H. Videmontas: „Būti futbolininku – geriausias darbas pasaulyje“

2020-09-10 19:42 © JumpStory nuotr.

„Visada atsikelk. Neleisk nesėkmei tarti paskutinį žodį“, – skelbia užrašas ant Hugo Videmonto kairės rankos tatuiruotės. Vilniaus „Žalgirio“ saugas iš Prancūzijos po ne itin sėkmingų klajonių Lenkijoje, Belgijoje ir sunkaus starto Lietuvoje šiemet atgimė iš naujo ir yra rezultatyviausias futbolo A lygos žaidėjas.

Iš futbolu garsėjančio Marselio miesto kilęs H. Videmontas Lietuvos sostinėje atsidūrė prieš kiek daugiau nei metus. Tačiau per pirmus kelis mėnesius „Žalgiryje“ jis pelnė pora įvarčių ir pernelyg neišsiskyrė iš bendro paveikslo.

Visgi prancūzas po truputį įsibėgėjo ir nuo liepos iki rugpjūčio pradžios tapo svarbiausiu komandos pergalių kalviu – jo 7 įvarčiai sutapo su „Žalgirio“ 6 iš eilės pergalių serija.

Artimiausiomis savaitėmis „Žalgirio“ laukia atsakingos kovos tiek vietiniame, tiek tarptautiniame fronte – taurės ketvirtfinalis, Europos lygos antrasis etapas, lemiamos A lygos kovos.

Prieš jas vienas komandos lyderių fkzalgiris.lt papasakojo apie savo karjerą, įdomius nutikimus, santykį su fanais, socialinių tinklų naudojimą, karantiną Vilniuje, kas šiame mieste labiausiai patinka, įvarčio (ne)šventimus, požiūrį į savo profesiją, tatuiruotes ir kita.

– Gimei Marselyje, bet futbolo karjerą pradėjai ne ten, kodėl? Koks tavo ryšys su šiuo miestu?

– Gyvenau ten apie 5 metus. Neužsibuvau, nes mama turėjo išvykti dėl darbo į Klermoną. Bet Marselyje mano šeima, mano brolis. Kai atostogauju, vykstu ten. Palaikau Marselio klubą, mano brolis turi klubo abonementą. Kai buvau jaunas, pamenu, kai su broliu žiūrėjome televiziją. Tėvai pasakė, kad turėtume palaikyti šią komandą, vėliau sužinojau, kad tai „Olympique de Marseille“.

Marselis – gražus miestas. Žinoma, žiniasklaidoje gali perskaityti, kad tai pavojingas miestas. Tame yra tiesos, bet tai normalu. Kiekviename dideliame mieste yra vietų, kur geriau neiti. Tačiau ten yra labai gražių vietų, jūra.

– Kaip klostėsi tavo gyvenimas ir futbolo karjera Klermone?

– Tai miestas Prancūzijos viduryje. Ten lankiau futbolo mokyklą nuo vaikystės, kol būdamas 17 metų pasirašiau profesionalų kontraktą. Daug klubų manęs norėjo, bet „Clermont“ norėjo mane pasilikti. Mano svajonė buvo žaisti čia ir tapti profesionaliu žaidėju. Mano šeimai buvo nuostabu, nes būdamas jaunas stebėjau šią komandą per televiziją, stadione.

– Vėliau išvykai į „Ajaccio“ – Korsikos salą. Ši vieta kiek skiriasi nuo kontinentinės Prancūzijos?

– Taip, ir paprastai apie ją nėra kalbama gerai, dėl tų pačių priežasčių kaip Marselio – kad ten pavojinga ir pan. Tačiau ten gyvendamas supranti, kad žmonės draugiški. „Ajaccio“ klube jaučiausi kaip šeimoje. Pirmus šešis mėnesius žaidžiau tikrai gerai, manimi pasitikėjo treneris, rungtyniavome „Ligue 2“. Ten rodžiau savo geriausią žaidimą.

– Kaip sekėsi sutarti su komandos aistruoliais, kurie Korsikoje – ne patys švelniausi?

