Futbolo paslaptys Anglijos Universitete (III dalis)

2008-01-27 19:27 © Eurofootball.lt

EuroFootball.lt tęsia skyrelį, kuriame apie studijas šio sporto tėvynėje Anglijoje pasakoja futbolo paslapčių besisemiantis lietuvis. Trečiajame savo straipsnyje autorius pateikia savo pasvarstymą apie futbolo vystymą ir papasakoja apie treniruočių ciklo ypatumus bei svarbiausias savybes treneriams. [link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=11711"]I straipsnių ciklo dalis[/link] [link="http://www.eurofootball.lt/index.php?page=news&id=11885"]II straipsnių ciklo dalis[/link] Daugybė užduočių po Kalėdų atostogų grįžus į Southamptoną, neleido planuotai tęsti savo mėnraščio. Tačiau savo užduoties neišsižadu ir nors ir pavėluotai, tačiau vis tiek rašau Jums apie futbolo studijas Anglijoje jau trečią kartą. Praėjusiame straipsnyje pabandžiau apžvelgti futbolo istoriją – kaip šis sportas formavosi, kokie buvo pagrindiniai istorijos posūkiai ir kaip susikūrė pirmieji klubai. Tačiau šioje dalyje istoriją norėčiau palikti nuošalyje, prie jos sugrįšime kitą kartą. Norėčiau plačiau pašnekėti apie futbolo vystymą bei treniruočių procesus, o taip pat palyginti keletą angliškų bei lietuviškų futbolo pavyzdžių. Futbolo vystymas Kaip jau esu minėjęs pirmoje straipsnių ciklo dalyje, vienas iš dalykų, kuriuos mokomės pirmaisiais metais - Sporto plėtros pagrindai (Principles of Sport Development). Nors paskaitose daugiau kalbama apie bendrą sporto plėtrą Jungtinėje Karalystėje, tačiau seminarų metu esame supažindinami būtent su futbolo vystymo strategija bei ateities planais, taip pat atsigręžiame į praeitį ir žiūrime kokios klaidos buvo padarytos. Lyginti Lietuvos bei Anglijos futbolo situaciją nesinorėtų, nes apie tai jau buvo daug kalbėta ir rašyta tiek Lietuvos futbolo funkcionierių, tiek spaudos atstovų, tiek paprastų futbolo mėgėjų. Nesinorėtų dėl paprastos priežasties – futbolas Anglijoje yra ne tik sporto šaka, tai daugiau kultūros dalis, be kurios neįsivaizduojamas kasdienis žmonių gyvenimas. Tai industrija sukurianti tūkstančius darbo vietų ne tik profesionaliems sportininkams ar treneriams, bet ir reklamos, televizijos, spaudos, draudimo sričių specialistams, aprangos, avalynės gamintojams ir dar daugeliui kitų. Galime skųstis, kad valdžia neskiria pinigų, kad televizijos nerodo futbolo varžybų, apžvalgų, kad krepšinis viską užgožia, kad nėra rezultatų tiek klubiniame tiek tarptautiniame lygiuose, tačiau ar nevertėtų mums į viską pažvelgti šiek tiek iš kitos pusės... Nuo tada kai pasaulyje atsirado tikrasis futbolas (tokį kokį mes jį žinome dabar), nuo tada jis reiškė vienintelį dalyką - žmonės arba žmonių grupė per futbolą išreiškia savo buvimą kažkuo, arba buvimą prieš kažką. Kaip pavyzdį galime pateikti, kad ir El Clasico vadinamas "Barcelona" – Madrido "Real" rungtynes. "Barcelona" ir visi jos sirgaliai atstovauja ne tik klubą, tačiau ir visą nepriklausomu norintį tapti Katalonijos kraštą, tuo tarpu Madrido "Real" karališkasis klubas atstovauja visiškai priešingus interesus, tai klubas pasisakantis už vieningą nacionalistinę Ispanijos valstybę. Panaši situacija ir Škotijoje, kur nuo seniausių laikų kovoja dvi Glazgo komandos "Celtic" ir "Rangers". "Celtic" sirgaliai išreiškia savo palaikymą katalikams ir taip pat pasisako už Šiaurės Airijos prisijungimą prie likusios Airijos respublikos, tuo tarpu "Rangers" sirgaliai pasisako už protestantizmo idėjas ir Šiaurės Airijos prijungimą prie Didžiosios Britanijos. Taigi, nors man tik ne už ilgo sukaks 21-eri, tačiau aš dar prisimenu kai man buvo vos keturi metukai ir kai mano tėvai tempdavo mane į Vilniaus "Žalgirio" stadioną stebėti tuometinio "Žalgirio" kovų. Situacija buvo tokia, kad visi bilietai būdavo išparduoti dar savaitė prieš rungtynes, o stadiono tribūnos lūždavo nuo sirgalių, kurie vieningai skanduodavo "Žalgirį" bei Lietuvą palaikančias skanduotes. Prisipažinsiu, kaip mažam nieko nesuprantančiam vaikui buvo išties baugu atsidurti tokioje atmosferoje, kokia ji būdavo sukuriama, ypač "Pietų IV" tribūnoje. Tuomet Lietuvos žmonės pasisakydavo. Pasisakydavo už tai, kad yra tokia šalis Lietuva ir kad ji nori būti laisva ir nepriklausoma. Žmonės futbolo pagalba kovojo už laisvę ir už Lietuvos vardo garsinimą. Pasisakydavo prieš tuometinės Sovietų Sąjungos agresiją. Tai yra gyvas įrodymas, jog turint už ką kovoti, futbolas gali būti gyvas ir Lietuvoje. Tuomet niekam iš tiesų nerūpėjo, sulūžusios tribūnos, blogas oras, rungtynių laikas, transliacija per televiziją... Futbolas tuomet tiesiog buvo. Dabar iš viso to liko tik keli šimtai ištikimiausių "Pietų IV" sirgalių, kurie nuo senų laikų "žaliai-baltus" palaikė visur ir visada ir keliasdešimt pensijinio amžiaus žmonių, kurie į A lygos rungtynes susirenka aptarti kas ką "pardavė" ir kas "nupirko". Dauguma atėję stebėti mačo yra arba futbolo treneriai, arba žaidėjai, arba sporto žurnalistai, arba kitaip su futbolo veikla susiję žmonės. Tik labai nedidelė grupė, galbūt 10-15% iš visų esančių stadione, ten atsiduria sumokėję 10 litų už bilietą ir tiesiog atėję savo malonumui pažiūrėti A lygos rungtynių. Šiek tiek kitokia situacija tik Panevėžyje ir Marijampolėje, tačiau tegul nesupyksta šių miestų gyventojai, bet į rungtynes jie eina kaip į vieną iš nedaugelio mieste esančių pramogų. Šiuose miestuose nėra tiek daug barų, klubų, kino teatrų ir kitų vietų pramogoms, kiek jų gali pasiūlyti Vilnius ar Kaunas. Viską puikiai iliustruoja ir nacionalinės rinktinės varžybos, kur net žaidžiant su pasaulio čempionais italais ar vicečempionais prancūzais, Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione, kuris europiniais mastais tikrai nėra didelis, galime rasti nemažai tuščių vietų. Pagrindinis futbolo sėkmės receptas – masiškumas. Apie tai buvo jau ne kartą kalbėta, rašyta ir rodyta. Masiškumui nereikia naujo 30000 vietų stadiono, pradžioje nebūtina ir televizija bei reklama. Jis tiesiog yra arba ne. Be jo futbolas būtų niekas. Žmonės po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, futbolo pagalba nebemato už ką ir prieš ką kovoti. Verta susimąstyti, kai nuėjęs į barą pasižiūrėti to paties El Clasico išvysti ten daugiau žmonių nei tada kai Lietuvos rinktinė žaidžia su Italais. Ir žmonės į barą susirenka ne šiaip, o palaikyti savo mylimos komandos. Daugelis jų apsirengę "Real" ar "Barcelona" marškinėliais, ispaniškai skanduoja įvairias skanduotes bei be galo liūdi kai mylima komanda