© Eurofootball.lt
Tuo metu, kai VDR rinktinė buvo sudalyvavusi dviejose Europos taurės atrankinėse varžybose, vakarų vokiečiai vis dar skeptiškai vertino Henry Delone inicijuoto turnyro idėją. Ir, tik būdami 1966 metų Pasaulio čempionato sidabro laimėtojais, vakarų vokiečiai nusprendė sudalyvauti kontinento varžybose. Jų debiutas nebuvo itin vykęs. Atrankiniame cikle sužibėjo jaunas puolėjas Gerdas Muelleris, tačiau paskutinėse kvalifikacinėse varžybose jis nežaidė. Jo komandos draugai, kurių tarpe buvo būsimos žvaigždės Overatas, Netceris ir Heldas, nesugebėjo pasiekti pergalės prieš Albanijos rinktinę. Kelialapis į ketvirtfinalį atiteko jugoslavams, aplenkusiems vokiečius vienu tašku.
O po to prasidėjo Vokietijos futbolo aukso era. 1972-iais, žaisdami Europos taurės finale Belgijoje, VFR rinktinės futbolininkai sukrėtė Europą fenomenaliu žaidimu, kurį tuojau pat visi pakrikštijo „ateities futbolu“. Komanda, kurios priešakyje buvo Netceris, Beckenbaueris, vis tas pats Moelleris, dabartinis „%c00001“ vadovas Uli Hoenessas, dar visai jaunas Paulas Breitneris, ir kitos pasaulinio futbolo žvaigždės, kaip buldozeris perėjo per visus priešininkus ir finale Briuselyje padėjo riebų tašką, dideliu skirtumu nugalėjusi TSRS rinktinę 3:0. Dauguma vokiečių futbolo žinovų mano, kad tokios stiprios komandos Vokietijoje dar nėra buvę.
1976-iais vokiečiai buvo dar viename finale, kuriame „bundesteam“ po baudinių pralaimėjo Čekoslovakijai. Vis dar su Beckenbaueriu, Hoenessu, Vogtsu ir Meieriu vartuose, vokiečiai atsilikinėjo 1:2 likus minutei iki pagrindinio laiko pabaigos, tačiau Berndas Helzenbeinas sugebėjo „išgelbėti Vokietiją“, eilinį kartą priminęs nepalaužiamą teutonų charakterį. Bet baudinių serijoje Uli Hoenessas, iš vokiečių mušęs paskutinis, smūgiavo virš vartų, o čekas Antoninas Panenka pasityčiodamas, estetiškai, parašiutu paleido kamuolį į vartų centrą, apgaudamas į kampą šokusį Zeppą Meierį.
Vokiečiai atsirevanšavo prieš čekus po keturių metų, kuomet 1980 metų Europos pirmenybėse jie atsidūrė praktiškai beveik tokioje pat grupėje, kaip ir dabar. Iš pradžių jie privertė pasiduoti Čekoslovakiją 1:0, po to aplošė olandus, ir lygiosiomis sužaidė su tokių varžybų debiutantais graikais. Nugalėjusi grupėje, VFR rinktinė gavo kelialapį į finalą (pusfinalių Euro-1980 nebuvo), kuriame dviejų Horsto Hrubešo įvarčių dėka Vakarų Vokietija antrą kartą savo istorijoje tapo žemyno čempione.
O štai dar po keturių metų VFR išgyveno šoką. Kad patekti į pusfinalį, esamiems Europos čempionams ir pasaulio vicečempionams užteko lygiųjų paskutiniosiose grupės varžybose su Ispanija. Vokiečiai neketino žaisti „tik lygiosioms“ ir rungtynių metu keturiskart pataikė į ispanų vartų virpstus ir skersinį. O 90-ąją minutę Juppo Dervalio vadovaujama komanda praleido ispanų kontrataką, ir gynėjas Antonio Maseda tiksliai mušęs galva, atėmė iš vokiečių kelialapį į pusfinalį. Iškart po šių rungtynių Dervalis atsistatydino.
Euro-88 pirmenybėse, vykusiose Vokietijoje, naujasis rinktinės treneris Franzas Beckenbaueris vadovavo visiškai jaunai komandai, kurioje staiga sužibėjo tokie žaidėjai, kaip Jurgenas Klinsmannas, Jurgenas Kolleris ir Olafas Tonas. Tačiau, surinkę penkis taškus trijose grupės turnyro rungtynėse (tuomet už pergalę duodavo tik 2 taškus), VFR rinktinė pusfinalyje susidūrė su įspūdingaisiais olandais ir karjeros aukščiausiame taške esančiu Marco van Bastenu. Jis, likus trims minutėms iki rungtynių pabaigos, tada ir palaidojo vokiečių viltis patekti į ketvirtąjį finalą.
