Gianluigi Buffonas ruošiasi dar vienam finalui. Ilgametis Turino „Juventus“ vartininkas pasiryžęs pagaliau iškovoti Čempionų lygos taurę – vienintelį trofėjų, kurio dar neturi. 37-erių italui tai būtų geriausia dovana už jo ištikimybę Turino klubui.
Naujienų portalas lrytas.lt paruošė "L'Equipe" išleista interviu.
– Prieš porą metų, kai Čempionų lygos ketvirtfinalyje pralaimėjote „Bayern“, Franzas Beckenbaueris jus palygino su pensininku. Bet šį birželį žaisite finale, kai Miuncheno futbolininkai jau ilsėsis...
– Taip, bet aš niekuomet prieš nieką netrokštu revanšo. Tuomet „Bayern“ pralaimėjome, bet tai buvo vienos rungtynės.
Praleidau gerą sezoną, bet padariau ir klaidų, kaip ir nutinka kiekvieną sezoną.
Tikrai neužpykau dėl tos pastabos. Esu labai savikritiškas sau, todėl pats visada žinau, kada žaidžiau gerai ar blogai. Man nebūtina klausytis patarimų, o dar mažiau girdžiu kalbas apie tai, kada jau privalau baigti karjerą.
– Dar nepajutote baimės, jog kada nors užsibūsite aikštėje sezonu per ilgai?
– Tokios kritikos kaip F. Beckenbauerio aš juk nesulaukiu dažnai!
Visi mato aikštę, o mano atsakymai, nepaisant amžiaus, kol kas yra pakankamai geri. Savo žaidimu nesuteikiu daug progų, kad mane kritikuotų.
Esu pakankamai subrendęs, kad suprasčiau, jog galiu dar du ar tris sezonus būti pagrindiniu komandos vartininku, jeigu išlaikysiu dabartinę fizinę ir psichologinę formą.
Aš nenoriu imtis antraeilio vaidmens. Mano tikslas – sulaukti 40-mečio, vis dar esant vartininku Nr.1.
– Vadinasi, tikitės žaisti iki 2018 metų pasaulio čempionato Rusijoje?
– Meluočiau, jeigu sakyčiau kitaip. Normalu, kai žaidėjai, pripratę prie aukščiausio lygio varžybų ir svarbių tikslų, visuomet turi per daug didelių ir galbūt neprotingų ambicijų (juokiasi).
Bet tai vienintelis būdas pareikalauti visko iš savęs visų jėgų. Iki pasaulio čempionato liko tik treji metai – tai daug mano amžiuje, bet galiu jų sulaukti.
– Kas sunkiausia, bėgant metams: fizinis kūno nuovargis ar našta galvai nuo tam tikros psichologinės rutinos?
– Tikriausiai labiau pavargsta galva.
Pradėjau žaisti futbolą, kai man buvo septyneri, vadinasi jau 30 metų kasdien atlieku tuos pačius dalykus!
Sportininko gyvenimas puikiai sustyguotas, tai nuostabi kasdienybė, bet kartais ji tikrai slegia.
Norėdamas išvengti rutinos, privalai turėti ambicijų ir sau išsikelti vis naujų tikslų. Sakau sau, kad jau daug laimėjau, bet tikrai dar ne viską!
– Kai dabar prisimenate savo karjerą, koks gražiausias prisiminimas?
-- Pergalė 2006 metų pasaulio pirmenybėse yra gražiausia dovana, kurią man suteikė futbolas.
Kiekvienam vaikui, kuris pradeda lankyti futbolo treniruotis, didžiausia svajonė yra tapti pasaulio čempionu. Kai tai pasieki, tai iš tiesų neprilygstama.
Dar šiandien man dažnai primena, kaip atrėmiau kamuolį po Z.Zidane'o smūgio galva. Viskas, kas nutinka tokiame finale, bet koks žaidėjo technikos veiksmas, visuomet išsipučia ir vėliau įgauna legendos vertės.
– Ar tikite, kad su „Juventus“galite laimėti Čempionų lygą?
– Tai vienintelis titulas, kurio man trūksta ir tikslas, apie kurį labai daug galvoju. Noriu jį pasiekti ir tikrai nesustebsiu, jeigu man tai pavyks iki karjeros pabaigos.
Daug dirbu vardan to ir tikiu, kad kai dirbti, likimas tau už atsidėkoja.
lrytas.lt
