2016 metais Georgui Freidgeimui teko susidurti su naujais iššūkiais ir pasisemti naujų patirčių. Iki tol penkerius metus Vilniaus „Žalgirio“ garbę gynęs futbolininkas išbandė save Kazachstano čempionate, iš kurio negrįžo tuščiomis.
Kaišiadorietis buvo paskolintas Pavlodaro „Irtyš“ ekipai ir padėjo vienai iš tituluočiausių šios šalies komandų po trejų metų pertraukos sugrįžti ant prizininkų pakylos bei užsitikrinti vietą Europos lygos varžybose. 29-erias rungtynes Kazachstano čempionate sužaidęs ir vieną įvartį pelnęs G.Freidgeimas buvo labai svarbus gynybos ramstis, su kuriuo šalies šiaurės rytuose įsikūręs klubas nužygiavo ir iki taurės pusfinalio.
Nors šalies pirmenybėse „Irtyš“ ekipai pavyko išspausti maksimumą, tačiau paskutinis metų akordas žalgiriečiui nebuvo itin malonus. Finansinio nepritekliaus sukaustytam klubui užteko čempionate iškovotos bronzos, tad kova dėl taurės buvo nustumta į antrą planą. Su svarbiausiais žaidėjais buvo atsisveikinta ir šie negalėjo padėti savo komandai antrame pusfinalio mače su „Astana“ klubu.
Visgi sezonui su „Žalgiriu“ besiruošiantis G.Freidgeimas liko patenkintas praleistu sezonu Kazachstane. 29-erių metų futbolininkas papasakojo apie „Irtyš“ ekipos metus, užklupusias problemas, čempionato peripetijas ir tai, kaip stebėjo žalgiriečių pasirodymą Astanoje.
– Kas paskatino vėl paragauti legionieriaus duonos ir vykti į Kazachstano klubą?
– Vykti į Kazachstaną paskatino nauji iššūkiai. Su „Žalgiriu“ Lietuvoje laimėjau viską, buvau klube penkerius metus – norėjosi patobulėti. Jaučiausi labai komfortabiliai – norėjau save pastatyti ne į tokią komforto zoną, kad greičiau tobulėčiau kaip žaidėjas. Karjera nėra tokia ilga, tad reikia išnaudoti tokias progas.
– Prie „Irtyš“ komandos vairo stovėjo bulgaras Dimitaras Dimitrovas. Koks jis pasirodė?
– Treneris autoritetingas, treniravo Bulgarijos rinktinę. Iš pradžių jis akcentavo vienokį žaidimo stilių, po to – kitokį ir žaidėjai patys nesuprato, ko jis nori. Buvo vienoks įspūdis, o po to jis pasikeitė. Iš pradžių jis reikalavo žaisti su kamuoliu, gynėjams „žaisti aukštai“, vėliau – propaguoti gynybinį futbolą. Taktikos keitėsi – treneris turėjo savų niuansų.
– Kokia klubo infrastruktūra ir sirgaliai?
– „Irtyš“ – penkis kartus tapo Kazachstano čempionu ir yra vienas tituluočiausių šalies klubų. Pastaraisiais metais klubui nesisekė, tad norėjosi pažiūrėti, ar galima kažką su juo pasiekti. Žaidėme ant dirbtinės dangos. Stadiono kokybė gal kiek prastesnė nei LFF stadiono, bet dirbtinė danga man pažįstama, priprasti nereikėjo. Į žiūrimiausias rungtynes ateidavo 10 tūkstančių sirgalių. Klubas pasistatė naują bazę, apgyvendinimo ir maitinimo klausimai buvo išspręsti. Kai atvyko mano antra pusė, persikrausčiau į butą, sąlygos ten geros. Sirgaliai nustebino – net nesitikėjau. Ultrų yra mažai, bet ateina daug aktyvių sirgalių, kurie nėra tylūs ir laikraščių neskaito. Mieste futbolas labai mėgstamas, sirgaliai atpažįsta gatvėse, domisi futbolu ir futbolininkai jaučiasi žinomi.
– Sezoną „Irtyš“ futbolininkai pradėjo dešimties nepralaimėtų rungtynių seriją, tačiau vėliau krito į dvi gilias duobes. Kokios to priežastys?
