Šiuolaikiniams futbolo treneriams darbas neapsiriboja treniravimu aikštėje ar bendravimu su žaidėjais – solidžią dalį laiko tenka praleisti prie kompiuterio stebint bei analizuojant vaizdus ir duomenis. Lietuvos merginų (iki 17 metų, WU17) futbolo rinktinėje ruošiantis Europos čempionato finaliniam etapui įvairios video peržiūros, skaičiai ir grafikai - kasdienybės dalis.
Kaip įprasta profesionaliose komandose, treneriai gauna žaidėjų fizinio krūvio duomenis, taip pat rinktinės rungtynės ir treniruotės filmuojamos. Vaizdo įrašus dar tą pačią dieną pasižiūri treneriai, o pateiktose iškarpose žaidėjos gali pamatyti savo klaidas ir iš to pasimokyti.
Viena pagrindinių figūrų šiame procese – 25 metų Markas Razmaratas. Jonavos „Lietavai“ praeityje atstovavęs futbolininkas trenerio karjerą pradėjo nuo darbo su vaikais. Dabar jis yra WU17 rinktinės trenerių asistentas, kurio pagrindinė darbo sritis – vaizdo medžiagos ruošimas analizėms.
Apie save ir kaip netikėtai atsidūrė komandoje M. Razmaratas papasakojo WU17.lt svetainei.
- Iš kur esate kilęs, kaip klostėsi Jūsų karjera futbole?, - paklausėme M. Razmarato.
- Gimiau ir augau Jonavoje. Mano tėtis žaidė futbolą, atstovavo Jonavos „Statybai“ tuometiniame šalies čempionate. Tad ir man nuo vaikystės kamuolys buvo tarsi prie kojos. Pradėjau lankyti treniruotes nuo šešerių metų. Buvau grupėse pas trenerį Gediminą Zdanevičių, Vytautą Stanevičių, apie pusmetį - pas Vitalijų Stankevičių.
Žaisti patiko, bet retai kur išvažiuodavome į tarptautinius turnyrus. Savo rajone būdavome geri, bet išvykus kur nors būtsų sunkiau, Tiesa, kartą po puikiai Kaune sužaistų jaunių varžybų finalų sulaukiau kvietimo ir į Lietuvos jaunimo rinktinę.
Treniravausi iki 19 ar 20 metų. Deja, nepavyko perėjimas į vyrų futbolą. Nuo atsarginių suolo Pirmoje lygoje startuodavau nekaip, buvo didelis spaudimas iš trenerio, ilgainiui praradau tą užsidegimą ir nusprendžiau aktyviai nebežaisti.
- Ką veikėte po to? Kuo patraukė trenerio darbas?
- Buvau išvykęs padirbėti į Islandiją, Norvegiją, nemažai keliavau. Anglijoje ir Lietuvoje mokiausi tarptautinę verslo inžineriją, logistiką, statybos inžineriją. Bet neužtrukdavau, vis nutardavau, kad tai ne man. Ko gero, dažniausiai rinkdavausi ne tai, ko pats iš tikrųjų norėjau.
Nusprendžiau pabandyti su futbolu, mokiausi UEFA B ir LFF C licencijos kursuose. Pastarieji – turbūt patys geriausi, kokiuose esu buvęs. Buvau pačioje pirmoje grupėje. Patirtį ir žinias, kurias ten gavau, naudoju kiekvieną dieną. Tai padėjo suprasti vaikų pasaulį jų akimis, pakeitė požiūrį. Tai labai svarbu. Manau, kad jei tavo požiūris netinka vaikams – sėkmingos komandos nebus.
Pastaruoju metu treniravau vaikus Vilniaus „Žalgiriečio“ akademijoje. Man įdomu prisidėti prie vaikų tobulėjimo, perduoti savo žinias, pasisemti jų sau. Komanda yra gyvas organizmas, visuomet turi neatsilikti, tobulėti. Tas labiausiai mane ir „veža“ sporte.
Dirbti su vaikais įdomu todėl, kad labai aiškiai matai, kas jiems patinka ir kas ne. Malonu žiūrėti, kaip jie atsiskleidžia ir gali išreikšti save. Jie bendrauja labai nuoširdžiai, sako tai, ką galvoja. Su vyresniais bendravimas kitoks. Tas jų nuoširdumas yra didelis variklis mano darbe. Kai vyksta vaikų rungtynės, kartais tos emocijos ir atmosfera tokia, kad atrodo, jog tai būtų Pasaulio čempionatas.
- Vis dėlto ar sutiktumėte su nuomone, jog vaikų futbole kartais per daug kreipiama dėmesio į rezultatus?
- Tikrai taip. Kai žaidžiama pirmenybėse 9x9 ir matai, kad varžovų gretose statomi trys ar keturi žaidėjai į gynybą su tikslu vien mušti kamuolį į priekį, tuomet supranti, jog taip netobulės nei jų žaidėjai, nei tavo komanda.
Svarbu, kad vaikai atliktų tai, ką daro treniruotėse. Net jei ir pralaimi didžiuliu rezultatu, kartais gali likti patenkintas, jei vaikai įvykdė užduotis, išmoko kažko naujo. Žinoma, yra nemažai trenerių, kurie tai supranta. Manau, kad tokių trenerių daugėja ir tikiuosi, kad ateityje daugės.