Ketvirtasis Vokietijos finalas Europos pirmenybėse praėjus keturiems metams įvyko Švedijoje. Tuometiniai Pasaulio čempionai 1992 metais žaidė ne itin įspūdingai, bet debiutuojančiam trenerio Berti Vogtsui pavydėtinai sekėsi. Iki lemtingų rungtynių jau jungtinės Vokietijos rinktinei, kurios sudėtyje buvo rytų vokiečiai Dollis, Tomas ir Sammeris, šiaip ne taip pavyko prasibrauti, tačiau jose vokiečių laukė komanda – išsišokėlė, Danijos rinktinė. Vokietijos rinktinės pergale nebeabejojo niekas, tačiau būtent šioje stadijoje baigėsi vokiečių sėkmės atsargos. Danija laimėjo 2:0, pateikdama kone didžiausią sensaciją Europos futbolo istorijoje.
Po keturių metų Anglijoje Vokietijos rinktinė vėlgi žaidė finale, bet šį kartą ji ten pateko visiškai pelnytai. Patekusi į mirtininkų grupę kartu su Italija, Čekija ir Rusija, čempionato eigoje praradusi Jurgeną Kollerį, pusfinalyje po baudinių laimėjusi superrungtynes prieš anglus, vokiečiai finale netikėtai susidūrė su dar viena komanda–išsišokėle Čekijos rinktine, kurią Vogtso komanda grupės varžybose nugalėjo gana lengvai. Finalo eigoje vokiečiams teko vytis varžovus po neužsitarnauto baudinio į jų vartus, o vėliau nuo suoliuko pakilęs puolėjas Oliveris Bierhoffas įmušė du įvarčius į čekų vartus, atnešdamas trečiąjį čempionų titulą vokiečiams.
O prieš keturis metus... Prieš keturis metus Vokietija „padovanojo“ patį gėdingiausią pasirodymą savo istorijoje. Iš Olandijos ir Belgijos, kur vyko varžybos, futbolininkai važinėdavo į tėvynę į diskotekas, ir neblogas, bei daug ko per savo karjerą pasiekęs treneris Erichas Ribbeckas, su šia šutve nesusitvarkė, to pasekmėje vokiečiai per trejas rungtynes surinko tik tašką, pabaigdami čempionatą pralaimėjimu 0:3 nuo pusiau rezervinės Portugalijos sudėties.
Visą pasaulį prakeikęs Ribbeckas atsistatydino, o rinktinei ėmė vadovauti Rudi Volleris. Kas buvo toliau, veikiausiai priminti net nereikia. Išgyvenęs gėdą, patirtą namuose rungtynėse su Anglija (1:5), Volleris visgi nuvedė rinktinę iki atkrintamųjų varžybų, kuriose vokiečiai atėmė paskutinę Valerijaus Lobanovskio viltį šiame gyvenime išvesti Ukrainą į Pasaulio čempionatą.
Prieš pat varžybas Japonijoje ir Korėjoje Volleris neteko aštuonių (!) pagrindinės sudėties žaidėjų, bet jis vis dar turėjo vartininką Oliverį Kahną (%p00002), saugą Michaelį Ballacką (%p00027) ir puolėją Miroslavą Klose (%p00066). Ši trejybė ir tapo sėkmingo Vokietijos rinktinės pasirodymo esmine priežastimi. Vokietija netikėtai pasiekė čempionato finalą, kur pralaimėjo brazilams. Sidabro medalių laimėtojus Frankfurte pasitiko taip, kaip tai buvo daroma 1990 metais, kai jie iš Italijos pargabeno Pasaulio čempionato auksą. Tąkart vienu iš čempionų tapo ir pats Volleris.
Na o po to vėl atėjo vargdieniai, ir Vokietijos spauda vėl ėmė kalbėti apie nacionalinio futbolo krizę. "Bundesteam" pateko į gana nesudėtingą grupę, ir jie pasirodymą pradėjo tinkamai – svečiuose nugalėdami Lietuvos rinktinę. O po to prasidėjo: abejotinos garbės pergalė 2:1 prieš Farerų salų rinktinę (paskutinę minutę Farerai galėjo išlyginti rezultatą, tačiau jų smūgiuotas kamuolys pataikė į virpstą), sunkiai suvokiamos namų lygiosios su Lietuva ir neraminantis vizitas į Škotiją, iš kurios vargais negalais sugebėta išsivežti vieną tašką. Po šių lygiųjų visuomet su spauda buvęs korektiškas Rudi Volleris pratrūko, o jo rinktinė dar kartą patvirtino savo neaiškią situaciją, tik paskutiniosiomis minutėmis sugebėjusi išvykoje nugalėti Farerus.
