu įvarčiu, žaidžiu gerai, tačiau kitose rungtynėse aikštėje nepasirodau net minutei.

Tada pradedi klausti, kodėl taip yra, bet treneriai tik nukerta, kad toks jų sprendimas. Pirmos penkios–šešios komandos labai remiasi legionieriais, kitos – mažiau. Teko bendrauti ir su kitų komandų legionieriais, jie sakydavo lygiai tą patį.

Tarkime, nežaidi visą mėnesį, tada esi metamas į ugnį ir iš tavęs iškart tikisi rezultatų. Aš startinėje sudėtyje pradėjau tik 6 rungtynes, įskaitant taurę, ir per jas įmušiau 5 įvarčius. Kaip paaiškinti nedidelį žaidimo laiką – tikrai nežinau. Tai buvo labai keista ir labai paaiškinti kažkam, kas nebuvo tokioje pozicijoje.

– Jei tektų reziumuoti jūsų laiką Pietų Korėjoje, koks jis buvo – ar jaučiatės patenkintas nauja patirtimi, ar liūdna, kad negavote tiek galimybių, kiek, galbūt, tikėjotės?

– Iš vienos pusės tikrai buvo sunku, tikrai tikėjausi daugiau. Turėjau ir kitų pasirinkimų, tačiau išvykau ten, nes vadovai sakė, kaip manęs nori. Kaip ir sakiau, buvome trys legionieriai ir visų mūsų istorijos buvo tokios pat, negavome pakankamai galimybių.

Bet, iš gyvenimo pusės, galiu būti patenkintas – tikrai daug išmokau, įgavau naujos patirties, pamačiau kažką naujo. Turėjau savo šeimą, tad iš tos pusės viskas buvo gerai, taip pat galiu būti patenkintas, kaip išnaudojau gautus šansus, bet liūdna, kad tų šansų nebuvo daug. Bet tai yra gyvenimas.

– Minėjote, kad su jumis buvo šeima. Kiek lengviau buvo greta savęs turėti svarbiausius savo žmones?

– Taip, žinoma. Buvo nemažai sykių, kai buvo tikrai liūdna, bet grįžti namo, kur laukdavo žmona ir dukrelė, tad tai tikrai viską palengvino.

– Grįžkime prie „Žalgirio“. Ar, būdamas Pietų Korėjoje, turėdavote galimybių stebėti komandos rungtynes?

– Taip, stebėjau bent kelias rungtynes, kai jie žaisdavo palankiu laiku. Jei jie žaisdavo vėliau, žiūrėti tiesiog negalėdavau, nes mūsų laiku tai jau būdavo naktis. Daugiausiai žiūrėjau rungtynių su „Sūduva“, nes jie žaisdavo geru laiku, kartais, jei kitą dieną nereikdavo anksti kažkur keliauti, galėdavau sau leisti ir panaktinėti.

– Paskutinės rungtynės, kuriose „Žalgiris“ užsitikrino čempionų titulą, vyko būtent su „Sūduva“. Ar teko stebėti ir šį auksinį mačą?

– Taip, žiūrėjau. Žiūrėjau ir tas rungtynes, kai jie laimėjo 4:0, ir mačą Marijampolėje, kuris baigėsi 1:1. Bet, žinoma, stebėjau ir lemiamas rungtynes.

Buvau labai laimingas, tai yra mano komanda, buvau labai laimingas dėl vyrukų ir viso klubo.

– Kol nebuvote Lietuvoje, ar palaikydavote ryšius su „Žalgirio“ valdžia, vadove Vilma Venslovaitiene?

– Taip, kelis sykius kalbėjome telefonu, aptardavome svarbiausius dalykus, tad ryšį palaikėme visą laiką.

– Minėjote, kad teko stebėti praėjusio sezono „Žalgirio“ rungtynių, kokį įspūdį jums paliko ta komanda?

– Jie turėjo nugalėtojų mentalitetą, žaidė tikrai gražų futbolą ir manau, kad pernai jie nusipelnė tapti čempionais. Mano manymu, jie buvo geresni nei „Sūduva“ ir, jei nebūtų laimėję, tai nebūtų teisinga. Manau, kad „Žalgiris“  turėjo geresnę komandą ir demonstravo geresnį žaidimą.

– „Žalgiris“ šiemet sieks apginti čempionų titulą, o ar pats keliate sau asmeninius tikslus, kaip, pavyzdžiui, vėl tapti rezultatyviausiu lygos žaidėju?

– Ne, ne (juokiasi). Man svarbu padėti išlaikyti titulą Vilniuje ir darysiu viską, kad padėčiau komandai. Žinote, niekada nekeliu asmeninių tikslų, kad turiu tapti rezultatyviausiu, visada svarbiausia yra komanda, pirma vieta. Tai nėra sportas, kur vienas žmogus gali kažką laimėti – svarbiausia yra komanda, o tada seka visa kita

– Šiemet keičiasi ir Europos turnyrų sistema, atsiranda dar vienas turnyras. Ar tikite, kad gali dar labiau padidinti šansus iškovoti kelialapį į kažkurio turnyro grupių etapą?

– Atiduosime viską ir bandysime laimėti kuo daugiau rungtynių Europoje. Aišku, turime gerą ir komandą ir darysime viską, ką galime. Žinoma, negaliu žadėti, kad būsime grupių etape, ten kartais nepatenka ir didesnės komandos, bet sieksime gerai pasiruošti ir jei žaisime, kaip galima, galimybės visada yra.