– Aistruoliai ten reiklūs, bet man tai patinka. Esu iš Marselio, man tai nėra problema. Kai pats ėjau į stadioną – elgiausi panašiai. Norėjau dainuoti, kritikuoti žaidėjus, kai manau, kad jie žaidžia nepakankamai gerai. Man net nėra problema, kad aistruoliai švilpia ant manęs. Tai žaidimo dalis.

– Kaip iš antros Prancūzijos lygos atsidūrei Lenkijoje?

– Kai rodžiau gerą sportinę formą „Ajaccio“ klube, agentas atsiuntė Krokuvos „Wisla“ aistruolių video. Man to užteko, apsisprendžiau ten vykti. Kai esi Prancūzijoje, tavęs klausia – kam tu važiuoji į Lenkiją, juk pas tave gerai. Bet man užteko nuotraukų, video ir jau apsisprendžiau ten vykti.

– Kaip jauteisi Krokuvoje, kaip tave priėmė?

– Buvo labai keista, nes atvykęs pasijaučiau kaip garsus žaidėjas. Socialiniuose tinkluose daug žmonių pradėjo mane sekti – ir „Facebook“ ir „Instagram“. Tai man buvo nauja. Skrisdamas lėktuvu įdėjau vieną „Instagramo“ nuotrauką, kad vykstu lėktuvu. Ta žinutė atsidūrė dideliame laikraštyje. Tai šiek tiek mane šokiravo.

Apskritai, tai nuostabus futbolo miestas. Kartais, kai būdavau su žmona ir vaikais, mus aistruoliai sustabdydavo. Fotografuodavosi ir su mano žmona. Man tai buvo nauja, keista. Gaila, tik kad buvo sunkumų su algos mokėjimu, taip pat turėjau problemų ir pats.

– Esi aktyvus socialinių tinklų naudotojas. Kaip tau sekasi jais naudotis, ar matai tame naudą?

– Tai gali būti ir pavojinga, nes turi būti atsargus. Daug žaidėjų už netinkamas žinutes yra susimokėję. Bet kartais socialiniai tinklai ir padeda žaidėjui. Galiu papasakoti vieną atsitikimą. Kartą „Wisla“ komandoje turėjau problemų. Padariau klaidų, negalėjau mėnesį treniruotis su komanda. Negalėjau net eiti į rūbinę. Buvo labai sunku.

Per „Twitter“ manęs aistruoliai klausdavo – kodėl nežaidi, nesitreniruoji, tavęs nėra komandos sąraše. Aš jiems patikau, nes įprastai gerai žaidžiau. Po mėnesio be treniruočių nusprendžiau pasisakyti. Nedaug. Vienu sakiniu. Fanai galvojo, kad aš traumuotas.

Pasakiau: „Prašau, nebeklauskite manęs dėl traumų. Nesu traumuotas. Jaučiuosi gerai. Ačiū.“ Tą patį vakarą klubo sporto direktorius atsiuntė žinutę ir pasakė: „Gerai, rytoj grįši į komandą“. Manau, kad jis pajautė spaudimą iš aistruolių, kad tai nebėra gerai klubui. Todėl kartais socialiniai tinklai gali būti naudingi.

– Toliau išvykai į Belgiją, „Tubize“ komandą. Kaip pasirinkai šį karjeros etapą, ir ar ten buvo lengviau?

– Lenkijoje buvo per daug problemų. Po sezono, vasaros pabaigoje, gavau pasiūlymą iš „Tubize“. ir jį priėmiau. Belgijoje buvo lengviau dėl kalbos, nes dalyje šalies pagrindinė kalba yra prancūzų. Lyga taip pat nebloga.

Bet tikėjausi, kad žaisime dėl aukštų vietų, o paaiškėjo, kad mūsų komanda ne tokia stipri. Buvo sunku. Kovojome dėl išlikimo ir, deja, iškritome iš lygos.

– Kodėl toliau pasirinkai atvykti į Lietuvą ir „Žalgirį“?

– Norėjau žaisti Europoje. Mano tikslas buvo žaisti Europoje – Čempionų, Europos lygoje.  Kai pamačiau, kad turėsiu tokią galimybę su „Žalgiriu“, pasikalbėjęs su agentu, šeima nusprendžiau pasinaudoti šiuo šansu.