Viską apsprendė namų pergalė prieš Islandiją. Iš rezultato (3:0) ji atrodo gana įtikinama, tačiau esant rezultatui 1:0 teisėjas iš Rusijos Valentinas Ivanovas (tas pats kuris šiemet teisėjavo atsakomosioms Čempionų lygos aštuntfinalio rungtynėms tarp "Manchester United" ir "Porto"), neįskaitė pagal taisykles įmušto islandų įvarčio. Vėliau draugiškose rungtynėse katastrofa ir šokas - net 0:4 pralaimėta Rumunijai. Bendrai paėmus, triskart Europos čempionai duris į Portugaliją pravėrė su itin dideliu girgždesiu.
Ko galima tikėtis iš dabartinės rinktinės, rodos, nežino net jos treneris Rudi Volleris. Komandos stuburu turėtų likti trejybė Kahnas-Ballackas-Klose su po traumos atsigavusiu Nowotny (%p00319) arba Metzelderiu (%p01229). Pirmieji du stuburo žmonės turėjo prastus sezonus, o pagalbos jiems sunku iš ko nors tikėtis. Per pastaruosius du metus Vokietijoje neišsižiebė ne viena ryškesnė žvaigždė. Kiek patobulėjo gal tik Torstenas Fringsas (%p01242), bet iki žvaigždės jam dar toli.
Daug kalbama apie Keviną Kuranyi (%p00290) ir Paulą Freierį (%p02386), bet jiems rinktinės lyderių našta dar per sunki. Patirties įgavo Metzelderis, tačiau jį, nežiūrint jauno amžiaus, persekioja traumos. Schnellingerio, Schwarzenbecko ir Brehmes įpėdiniais nesugebėjo tapti Arne Friedrichas (%p01575) ir Marko Rehmeris (%p01570), nestabiliai žaidžia %p00330 ir Berndas Schneideris (%p00336). Visiškai užtilo vienas iš pagrindinių Pasaulio Čempionato Japonijoje ir Korėjoje žaidėjų %p00338. Rodos antrąją jaunystę išgyvena puolėjas %p01610, bet jo galimybės varžovų gynėjams seniai žinomos.
O vokiečiams priešinsis tikrai neblogi gynėjai. Ketveriukę, į kurią papuolė Vokietija, iš karto pakrikštijo „mirtininkais“. Be vieno „mirtininko“ – Latvijos, reikės apspręsti dar vieną. Kompanijoje su galingomis Čekija ir Olandija pasaulio vicečempionai turi nemažai šansų likti trečiais. Tačiau, jau daug kartų yra pastebėta, kad Vokietijos rinktinė, tarsi armija, patekusi į apsuptį, ima rodyti didvyriškumo stebuklus būtent atsidūrusi „mirtininkų grupėse“.
Žinoma, būtų naivu tikėti, kad vokiečiai, kaip 1996 metų Vogtso komanda, sugebės išėję iš „mirtininkų kompanijos“ laimėti visą čempionatą. Tačiau, iki Euro-2004 finalo, susiklosčius palankioms aplinkybėms, ši komanda nueiti gali. Jos nesėkmė čempionate neišvengiamai pasės paniką šalyje, kuri yra po dviejų metų vyksiančio Pasaulio čempionato šeimininkė.
Žvaigždė
2004 metų vasario 24 dieną Oliveris Kahnas nustojo būti geriausiu Pasaulio vartininku. Likus septynioms minutėms iki pirmųjų Čempionų lygos aštuntfinalio rungtynių su Madrido „%c00003“ pabaigos jis padarė kvailiausią klaidą. Kamuolys, kurį nestipriai smūgiavo Roberto Carlosas (%p00198), lėkė tiesiai į Kahną, bet šis, nerangiai parkritęs ant žolės, praleido jį po savuoju, dar nesenu kūnu. „Jei aš neturėčiau nei rankų nei kojų, aš vis tiek neturėjau teisės praleisti šio smūgio“, - vėliau save kritikavo Kahnas.
Vartininko kritikai gi po šios klaidos vėl ėmė kalbėti apie tai, kad Olly jau nebe tas, o viso to priežastis – skyrybos su žmona ir per toli pažengę santykiai su futbolininko drauge Verena Kert. „Menkniekiai“, - ranka į šias kalbas numodavo Kahnas. „Aš jaučiu, kad esu optimalioje formoje“. Tačiau, Oliveris Kahnas pastaruoju metu iš tiesų nustojo būti ta nepramušama siena, kuria jis dar buvo prieš pora metų.