– Kadangi klubo biudžetas Kazachstane ne prie didžiausių, tai nemažai žaidėjų turėjo tik pusės metų kontraktus. Vasaros metu kiti klubai pateikdavo geresnius pasiūlymus, keli pagrindiniai žaidėjai išėjo. Tai turėjo labai didelės įtakos, komanda buvo susižaidusi, labai geroje formoje. Kai išeina keli kertiniai žaidėjai, viskas keičiasi. Juolab, turėjome labai trumpą suolelį, o po traumų ir diskvalifikacijų nebūdavo lygiaverčių keitimų.
– Bronzą klubas užsitikrino tik paskutiniame ture. Kaip ten viskas vyko?
– Mums aplinkybes palengvino tai, kad „Astana“ prieš tai buvusiame ture užsitikrino čempiono titulą, jie nebuvo tokie motyvuoti. Tos rungtynės jiems nieko nelėmė, o mums – trečią vietą ir patekimą į Europos turnyrus. Komandų motyvacija buvo skirtingų lygių. Prie savų sirgalių mes prieš tai „Astana“ klubui nepralaimėdavome ir iki tol. Sužaidėme 0:0 – dėsningas rezultatas. „Astana“ galėjo pasaugoti pagrindinius žaidėjus, o mes tiesiog žinojome tų rungtynių svarbą. Svarbiausia buvo nepralaimėti, tą mes ir padarėme.
– Nors komanda iškovojo bronzą, tačiau sezone dar liko antras taurės pusfinalio mačas. Kodėl jame nepasirodei?
– Dėl to klubas nuo manęs gavo labai didelį minusą. Viduryje sezono pasikeitė valdžia, kuri įvedė savo metodus. Jiems svarbiausia buvo patekti į Europos turnyrus, o taurės vėliau nebereikėjo. Motyvavo tuo, kad su žaidėjais reikės pratęsti kontraktus. Su legionieriais kontraktai ir darbo vizos pasibaigė spalio pabaigoje, todėl klubas taupymo sumetimais antrame pusfinalio mače žaidė su dubleriais ir keliais likusiais žaidėjais, kurie turėjo galiojančius kontraktus lapkričio mėnesiui. Labai keisti sprendimai, kiekviena valdžia ateina su savo niuansais. Tas man nepatiko, nes futbolą žaidžiame dėl trofėjų, o kai esi taip arti Kazachstano taurės finalo ir nori jame žaisti, toks klubo poelgis būna labai nemalonus.
– Nepaisant tokios situacijos, sezonu komanda liko tikrai patenkinta?
– Žinoma, sezonu likome labai patenkinti. Su tokiomis aplinkybėmis, kokios buvo su nauja klubo valdžia, įpūtusia nelabai teigiamų vėjų, pasiekėme maksimalų rezultatą. Po ilgos pertraukos patekome tarp prizininkų. Su tokiais finansais tai tikrai labai geras pasiekimas. Sezono eiga parodė, kad labai gerai startavome, bet galiausiai finišavome treti. Manau, mūsų galimybės ir klubo biudžetas leido pasiekti maksimumą. „Kairat“ ir „Astana“ – kaip „Real“ ir „Barcelona“ Ispanijoje.
– „Irtyš“ klube 2016 metais rungtyniavo ir buvęs žalgirietis Semiras Kerla. Kaip su juo sekėsi rungtyniauti?
– Buvo lengva. Kai ateini į naują komandą, būna adaptacijos laikotarpis, reikia susižaisti su savo gynybos porininku, krašto gynėju. Šiuo aspektu buvo lengviau, nes su Semiru prieš tai žaidėme sezoną „Žalgiryje“ ir tai tikrai palengvino adaptaciją, pakėlė žaidimo kokybę, nereikėjo laiko priprasti vienam prie kito.
– Ką pavyko įgyti žaidžiant Kazachstano pirmenybėse?