- Iš kokių žmonių sėmiatės įkvėpimo, kas Jūsų autoritetai?
- Atsakysiu neįprastai – pirmiausia ne apie futbolo žmones. Žmogus, kuris man imponuoja, įdomios jo mintys – amerikietis Jacques’as Fresco. Jis buvo kūrėjas, filosofas, inžinerius. Iš lietuviškų asmenybių savo charizma žavi Nijolė Oželytė.
Žinoma, daug metų praleidau futbole, todėl daug gyvenimiškos patirties įgijau iš savo pirmųjų futbolo trenerių. Jų didelis indėlis į tai, koks susiformavau kaip žmogus.
Kalbant apie autoritetus, į kuriuos norisi lygiuotis, iš lietuvių trenerių tokių man yra Valdas Dambrauskas. Jis visuomet pasidalina savo pastabomis, komentarais.
Iš užsienio trenerių labiausiai patinka Jose Mourinho. Nuolat jį seku, analizuoju ką jis daro, ką ir kaip keičia. Bandau iš to pasimokyti.
- Kaip tapote WU17 rinktinės štabo nariu?
- Tokia galimybė atsirado visai neplanuotai. Andrius Martinaitis, kuris anksčiau kuruodavo merginų akademiją Ozo gimnazijoje, šeštadieniais savanoriškai prisijungdavo prie „Žalgiriečio“ treniruočių. Jis mane ir pakvietė pasižiūrėti, kaip dirbama su akademijos merginomis, pasiūlė prisidėti.
Nuo praėjusių metų gegužės iki rugsėjo talkinau savanorišku pagrindu. Ilgainiui atsirado galimybė prisijungti prie trenerių štabo ir tuo pasinaudojau. Iš pradžių galvojau, jog derinsiu laiką per pusę su kitu darbu. Bet vis tik supratau, jog kažkuri pusė vis kenčia. Kadangi rengiamės Europos čempionatui, paskutiniu metu darbas rinktinėje tapo prioritetu.
- Ar nebuvo sunku prisijungti prie jau susiformavusios trenerių komandos? Kaip įvertintumėte šią patirtį?
- Į kolektyvą buvo tikrai lengva įsilieti, o tai, kokias žinias, įrankius gavau dirbdamas šioje komandoje, pavadinčiau savotišku mažu stebuklu. Negalėčiau įsivaizduoti nieko geriau. Iš trenerio perspektyvos toks šansas pasitaiko galbūt kartą gyvenime. Nuostabu yra dirbti su tokia trenere kaip Ieva Kibirkštis, kuri turi skirtingų užsienio šalių patirčių. Kaip mėgstu sakyti: galimybių yra - reikia tik jomis pasinaudoti.
Nors mūsų trenerių kolektyvas jaunas, tame yra nemažai pliusų. Turime daug diskusijų, po jų vyriausioji trenerė priema sprendimą. Tai gera erdvė tobulėti ir mokytis. Treneriai rūpinasi ir galvoja apie komandą dieną-naktį.
- Kokios Jūsų pagrindinės funkcijos trenerių štabe?
- Esu trenerės asistentas, kurio pagrindinės funkcijos susijusios su vaizdo analize – tiek treniruočių, tiek rungtynių. Turiu pasirūpinti visa technika, filmavimu per pratybas ar rungtynes, po jų persiųsti trenerių štabui. Tuomet visi žiūri video įrašus, apie tai diskutuoja. Po rungtynių sudėlioju žaidėjoms video klipus. Žinoma, tai atskirai daro ir kiti treneriai, bet tai pirmiausia mano atsakomybė.
- Kaip sekėsi pereiti prie moterų futbolo, ar pajautėte daug skirtumų?
- Iš pradžių buvo keista dirbti su merginų komanda, bet per pirmą pažintį supratau, kad esminių skirtumų nėra. Jei myli futbolą – nesvarbu ar tai moterų, ar vyrų komanda.
Svarbu, kad merginos pasitikėtų savimi ir viską darytų drąsiai. Jos aikštėje taip pat sukuria nuostabių momentų, įvarčių.
Iš skirtumų pastebėjau tik tokį dalyką, kad merginos greičiau įsisavina ir išmoksta, susikoncentruoja į detales. Berniukams perkelti pratimus iš treniruočių į rungtynes neretai užtrunka ilgiau.
- Kiek patobulėjo WU17 rinktinės merginos nuo praėjusių metų? Kokią įtaką, Jūsų nuomone, turi tai, jog komandos branduolys kartu sportuoja ir mokosi Vilniuje?
- Man ši komanda yra įrodymas, jog konkretus ir kryptingas darbas duoda vaisių. Kai treniruojiesi pora kartų per dieną, gyveni futbolu, iš to kažką pasiimsi. Turime turėti daugiau akademijų su kryptingu darbu, nuolatine konkurencija. Tik taip galime užauginti pasaulinio lygio žaidėjas ar žaidėjus.
Paskutiniai metai rinktinės žaidėjoms daug davė. Merginos labiau pasitiki savimi, jaučiasi pasiruošusios, nebijo ir žino savo vertę. Tikiu, kad ties finaliniu etapu jų kelias nepasibaigs ir jos toliau tobulės.
