Geriausia 2018-ųjų Lietuvos futbolininke pripažinta 25-erių metų Šiaulių „Gintros-Universiteto“ ir Lietuvos rinktinės gynėja Vestina Neverdauskaitė jau antrą kartą sulaukė tokio įvertinimo, rašo sportas.info
Iš Tauragės kilusi mergina futbolą pradėjo žaisti jau sulaukusi 16 metų. O 22-ejų ji pirmąkart tapo geriausia šalies futbolininke.
Esate vėl pripažinta geriausia Lietuvos futbolininke. Ar tikėjotės?
Tikrai nesitikėjau, nes kandidačių buvo tikrai daug. Tokių, kurios taip pat vertos šio apdovanojimo. Net ir mano pačios nuomonė buvo kitokia. Bet, paskelbus tarpinius rezultatus, supratau, kad yra didžiulė armija žmonių, kuri palaikė mane. Vis tik iki paskutines minutes abejojau ir su jauduliu laukiau rezultatų.
Bet antras kartas jau nebuvo toks smagus, kaip pirmas?
Pirmasis, žinoma, labiau įsiminė. Tačiau ir dar kartą gauti tokį įvertinimą yra taip pat smagu. Supranti, kad sunkus darbas duoda vaisių.
Vyrų futbole gynėjai nedažnai išrenkami geriausiais. O moterų?
Manau – taip pat, kaip ir pas vyrus. Tik renkant moteris gal mažiau žiūrima į pozicijas, nes čia balsuoja visi žmonės, nėra kažkokių dalinių balsavimų, kaip vyrų, kad po 50 proc. balsų skiria ekspertai ir fanai.
Jūs – daugkartinė Lietuvos čempionė, du kartus geriausia šalies žaidėja, ar dar liko ko siekti, ar dar bus motyvacijos?
Aš nesiekiu kažkuo tapti, aš darau tai dėl savęs, savo malonumui, nes tai “veža” mane, tai mano gyvenimo dalis. Ir kaip esu ne karta sakius - tobulėjimui ribų nėra. Todėl manau tiek šlifuojant senus įgūdžius, tiek atsirandant naujiems, visada bus ko siekti.
Kaip atsitiko, kad pradėjote lankyti futbolą? Nuo kelių metų? Ar tai buvo pirma jūsų sporto šaka ir kodėl būtent futbolas?
Interviu be šito klausimo nebūtų interviu... O viskas prasidėjo mažam miestelyje Tauragėje. Tada man buvo 16 metų. Buvau labai aktyvi nuo vaikystės - nenustygstantis vietoje “spirgas”, todėl lankiau visokius būrelius. Prieš pradedant futbolą lankiau šokius ir dainavimą. O futbolas žavėjo mane pradedant aprangomis, baigiant emocijomis. Visada palaikiau vietines komandas. O rimčiau susidomėjau, kai geriausia draugė pasiūlė apsilankyti nesenai buvo susikūrusios merginų komandos treniruotėje. Ją vedė mano pirmasis treneris Bronius Kičas. Ir prasidėjo treniruotė po treniruotės, kol buvau pastebėta ir pakviesta atstovauti U-19 rinktinei, o vėliau ir „Gintros-Universiteto“ trenerio Rimanto Viktoravičiaus, kuris man pasiūlė galimybę pabaigus mokslus studijuoti ir kartu žaisti futbolą Šiauliuose.
Kaip reagavo į futbolą tėvai? Nebandė sakyti, kad tai – pernelyg vyriška sporto šaka?
Na lengvas šokas, manyčiau, buvo. Ir žinoma, buvo klausimų: „ar tikrai to nori? Nes juk mėlynės nepuošia mergaičių“. Tačiau, kai pamatė, kiek aš tam atsiduodu, jie nustojo manęs klausinėti ir tiesiog pradėjo susigyventi su tuo, palaikydami mane.
O kaip jie reagavo, kai pasakėt, kad keliatės į Šiaulius, į „Gintrą-Universitetą“? Kiek tada metų Jums buvo?
Tada man buvo 18 m., buvau baigusi 12 klasių, reagavo ganėtinai ramiai, gal todėl, kad studijuoti būčiau ir taip išvykusi. Aišku, kaip ir visi tėvai išleisdami vaiką į kitą gyvenimo etapą rūpinosi ir jaudinosi.
Ar esate profesionalė? Ir ar gyvenate iš futbolo?
Šiai dienai taip, esu profesionalė ir gyvenu iš to ką darau.
Ar nežadat ieškoti laimės kokiame užsienio moterų futbolo profesionalių klube? Ar neturėjote iš jų pasiūlymų, ypač po puikių „Gintros“ pasirodymų Europoje?
Rasti visada galima, bet nesinori stačia galva nerti kažkur tiesiog tam, jog galėčiau pasakyti kažkokios kitos šalies pavadinimą. Viskas yra svarstytina. Šiai dienai man čia geriau, tačiau nesakau, jog atsiradus rimtam pasiūlymui, nesutikčiau.
