© fkriteriai.lt nuotr.
Naujausias Lietuvos futbolo tinklalaidės „Football O‘clock“ svečias – legendinis Lietuvos futbolininkas bei nacionalinės rinktinės treneris Edgaras Jankauskas. Pokalbio metu E. Jankauskas papasakojo apie savo iššūkių kupiną kelią futbolo viršūnės link, pasidalino psichologiniais išgyvenimais, prisiminė istorinį etapą su „Porto“ bei trenerio karjeros pradžią.
Greitai išblėsusi euforija po triumfo Čempionų lygoje
Edgaras Jankauskas yra vienintelis lietuvis, kuriam pavyko iškovoti prestižiškiausią klubinį trofėjų – Čempionų lygą. Tą jis padarė atstovaudamas „Porto“ klubui, kuriam tuo metu vadovavo žymus futbolo treneris Jose Mourinho. Tiesa, kaip prisimena pats pašnekovas, džiaugsmas po triumfo ilgai netruko. „O kiek ta laimė gali trukti? Malonumas ir visa prasmė yra procese. Tai yra proceso dalis, ji ilga, ji gali trukti metus, dvejus, bet tu pasiekei tikslą. Yra laikas džiaugtis ir reikia džiaugtis, bet aš nemoku stipriai džiaugtis.
Procesas turi eiti toliau ir triumfas Čempionų lygoje buvo kaip pabaiga kažko prasmingo, po jo aš nebemačiau prasmės. Antrą kartą nelaimėsime, o jeigu ir laimėsime – jau buvome laimėję. Tada reikia jau kažko malonaus ir gyventi sau. Man tai buvo tikrojo futbolo pabaiga, nes prioritetas buvo jau ne futbolas, o komfortas, noras išpildyti kažkokią svajonę, kur maloniau gyventi. O komfortas, ko gero, yra pati blogiausia priklausomybė ir pats pigiausias bilietas į depresiją“, – mintimis dalinosi E. Jankauskas. Po iškovoto titulo „Porto“ laukė visa Portugalija. Vis dėlto, patys žaidėjai buvo pervargę ir nenorėjo dalyvauti šventiniame parade. „Visi svajojo kuo greičiau dingti. Dmitrijus Aleničevas dingo dar oro uoste, susirado skrydį ir iš karto dingo, nors mes su visa komanda turėjome lipti į autobusą, važiuoti po miestą, tačiau niekas nenorėjo to daryti. Tu grįžai ryte, žmonių daug, pavargęs, nemiegojęs. Galbūt ir laikas neteisingas, galbūt reikia palaukti bent parą, tada susirinkti..?“, – svarstė E. Jankauskas.
Kiek svarbus psichologinis pasiruošimas
Prisimindamas savo karjerą, E. Jankauskas išskyrė psichologinį faktorių. Pasak stratego, būtent šis aspektas yra kertinis kiekvieno sportininko gyvenime. „Šiais laikais mes turime daugiau galimybių susipažinti su sporto psichologija, tuo metu tokios pagalbos nebuvo. Mes turėjome savais būdais išgyventi, savais būdais suvirškinti tas nelaimes ir atsitiesti. Aš manau, kad ir treneriai neturėjo daug žinių, kaip su tuo elgtis, kaip padėti žaidėjams. Futbolas ne tik fizinis, taktinis, techninis pasirengimas, mano nuomone, ta psichologinė dalis yra lemianti. Jeigu žaidėjas nebus psichologiškai pasiruošęs, nebus tvirtas, po nesėkmių jis tikrai pradės praradinėti savo techninius ir taktinius sugebėjimus, o tai atsilieps net ir fizinei sveikatai ar traumuotumui. Žaisdamas „Benfica“ klube E. Jankauskas kurį laiką dalinosi kambariu su Robertu Enke. Vartininkas iš Vokietijos nesugebėjo pakelti psichologinio spaudimo ir negalėjęs su juo susitvarkyti priėmė siaubingą sprendimą – pakėlė ranką prieš save.
