© Eurofootball.lt
„Squadra Azzurra“ kapitonas Fabio Cannavaro apie Pasaulio čempionato nesėkmes žino viską. Tiesa sakant, jis apie tai sužinojo gana ankstokai, netgi tada, kai dar nebuvo Italijos rinktinės narys nesėkmingai susiklosčiusiuose 1998 ir 2002 metų Pasaulio čempionatuose. Būdamas vos 16-os, tuometinis „Napoli“ jaunimo komandos auklėtinis padavinėjo kamuolius „Stadio San Paolo“ tą įžymiąją 1990-ųjų liepos 3-osios naktį, kai Argentina didžiam čempionato šeimininkų italų nusivylimui įveikė Italijos rinktinę po 11 metrų baudinių serijos.
Tą vasarą Apeninų pusiasalyje gatvėse liejosi ašaros, ir su tuo pralaimėjimu daugelis tos eros Italijos žaidėjų ir sirgalių nesusitaikė iki šiol. Vis dėlto, šalis turi progą džiūgauti dėl neabejotinai populiariausios Italijos rinktinės nuo to 1990-ųjų čempionato, ir Cannavaro šioje komandoje turi labai svarbų vaidmenį.
Sunku būtų paneigti, kad Cannavaro yra italų geriausias turnyro žaidėjas, ir tikrai nelengva būtų ginčytis su tuo, kuris teigtų, kad gynėjas yra apskritai geriausias čempionate. Pasaulio žiniasklaida apie žaidėją jau kliedėjo su pavydu pastarąsias tris savaites, tuo tarpu Italijos spauda tiesiog pabrėžė tai, ką visi šalyje jau žinojo metų metus. Vienintelė Cannavaro klaida čempionate turbūt buvo nedengti komandos draugo Cristiano Zaccardo, kuris blauzda įmušė į savo vartus JAV rinktinės naudai, ir sukūrė vienintelį įvartį, kurį turnyre kol kas praleido Italija.
Vis dėlto Cannavaro beveik teko savo reputaciją per mėnesį išsikovoti iš naujo, nes į Vokietiją jis atvyko virš savo galvos turėdamas niūrų skandalo debesį. Nepaisant savo neginčijamo meistriškumo – kurį įrodė žaisdamas už „Juventus“ per pastaruosius du sezonus – ir to, kad rinktinėje jis yra sužaidęs daugiausiai mačų, buvo kalbų apie tai, kad iš jo reikėtų atimti kapitono raištį. Kuo jis nusikalto? Savo neatsargiu žaidimu, kuomet per kelis mėnesius iš rikiuotės ilgam išvedė net du žaidėjus, ir tuo, kad neprisijungė prie žiniasklaidos kampanijos, smerkiančios pagrindinį Italiją sudrebinusio korupcijos skandalo kaltininką Luciano Moggi, kuris padėjo gynėjui persikelti iš Milano „Inter“ į Turiną.
Tačiau Cannavaro, kuriam vėliau taip pat teko susidurti su šokiruojančiomis žiniomis apie ligoninėje atsidūrusį Gianluca Pessotto, jokiu būdu nebūtų atidavęs kapitono raiščio.. Su tuo ryžtingumu ir šaltumu, kuriuo jis sugeba gintis aikštėje, buvęs „Parma“ klubo žaidėjas atsisakė pasitraukti ir sutelkė savo dėmesį stengdamasis įrodyti, kad jei Italija Vokietijoje taps planetos čempione, jis nusipelno būti pirmuoju italu, kuriam nuo 1982-ųjų pavyko iškelti į viršų nugalėtojų kapitonui įteikiamą čempionų taurę.
32 metų futbolininkas per visą turnyrą buvo nuolatinis užtikrintumo šaltinis nepaisant to, kad jo partneriais gynybos grandies viduryje buvo net keletas žaidėjų – tai gynėjai Alessandro Nesta, Marco Materazzi ir Andrea Barzagli. Nors kai kurios partnerystės galbūt ir nukentėjo dėl galimo susižaidimo trūkumo, Cannavaro su tuo tiesiog susitaikė savo vadovaujančiu būdu.
Jis tai taip pat padarė su šypsena veide. Kai Barzagli išbėgo į aikštę rungtynėse prieš Australiją po neteisingo Marco Materazzi pašalinimo iš aikštės, Cannavaro pažiūrėjo į savo jaunąjį kolegą, nusišypsojo ir tarė: “Andrea, pasilinksminkime.” „Palermo“ klubo vidurio gynėjas, vienas iš labiausiai nepatyrusių ekipos žaidėjų, nenuvylė savo kapitono ir sunkiomis sąlygomis sužaidė užtikrintai kaip prityręs vilkas.
Dar didesnį išsišiepimą pamatėme rungtynių prieš Vokietiją pratęsimo pradžioje, kai Michaelis Ballackas kartu su italu prieš prasidedant žaidimui metė monetą. Naujojo „Chelsea“ pirkinio veidas tiesiog atspindėjo reikšmę to, kas buvo pastatyta ant kortos, tuo tarpu Cannavaro šelmiškas šyptelėjimas tiesiog pasakė viską – tą naktį Italija baigs rungtynes pergalingai. To pasakoje, Cannavaro teks išvesti savo komandą į aikštę Berlyne, ir jis taps pirmuoju italu, sužaidusiu šimtą rungtynių po Dino Zoffo, kuris savo šimtuko jubiliejų atšventė 1982-ųjų čempionate, ir kito legendinio gynėjo Paolo Maldini.
Be to, Cannavaro taip pat turi senų sąskaitų su Prancūzija po dviejų pralaimėjimų, kurie neaukštam gynėjui paliko nesėkmės kartėlio žymę. Jis buvo narys Cesare Maldini treniruojamos komandos, kuri 1998 metų Pasaulio čempionate Prancūzijoje pralaimėjo šeimininkas po baudinių, o po dviejų metų Alpių kaimynai sužlugdė „Squadra Azzurra“ viltis ir Euro 2000. Cannavaro suklydus paskutinėmis akimirkomis prancūzas Sylvainas Wiltordas išlygino rezultatą ir per pratęsimą Robertas Piresas suklaidinęs tuomet dar nelabai patyrusį italų gynėją prasiveržė kraštu bei atidavė perdavimą Davidui Trezeguet, kuris įmušė „auksinį“ įvartį, lėmusį pergalę tuometiniams pasaulio čempionams..
Žinant jo amžių, tai bus neabejotinai paskutinė Cannavaro proga sužibėti planetos pirmenybėse. Tačiau laimės italai finalą ar pralaimės, jis vis tiek bus prisijungęs prie puikių Italijos gynėjų sąrašo - nuo Franco Baresi iki Gaetano Scirea, nuo Claudio Gentile iki Beppe Bergomi – kurie įrašė savo vardus prie futbolo legendų. Cannavaro yra tiesiog gyvas pavyzdys, kad kai reikia gintis, italai tiesiog tai sugeba padaryti geriau.