pralaimi. Suprantama, jog FBK "Kaunas", "Ekranas" ar dar kita Lietuvos komanda savo gretose neturi Ronaldinho ar nežaidžia UEFA Čempionų Lygoje, tačiau tai vis tiek yra mūsų šalies, mūsų gimtųjų miestų komandos. Būtent nuo čia prasideda futbolo kūrimas. Kol lietuviai vietoje baro, kino ar klubo nepasirinks futbolo stadiono, futbolas Lietuvoje neatgims. Tokia yra graudi tiesa. Ir nesvarbu, kad krepšininkai yra vieni geriausių pasaulyje, o klubinis krepšinis vienas geriausių Europoje, futbolas ir krepšinis tikrai gali gyventi kartu ir vienas kitam netrukdo. Atsiras masiškumas – atsiras ir pinigai, televizija, rezultatai. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių... Puikus pavyzdys yra bet kuri žemesnio (4-5) diviziono Anglijos komanda – nors varžybų niekas netransliuoja, nors stadionas yra prastesnis už tą patį "Vėtros", žmonės į jį vis tiek renkasi ir džiaugiasi galėdami palaikyti savo komandą. Beje, apie profesionalaus futbolo plėtros modelius ruošiuosi parašyti kitoje dalyje, tai taip pat pakankamai įdomu, nors ir ne nuo jų šiuo atveju reikia pradėti. Treniruočių procesas Iš tiesų buvo gražu stebėti praėjusią vasarą Vilniuje vykusias Intertoto trečio etapo varžybas tarp Vilniaus "Vėtros" bei "Blackburn" komandų. Mane privertė nusišypsoti vienas atsitikimas. Buvau nuėjęs į kampą, kuriame renkasi "Vėtros" fanai ir būtent tame aikštės kampe "Blackburn" futbolininkai darė savo apšilimą. Įdomu buvo stebėti, kad ne mažiau nei pačios rungtynės, susirinkusius žiūrovus sudomino anglų apšilimo procesas. Jį stebėjo ne tik fanai ar žiūrovai, bet ir dalis trenerių bei netgi kai kurie Vilniaus klubo žaidėjai. O stebėti išties buvo ką. Žmonės pamatė, kaip tikrai aukšto lygio klubas atlieka apšilimą ir kad žaidėjams apšilimo metu talkina net trys fizinio parengimo treneriai, kurie tiksliai nurodo ko nori iš žaidėjų, tuo tarpu vartininkų treneris dirba su komandos vartininkais, o dar keli oficialūs klubo žmonės stebi visą procesą. Susidarė toks įspūdis, jog anglai lyg iš knygutės rodo lietuviams, kaip viskas turi būti daroma iš tiesų. Pirmaisiais mokslo metais treniravimo procesas sudaro didelę dalį viso kurso, tačiau labai daug plėstis čia nenorėčiau, nes informacijos yra išties be galo daug, o Jus supažindinti norėčiau tik su pagrindiniais dalykais. Treniravimo procesą galėtume palyginti su ledkalniu. Tai ką treneris su žaidėjais daro aikštelėje treniruotės metu, tik maža dalis šio proceso. Didžioji dalis, kurią sudaro pasiruošimas treniruotei ir analizė, trenerio turi būti daroma ne treniruočių metu. Planuojant treniruočių ciklą, būtina atsižvelgti į tris faktorius: 1. Treniruočių saugumas. Tai vienas svarbiausių faktorių. Geras treneris turi puikiai įvertinti žaidėjų fizines bei ne mažiau svarbias psichologines galimybes. Pratimai turi būti skirti atsižvelgiant į žaidėjų lygį, amžių, poziciją. Kiekviena treniruotė turi prasidėti nuo tinkamo apšilimo. Apšilimas yra viena svarbiausių treniruotės dalių, nes netinkamai atlikus apšilimą, padidėja galimybė gauti visiškai nereikalingą traumą. 