„Jis sugebėjo psichologines problemas paslėpti per savo discipliną, per savo profesionalumą. Gerai atsimenu, kaip 21 valandą jis jau išjungdavo šviesą ir sakydavo, kad viskas, reikia eiti miegoti, rytoj keltis 7 val., bet giliau pamasčius – jis ėjo per dideles kančias. Paprasčiausiai nebuvo tokio žmogaus arba jis neturėjo drąsos kreiptis kažkur pagalbos. Aš pats per visą savo karjerą turėjau tokių etapų, kur jaučiau, kad man reikia pagalbos, bet man neužtekdavo drąsos, neužtekdavo žinių, arba nebūdavo adresato kur kreiptis tos pagalbos. Prarasti pasitikėjimą, kai neturi jokio palaikymo – nėra sunku, esi legionierius, svetimoje šalyje, kur konkurencija didelė, tos pagalbos iš vietinių nėra daug. Ta pagalba yra būtina ir faktai rodo, kuo tai gali pasibaigti. Mes galvojame, kad sportininkai yra plieniniai, akmeniniai, jie neišgyvena jokių jausmų, visada pasitiki savimi, ypač mes, gimę sovietiniame bloke vis dar nešiojame galvoje tuos metodus, kad vyras neturi šokti, juoktis, visada turi būti rimtas. Iš tikrųjų taip nėra“, – dėstė E. Jankauskas.
Nacionalinės rinktinės treneris teigė, jog jausti spaudimą ir įtampa ir normalu, tačiau ragina nelaikyti negatyvo ir spręsti susidariusias problemas. „Skaičiau buvusio Vokietijos rinktinės gynėjo Pero Mertesackerio interviu, kur jis sakė, jog prieš rungtynes negalėjo išeiti iš tualeto, nes baimės, abejonės, jos tave graužia iš vidaus ir jeigu tu jų neišsakysi arba neturėsi su kuo pasidalinti, tai ta baime tave paprasčiausiai ryja. Kad surytum tą baimę, visų pirma turi pripažinti ir tai nėra nieko smerktino. Aš žaidėjams atvirai sakau – tai nėra nieko smerktino, galbūt tai yra kelias, kuriuo eidamas tu susitvarkysi su savo baime. Jeigu aš paklausiu žaidėjo, ar tu bijai, ar tu pergyveni, ar tu dvejoji – galbūt jie sakys ne, aš pats sakydavau ne. Bet dabar jau aš galiu pasakyti, kad tos baimės buvo, su jomis tvarkytis sunku, tu jas slepi, o tai veikia ir tave, ir tavo aplinką, ir tai matosi. Patyręs treneris tai mato. Treneris turi turėti savyje tokių savybių padėti žaidėjų. Nes ankščiau būdavo – jeigu bijai, tai tu ne vyras. Visi sakydavo, aš nieko nebijau – tai tie, kurie nieko nebijojo dažniausiai niekur nebuvo ir nieko nepasiekė“, – kalbėjo nacionalinės rinktinės strategas.
Skandalingas perėjimas iš „Benfica“ į „Porto“
Per savo karjerą E. Jankauskas pakeitė nemažai klubų, tačiau labiausiai jam įstrigo perėjimas iš „Benfica“ į „Porto“. Priešprieša tarp šių dviejų klubų yra išlikusi iki šiol, o kaip teigia pašnekovas – ją galima sulyginti su priešprieša tarp Madrido „Real“ ir „Barcelona“. Prisimindamas tą sprendimą treneris teigė, jog gal ir pats neįvertino, kokį chaosą gali pasėti šis sprendimas. „Aš per tuos metus, kuriuos praleidau „Benficoje“, nesupratau šito perėjimo svarbos aplinkai, sirgaliams, spaudai, televizijai.
Nežinojau, kad tai yra toks didelis dalykas. Aš buvau matęs Luiso Figo perėjimą iš „Barcelona“ į „Real“, bet aš nežinojau, kad Portugalijos masteliais tai yra kažkas panašaus, nesvarbu, kokio kalibro žaidėjas pereina. Nebuvau aš kažkokia superžvaigždė, buvo geras sezonas, įmušiau nemažai įvarčių, bet kad bus šitaip… Mano tašės oro uoste buvo buvo aprašinėtos, gaudavau laiškų su neapykantos žodžiais – nesitikėjau. Į Lisaboną atvažiuoti ir vaikščioti po miestą, nenoriu sakyti, kad buvo pavojinga, bet jausmas nebuvo malonus, nes žmonės tave pažįsta, juolab jie su tavim susipažįsta geriau, kai padarai tokį perėjimą.
Tada jau apie tave kalba televizija, spauda ir to užtenka, kad tuo metu taptum populiarus. Tai tokį populiarumą tuo metu man teko išgyventi ir tą švilpimą stadioną prie 60 tūkst. žiūrovų, bet tai gera patirtis. Atsimenu, kad tai mane veikė, pergyvenimai buvo prieš rungtynes, nebuvo paprasta susitvarkyti su savimi. Nežinau kodėl, atrodo, perėjai į kitą klubą, bet tuo laiku man atrodė, kad tai yra kažkas labai didelio. Aš prisimenu, iš „Panerio“ į „Žalgirį“ perėjus man žaisti prieš „Panerį“ atrodė neteisinga“, – prisiminimais dalinosi E. Jankauskas.