– Nauja patirtis, teko žaisti kitame čempionate prieš kitas komandas ir nematytus žaidėjus. Lietuvoje visos komandos žinomos. Kazachstane nebuvo nė vienerių lengvų rungtynių. Neatsimenu, kad nuvažiavome ir lengvai laimėjome. Gal kai kur rezultatai buvo užtikrinti, bet kiekvieną savaitgalį nežinai, ar laimėsi, ar pralaimėsi, ar sužaisi lygiosiomis. Kai Lietuvoje žaidė daugiau komandų, būdavo dviem galvom žemesnių varžovų. Kazachstane vos ne kas kartą susitinka lygiavertės komandos, tas labai patiko.
– Ar čempionate buvo kažkokių netradicinių, dar iki šiol nematytų dalykų?
– Komiška pasirodė tai, kad klubai, turintys tikrai didelius biudžetus, neturi stadione dirbtinio apšvietimo. Šymkento mieste, kuriame vasarą būna 40 laipsnių, klubas turi labai didelį biudžetą, kelis kartus didesnį nei „Žalgirio“, žaidėjams mokamos labai didelės algos, bet jie nesugeba aikštėje pasidaryti dirbtinio apšvietimo. Vasarą tenka žaisti dienos metu, kai būna labai karšta. Labai keista situacija, nes miestas pietuose, ten vasaros labai karštos, o eilę metų ši problema nėra sprendžiama. Apibendrinus, klubai, turėdami didelius biudžetus, skiria labai mažai dėmesio infrastruktūrai. Tokie trumparegiški projektai.
„Astana“ ir „Kairat“ – kito masto biudžetai ir kito lygio komandos. Pačiam neteko matyti, bet kiek girdėjau, kad „Kairat“ klubo bazė gali lygiuotis į Madrido „Real“. Ten viskas aukščiausiame lygyje, gal tik „Astana“ stadiono danga galėtų būti geresnės kokybės, bet arena graži, šiuolaikiška, su uždaromu stogu. Šie du klubai yra pavyzdys visiems. Dideli atstumai tarp miestų, į rungtynes reikėdavo skraidyti. Kartais po penkių valandų skrydžio net treniruotę padaro, buvo ką veikti. Kartais tekdavo ilgai laukti skrydžio oro uoste. Buvo savotiškų niuansų, prie kurių reikėjo prisitaikyti, bet viskas buvo gerai.
– Kur stebėjai antrąjį „Žalgirio“ mačą su „Astana“?
– Rungtynes stebėjau namuose. Atsimenu, kad labai skubėjau iš treniruotės, spėjau prieš pat pradžią, net nesiprausiau. Toks jausmas lyg pats žaisčiau, labai jaudinausi dėl „Žalgirio“. Labai norėjau, kad patektų į kitą etapą. Ištraukus burtus, kazachai rūbinėje juokaudavo, kad „Astana“ laimės 3:0, bet sakiau, jog nebus taip lengva. Taip ir įvyko. „Astana“ pateko į kitą etapą tik per plauką, manau, „Žalgiris“ buvo to vertesnis.
– Galimybė dar kartą save išbandyti užsienyje vis dar galvoje?
– Šiuo metu turiu su „Žalgiriu“ galiojantį kontraktą, esu pilnavertis šio klubo žaidėjas ir su juo ruošiuosi naujam sezonui. Aišku, jeigu bus geras pasiūlymas iš užsienio, svarstysime, tarsimės su klubo valdžia. Kol amžius leidžia, norėtųsi save išbandyti aukštesnio lygio čempionatuose, pasisemti patirties. Viskas priklausys nuo to, kokie bus pasiūlymai iš užsienio klubų.
– Ar pasikeitė komanda per tuos metus, kai buvai išvykęs?
– Labai minimaliai. Praeitais metais gerą mėnesį rengiausi sezonui su „Žalgiriu“, pasikeitė tik keli žaidėjai, grįžau lyg niekur nebūčiau išvykęs. Buvo tik keli nauji veidai.
– Kaip praleidai atosotogas?
– Pakeliauti nelabai pavyko, su antrąja puse tik apsilankėme Paryžiuje ir Londone su tėčiu pažiūrėjau „Chelsea“ rungtynes. Sezonui ruošiausi Lietuvoje, bėgiojau krosus. Sportavau kitas sporto šakas: tenisą, Tailando kikboksą. Ėjau į treniruoklių sales, bandžiau pailsėti nuo futbolo, bet aktyviai.
fkzalgiris.lt
