Lankomiausias šalies futbolo portalas "EuroFootball.lt" sulaukė lankytojo Juozapo laiško, kuriame sirgalius negailėjo kritikos tiek rinktinei, tiek vaikų treniruotėms.
Jei turite pastebėjimų ar tiesiog norite išreiškti savo nuomonę, laukiame jūsų laiškų el. paštu [email protected]
"Žinoma, tai švelniausias žodis iš "B" raidės, kuris čia tinka. Taip visada buvo ir visada bus.
Nors ne visai. Devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo siauras galimybių langas, kai lietuvių futbolininkai meistriškumu nenusileido krepšininkams. Kiekvienam Saboniui, Kurtinaičiui, Chomičiui ir Marčiulioniui buvo po Ivanauską, Narbekovą, Baranauską ir Janonį. Tačiau revoliucijos bangą pagavo krepšinis, kuris ir tapo „grateful“, o futbolas, suprantama — „dead“.
Kuo greičiau su tuo susitaikysime, tuo ramiau. Išgerkite karčią piliulę ir eikite saldaus miego – sapnuokite, kaip Narbekovas devymantrais Gioteburge atsiima auksinį batelį…
Prie reikalo, kas kaltas?
Jums tai nepatiks, tačiau nėra neįtikėtina, jog labiau už korupciją kalti banalūs žmogiškieji resursai, kuriuos „mažoje agrarinėje valstybėje“ (c) suvalgo krepšinis.
O kaip mažytė Islandija?! – aidi protesto balsai… Taip, Islandijos futbolas šiuo metu pakilime, bet tik futbolas. Baltieji islandai ne tai, kad negali pašokti, jie net ledo ritulio nemoka žaisti (o jie ISLANDAI).
Su korupcija lietuviško futbolo nesėkmės turi tiek pat bendro, kiek vieno žinomo žurnalisto kiaušiniai su jo negebėjimu šokti (taip, kažką bendro turi, bet ne viską).
Esu tikras, kad krepšinio federacijoje korupcijos yra ne ką mažiau, tačiau sėkmė ir pergalės tai kompensuoja ir leidžia nekreipti į ją dėmesio dar vienus metus. Ir dar vienus. Ir dar. Kol galiausiai ir ten susimausim. Tuomet ir paaiškės, kad Sabas – dirmeikis, o Motiejūnas – „bachūras“.
Visas iliuzijas ir deliuzijas dėl futbolo puikiai iliustruoja kostiumo-gate’as. Pankratjevas, suvargęs 10 taškų Euro atrankos cikle, buvo išjuoktas, išvytas ir, ką jau ten, suspardytas – tuomet viešą sarmatinimą vainikavo epizodas „Dviračio šou“, kurio paskvilyje Igorio personažas gavo į dūdą nuo prezidentės. Nes tiesiog. Nes treningai ir taksisto veidas.
Ir štai po metų už rinktinės vairo, suvairavęs 6 taškus, tvirtai denyje stovi kostiumuotas Edgaras Jankauskas, „selfių kapitonas“, ir niekas nieko. Jokių tulžingų Marijono postų feisbuke, jokių šaržų „dviraty“.
Kostiumas sėdi, seneliuk, viskas OK. Nes „Malta daug stipresnė nei San Marinas“ ir „su Jankausku 4-0 kažkaip gražiau žiūrisi“. Net jei škotai su mumis žaidžia lyg būtų verdammt vokiečiai. Bet žiūrisi, akiai neįsakysi.
LFF bachūrai gali atsikvėpti. Atrodo, banaliausias jų triukas pakeisti treninguotą trenerį kostiumuotu – pasiteisino. Rezultatai blogėja, vaizdas gerėja. Juliau, tu genijus! LFF pusėn spjaudę progresyvūs futbolo aistruoliai nurimo ir susitaikė. Jankauskas tegu lieka, o šįkart kalta nebe federacija per se, o „sistema“. Sistema, kurioje, anot Nerijaus Kesmino, akademijų treneriai-dinozaurai nesugeba įsijungti kompiuterio.
Leiskite pranešti naujieną – kaip ir žaidėjų, kurie nekalti, nes „groja kaip moka“, – talentų trenerių kalvėje taip pat nėra. Nėra gabių „Apple“ kompiuterių neišjungiančių strategų armijos, nesėkmingai šturmuojančios LFF biurokratų Bastilijos. Net kuopos nesurinksi. Tie patys žmogiškieji resursai... (teisingai, krepšinis, per kurį mes net Eurovizijos laimėti negalime!)
Deja, Lietuva yra ne futbolo, o futbolo (tiesa, svetimo) sirgalių tauta, kas ir sukuria nepagrįstus lūkesčius – ką ten sirgalių, tikrų ligonių. Yra tokių negaluojančių, kurie palaiko Burnley, Boltoną, West Bromą ir QPR.
Tačiau net ir jie tikisi permainų ir pergalių, kad ir kokia sušikta ar neegzistuojanti jaunimo akademija būtų. Nesinori įklimpti pralaimėjimų pelkėj – nei su apsmukusiu 'Arry, nei su progresyviu ir pasitempusiu de Boeru.
Net jei jūsų klube „kvedarina“ Stanas Kroenke, o klubas lygoje vis tiek finišuoja antras, noras atsikratyti miegmaišyje pasiklydusiu Arsenu Wengeru – suprantamas. Stagnacija – nesimpatiškas reikalas.
Tačiau tie patys žmonės, įsitikinę, jog Lietuvos futbolo sistemą, it pirštinę, reikia išversti ir išpurtyti „šlaką“, – įtikėjo, kad keisti vieną Jankauską – beprasmiška. Arba visus ir viską, arba nieko.
Jei darosi nuobodu, vietoj epilogo pasiūlysiu tokį planą…
Jeigu tikrai norime būti kaip islandai, vienintelis mūsų šansas – pripažinti nedidelės Europos valstybės nepriklausomybę ir tikėtis, kad po ketvirčio amžiaus karmos taškai sugrįš ir su Katalonija žaisime Euro 2042 pusfinalyje.
P.s. šuns papai, nieko nebus, Puigdemontas privarė į batą ir persigalvojo.
P.p.s. atleiskit, jei vietoj Narbekovo batelio sapnuosite žinomą žurnalistą šokių aikštelėje."
Tai yra lankytojo nuomonė, už kurią portalas "EuroFootball.lt" neatsako.