– Ką žinojai apie mūsų šalį prieš atvykdamas? Kas čia patinka dabar?

– Apie Lietuvą nelabai ką žinojau. Tik vieną ar kitą kartą esu girdėjęs „Žalgirio“ pavadinimą. Čia atvykti tikrai buvo dar vienas nuotykis mūsų šeimai, bet nesigailiu tai padaręs.

Man iš karto patiko Vilniaus miestas. Dabar čia mėgaujamės gyvenimu, turime mėgstamas vietas, restoranus. Mano mėgstamiausia vieta Vilniuje? Belmontas. Ten dažnai atvykstame su šeima. Ten neseniai buvome ir su tėvais. Ten gera vieta atsipalaiduoti.

Vilniuje mums labai patinka sąlygos vaikams. Prancūzijoje tokių neturime. Paėję kas 100 metrų čia rasite žaidimo aikštelių vaikams. Visur, netgi prekybos centruose yra tokių vietų vaikams. Dabar turime vaiką, dėl to puiku ir jam, ir mums.

– Praėjusį sezoną į komandą atvykai rugpjūtį, sezonui jau artėjant prie pabaigos. Daug kuo nepasižymėjai. Pradžia buvo sunki?

– Taip, buvo labai sunku atvykus į komandą, nes prieš nežaidžiau futbolo 4–5 mėnesius. Nuo balandžio iki rugpjūčio vidurio. Tai man buvo pirmas toks kartas. Anksčiau daugiausiai nežaisdavau 1–1,5 mėn. ir grįždavau į aikštę. Šitas kartas buvo labai ilgas man.

Kai grįžau į aikštę, buvo sunku bėgioti su kamuoliu, priprasti prie intensyvumo. Jaučiausi sunkiai. Pirmą kartą buvo ir sunku galvoje, nes jautėsi tarsi praradau dalį įgūdžių. Dėl to praėjęs sezonas buvo labai sunkus.

– Pernai LFF stadione buvo galima išgirsti ir tau specialiai skirtą skanduotę. Turi asmeninių gerbėjų?

– Kai žaidžiau Lenkijoje, „Wisla“ klube, mane per „Facebook“ į draugus pakvietė šios komandos aistruolis prancūzas.  Jis daug man padėjo. Su juo išlaikėme gerą ryšį.  Kartą jis atvyko į rungtynes su draugais ir skandavo mano vardą. Buvo smagu.

– Karantino metu likote Lietuvoje. Koks tas laikotarpis buvo tau?

– Tikrai nebuvo blogai. Priešingai, būti Vilniuje per tą laiką – tarsi dovana. Žinojau, kad šeima, draugai Prancūzijoje negalėjo net išeiti iš namų. Mums buvo lengva – reikėjo tik užsidėti kaukę. Negaliu pasakyti, kad karantinas buvo sunkus. Žinoma, neturėti galimybės žaisti futbolo buvo liūdnoka, bet dėl to nėra ko krimstis.

– Sugrįžimas į A lygą po karantino nebuvo sėkmingas ir tau, ir komandai…

– Po karantino pralaimėjome pirmas rungtynes prieš „Riterius“. Man buvo labai sunku. Jaučiausi prastai, po traumos. Tačiau kartu su komanda dirbome, stengėmės, ir viskas pasikeitė.

Itin svarbios buvo kitos rungtynės Kaune. Buvo tikrai sunkios rungtynės prieš stiprią komandą.  Tai buvo savotiškas lūžis šiame sezone. Pirmiausia, dėl to, jog komanda laimėjo 1:0. Man tas įvartis suteikė pasitikėjimo savo jėgomis, nes esu toks žaidėjas, kuriam be pasitikėjimo sunku. Kai tikiu savo jėgomis – esu visai kitoks žaidėjas.

– Kelis kartus pelnęs įvartį, iš pažiūros, ne itin džiaugeisi. Kodėl?