Lietuvoje laimite viską ir visada. Na argi įdomu taip?
Mes tam dirbame. Visada komandai iškeliami tikslai, kuriuos turim stengtis įvykdyti. Mano nuomone, kaip dirbame, taip ir turime. Ne dėl įdomumo tai darome - sunkus darbas duoda vaisių.
„Gintros-Universiteto“ rezultatai tarptautinėse varžybose dažnai būna kur kas geresni, negu Lietuvos rinktinės. Nors žaidžia tos pačios žaidėjos. Kodėl?
Nemanau, kad reikėtų lyginti Lietuvos rinktinę su klubu. Žaidėjos taip pat ne tos pačios, į rinktinę jos susirenka ir iš kitų Lietuvos klubų, ir iš užsienio.
Kada jaučiatės maloniau? Atstovaudama rinktinei ar klubui?
Išskirti negalėčiau, malonu visur. Aišku klubas - tai jau mano gyvenimo dalis, rinktinė žaidžia rečiau. Tačiau yra labai didele garbė jai atstovauti, ginti Lietuvos vardą. Manau tai malonu kiekvienai žaidėjai.
Gyvenate viena, ar turite širdies draugą?
Šiuo metu neturiu širdies draugo, tačiau gyvenu ne viena, o su kambarioke, komandos legioniere.
Kažkada seniai esate žiniasklaidai sakiusi, kad laisvalaikiu mėgstate pabėgioti su šunimi. Turite augintinių? Su kuo paliekate, kai išvykstate į stovyklą ar rungtynes užsienyje? Kokių dar pomėgių turite?
Šiauliuose neturiu augintinio, jis gimtinėje pas tėvus, tai tenka pasidžiaugti tik kai grįžtu.
Dabar šuniukas jau senas ir nelabai gali bėgioti su manim, tačiau vis tiek išeinu pasivaikščioti su juo. O iš pomėgių kažko ypatingo išskirti negalėčiau: buvimas su šeima, draugais, filmų žiūrėjimas, knygų skaitymas, įvairios aktyvios veiklos. Žiūrint, kiek turiu laisvo laiko. Kartais tiesiog aplankau visus ir grįžtu atgal, na o jei atostogos - gali daugiau kažką nuveikti.
O traumos? Ar moterų futbolas – tiek pat traumatiškas, kiek vyrų? Ir ar tenka slėpti traumų pasekmes, mėlynes?
Taip žinoma, visko pasitaiko, kaip ir pas vyrus. Tik aišku moterys nėra tokios tvirtos ir jų fiziologija kitokia. Bet yra dirbama, kad jų išvengti. O dėl maskavimo nuo mėlynių ar sumušimų, tai tikrai būna, kai tenka pasipudruoti arba užsidėti džinsus vietoj suknelės.
Ar kyla aistros per moterų rungtynes. Ar būna, kad susipešate su varžovėmis?
Aistrų aikštėje netrūksta, jei žaidžiamas apylygis žaidimas. Moterų charakteris - aštrus, tačiau gal ne tai, kaip vyrai, kumščių į darbą nepaleidžiam, apsiribojam žodžiais ar minimaliais apsistumdymais.
Turite futbolininkės idealą?
Ne, neturiu, tačiau nuo vaikystės žavėjausi Brazilijos futbolininke Marta.
O vyrų futbolu domitės? Jei taip – už kokią komandą sergat, kokie žaidėjai Jums patinka?
Neįmanoma nesidomėti, kai pati jį žaidi. Tikrai paskaitau ir pasidomiu savo šalies komandomis. Žinoma, sergu ir už užsienio komandas, viena iš jų – „Barcelona“. Kažkokio savo mylimiausio žaidėjo neturiu, tačiau dažnai atkreipiu dėmesį į mano pozicijoje žaidžiančius žaidėjus.
Ar pagalvojate, kuo būsite, baigusi aktyviai sportuoti? Įsivaizduojate save be futbolo?
Didelių planu ateičiai neturiu, nors apmąstymų būna tikrai, nes manau viskas priklausys nuo susiklosčiusių aplinkybių, Nemėgstu užbėgti įvykiams už akių, šiai dienai džiaugiuosi tuo, ką darau, ką turiu ir kuo esu. Kalbant apie sportą, manau, jog jis yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, todėl šita veikla tikrai bus ir ateityje, o kalbant būtent apie futbolą, manau, kad vienaip ar kitaip būsiu susijusi su šia šaka.
Ir pabaigai – ko labiausiai trūksta Lietuvos moterų futbolui? Pinigų? Konkurencijos? Žiūrovų dėmesio?
Kažkokio vieno dalyko išskirti negalėčiau, manau jūs ir išvardinote pagrindinius dalykus. Nebent galėčiau pridurti dar, kad trūksta tos lygybės, vienodo atsinešimo, lyginant su vyrų futbolu.
I.Butautas, sportas.info