2. Treniruočių smagumas. Kaip bebūtų keista, tačiau smagumas taip pat labai svarbi treniruočių proceso dalis. Tai ypač svarbu vaikų treneriams. Vaikas vaikštantis į treniruotes, turi norėti ne tik tobulėti ir siekti geresnių rezultatų, tačiau svarbiausia jis turi norėti grįžti vėl ir vėl ir vėl. Ši problema Lietuvoje pakankamai aktuali, nes treneris, kuris iš vaikų reikalauja labai daug ir ypatingą dėmesį skiria fiziniam pasirengimui, dažnai pamiršta, jog vaikas ateina į treniruotę, nes nori ne tik kažką išmokti bei tapti fiziškai stiprus, tačiau ir smagiai praleisti laiką. Jeigu treniruotis nėra smagu, dažniausiai vaikas pas tokį trenerį ilgai neužsibūna ir ieško kito trenerio, o kartais netgi pakeičia sporto šaką, pavyzdžiui į krepšinį. 3. Trečias faktorius – tai progresas, judėjimas į priekį, angliškai dar vadinamas progression. Treneris turi sudaryti ilgalaikę treniruočių programą, kuri nebūtų monotoniška, būtų saugi, smagi, o svarbiausia duotų rezultatų. Tinkamai sudaryta programa, pritaikyta tam tikrai amžiaus grupei gali atnešti labai neblogų rezultatų jau per pakankamai trumpą laiką. Kita nematoma trenerio darbo dalis yra savo darbo analizė. Treniruočių ciklo metu treneris privalo pastebėti kaip keičiasi jo treniruojamų atletų fizinė, psichologinė būklė. Labai svarbu yra pastebėti, ką ir kodėl blogai daro vienas ar kitas žaidėjas. Ne tik liepti kartoti pratimą tol kol jis pavyks, tačiau ir padėti atletui suprasti ką jis daro ne taip ir paaiškinti jam kaip galima pasiekti geresnio rezultato realiu laiku. Sakykime žaidėjai muša į vartus, tačiau daugelis smūgių skrieja ne į vartų plotą. Treneris turi turėti ne tik daug praktinių, bet ir teorinių žinių, jis turi paaiškinti žaidėjui kokia kojos dalimi, išorine ar vidine geriau smūgiuoti tam tikroje situacijoje, kaip geriau pasitaisyti kamuolį ir taip toliau. Yra keturi pagrindiniai trenerių tipai: aktyvistai - tai tie kurie mėgsta naujus išbandymus, mėgsta skirti daug laisvės savo žaidėjams bei nebijo naujų idėjų, pragmatikai – tie kurie mėgsta remtis praktika, praktiniais ir teoriniais užsiėmimais, teoretikai – tai treneriai, kurie remiasi loginiu, racionaliu mąstymu, turi aiškius savo užsibrėžtus tikslus ir metodiką bei treneriai "reflektoriai" – tai trenerių tipas, kurie bando pritaikyti kitų jau sukauptas žinias, nebandydami išrasti kažko naujo. Be galo svarbu, jog žmogus dirbantis treneriu, būtų ne tik kažkokios sporto šakos mokytoju, tačiau būtų ir sektinas pavyzdys gyvenime. Geras treneris turi atlikti ir dorovinio auklėjimo funkciją savo komandoje. Na ir pabaigai kelios savybės, kuriomis turi pasižymėti geras treneris: kantrumas, patirtis, puikus bendravimas su aplinkiniais, teorinės ir praktinės žinios, motyvacinės savybės, humoro jausmas, gebėjimas vadovauti, nebijojimas rizikuoti, lankstumas, organizuotumas, ne vien diktatoriškas požiūris, atvirumas naujoms idėjoms, gebėjimas mokyti, punktualumas, geras raiškus balsas, puikus laiko organizavimas. Iš tiesų tai tik maža dalis to ką galime vadinti treniravimo procesu, tačiau nesinori visko pradėti aiškinti labai sudėtingai ir nesuprantamai. Reikia suprasti tai, jog tikras treneris treniruoti mokosi visą gyvenimą ir kuo daugiau jis išmoksta, tuo daugiau supranta nežinąs. Šį kartą tuo norėčiau ir baigti, kitą kartą pabandysiu parašyti apie treniravimo psichologiją bei tam tikrus futbolo plėtros modelius.