– Daug kas manęs to klausė. Man nuolat žmona priekaištauja kad aš aikštėje piktas, atrodau nuliūdęs. Sako: „Žinau, kad tu gyvenime šypsaisi, mėgaujiesi gyvenimu.“ Todėl kiekvieną kartą kai įmušiau ir nešvenčiau, gavau pylos.

Esu labai griežtas sau. Pavyzdžiui, po įvarčio Panevėžyje (12 ture) nešvenčiau, nes galvojau, kad galiu žaisti geriau.  Žinoma, viduje esu laimingas. Bet man to neužtenka, noriu daugiau. Dėl to kartais įvarčių neatšvenčiau.

– Kokia pozicija aikštėje tau geriausia?

– Man tinkamos visos pozicijos, nors dešiniajame krašte nesijaučiu labai gerai. Man geriausia kairiajame krašte, galiu žaisti 10 numerio pozicijoje, antru puolėju. Žaisiu visur, kur man treneris leis.

– Kai pradėjai dažniau švęsti, dažniausiai tai darai su Donovanu Slingardu…

– Jis man kaip brolis, elgėsi su manimi labai gerai nuo tada, kai atvykau. Daug padėjo su viskuo. Nuveždavo kur reikia su savo automobiliu, parodė gražias vietas. Jis puikus žmogus. Kartais kiti žaidėjai vadina mus dvyniais, nes visad esame kartu.

Kai esame rūbinėje, kartais pasižiūrime kokį vaizdelį ir nutariame kitą kartą taip atšvęsti. Daug apie tai negalvojame, bet kartais šauna idėja dėl kitų rungtynių. Kartą šokome, kartą vaizdavome fotografavimą, dar kitą kartą mane panešė ant pečių.

– Kaip įvertintum „Žalgirio“ šansus likusioje sezono dalyje, ar esate pajėgūs šį sezoną pasiekti aukščiausių tikslų vietiniame fronte?

– Mūsų komanda stipri visose grandyse. Kai esame geriausioje sportinėje formoje, galime sutriuškinti netgi ir tokias komandas kaip „Sūduva“. Turime daug kokybės. Jei būsime susitelkę, sunkiai dirbsime, tikiu, kad galime įveikti visus varžovus.

– Tavo artimiausia svajonė, tikslas?

– Mano svajonė nuo vaikystės, dabar tapo tikslu – žaisti Čempionų lygoje. Dabar žaidžiame Europos lygoje, esame netoli tikslo. Bet svajoju žaisti Čempionų lygoje. Kai paklausau jos himno per TV – man nuostabu. Neįsivaizduoju, koks jausmas būtų to klausytis aikštėje.

– Turi daug tatuiruočių. Ką jos reiškia?

– Viena ant kairės rankos reiškia: „Visada atsikelk. Neleisk nesėkmei tarti paskutinį žodį“. Ant dešinės rankos yra mano motinos, tėvo ir brolio gimimo datos, yra taikos balandis. Viena tatuiruotė susijusi su mano gimimo vieta – pajūriu. Vienoje – mano gimimo laikas. Kita – dėl taikos ir ramybės, nes kartais per greitai supykstu. Tikiuosi man tai padės būti ramesniam.

Pečių srityje turiu tigrę, kuri neša sūnus. Tai skirta mano mamai. Dar viena yra skirta teisingumui pasaulyje. Nes matau daug neteisybės.

– Tai, kad esi profesionalus futbolininkas – didelė laimė tavo gyvenime?

– Dažnai sakau tai savo šeimai, nesenai sakiau ir vienam žaidėjui. Mums nėra ko liūdėti. Kartais išeiname į rūbinę ar į aikštę be šypsenos, kaltindami kažką. Tačiau dėl ko galime būti nepatenkinti?

Galiu pasakyti savo tėčio pavyzdį. Jis kas kartą keldavosi ryte plauti baseinų, langų. Yra daug žmonių, kurie sunkiai dirba ir nesiskundžia. Mes kartais būname pavargę, nesimėgaujame treniruotėmis. Bet kaip žaidėjai turime suprasti, kad mums pasisekė. Žinoma, dėl to sunkiai dirbome, ir tai nėra lengva. Tačiau būti futbolininku – geriausias darbas pasaulyje.