Tą vasario klaidą, nutikusią Miunchene buvo galima ištaisyti atsakomosiose rungtynėse Madride. Ištikimoji draugė Verena atlydėjo Oliverį į Madridą, pareikšdama žurnalistams: „Perpildytame „Santiago Bernabeu“ aš būsiu lyg mažas rašalo lašelis šimte vandens litrų, bet Oliveris pajaus mano palaikymą neapykanta alsuojančiame stadione“. Ir tai nepadėjo. Kahnas, apsaugojęs komandą poroje epizodų, visgi praleido Zinedino Zidano (%p00200) smūgį, ir tapo pagrindiniu ankstyvo Miuncheno „%c00001“ pasitraukimo iš turnyro kaltininkas.
Žinoma Kahnas klydo ir anksčiau. Galima prisiminti jo kvailą klaidą paskutiniosiose 2002 metų Pasaulio čempionato rungtynėse, kai jis nerangiai priėmė kamuolį ir Ronaldo (%p00205) pakartojamu smūgiu įmušė įvartį. Arba klaida panaši į situaciją su Roberto Carloso baudiniu, kai Euro-2000 rungtynėse su Portugalija jis praleido antrąjį Sergio Conceicao įvartį. Tačiau Pasaulio čempionate jis įnešė kone esminį įnašą į komandos sidabrinę sėkmę, o įvartį jis praleido dėl to, kad momente prieš tai jam buvo sužeisti pirštai, o klaida epizode su Sergio Conceicao nieko jau nebelėmė, nes Vokietija buvo praradusi visas viltis kovoti dėl medalių.
Dabar gi Kahnas ne tiesiog suklydo, jis NUVYLĖ savo komandą. Iš karto po to, Rudi Volleris ne dėl noro duoti vartininkui atsikvėpti, ir ne pasitikėjimo juo praradimo, draugiškose rungtynėse su Belgija vartus patikėjo pagrindiniam Oliverio konkurentui – Jensui Lehmanui (%p01551).
Oliveriui Kahnui, pagrindinei Vokietijos rinktinės žvaigždei, nežiūrint visų jo pastarųjų nesėkmių, Euro-2004 gali būti esminis biografijos momentas. Arba jis pateks į Vokietijos futbolo istoriją į vieną eilę greta Zeppo Meierio ir Haraldo Schumacherio, kaip laikotarpio vartininkas, arba bus paminėtas, kaip Andreas Kopke, puikus vartininkas, bet pernelyg ilgai sėdėjęs ant atsarginių suolelio ir sugebėjęs sužibėti tik viename turnyre – Euro-1996.
Kahnas puikiai sužaidė tik viename turnyre – 2002-ųjų Pasaulio čempionate. Jei Kahnas nesugebės savęs parodyti tokiame pat lygyje Portugalijoje, tai 2006 metų Pasaulio čempionate, po kurio Olly ketina baigti savo karjerą, jo gali ir nebūti. Vokietijoje visuomet buvo daug gerų vartininkų, tad patarlė „šilta vieta ilgai tuščia nebūna“ čia tinka kaip niekad.
Silpnoji grandis
Daugumos Vokietijos rinktinės puolimo grandies atstovų biografijoje galima aptikti vieną įdomią detalę. Beveik visi jie gimę už Vokietijos ribų.
Oliveris Neuville – Šveicarijos Tessinos mieste, Miroslavas Klose – Lenkijos Opolo mieste, Kevinas Kuranyi – Rio de Žaneire, Fredis Bobičius – kažkur Slovėnijoje, Geraldas Asamoah – Ganoje. Vieninteliu Vokietijoje gimusiu puolėju galima laikyti Benjaminą Lauthą (%p02457), kuriam vargu ar atiteks vieta pagrindinėje sudėtyje. Dar jei prisiminti, kad praėjusio dešimtmečio viduryje Berti Vogtsas aktyviai į rinktinę verbavo Pietų Afrikos Respublikoje gimusį Šoną Dandį, tai taps aišku, kad Vokietija rimtai kenčia dėl aštrių puolėjų trūkumo. Atakos linija ir yra silpnoji VFR rinktinės grandis.
Bet gimimas ne Vokietijoje jokiais būdais neatsiliepia minėtųjų žaidėjų silpnesnio atsidavimui žaidžiant už savo „antrąją tėvynę“. Pakanka prisiminti, kaip Pasaulio čempionate žaidė Miroslavas Klose, kaip ten stengėsi tas pats Oliveris Neuville.
Ne, ir Kuranyi, Ir Bobic, ir Klose žaidžia taip pat pasiaukojančiai, kaip ir tikrieji vokiečiai, tačiau pats jų buvimo rinktinėje faktas kalba apie vokiečių puolėjų silpnumą. Liūdniausias faktas vokiečiams yra tai, kad Gerdo Muellerio ir Jurgeno Klinsmanno įpėdinių kol kas nenusimato. Prieš porą metų visi garsiai kalbėjo apie Benjaminą Auerį iš „%c00103“. Praėjo du metai, o jo „Borussia“ pagrindinėje sudėtyje vis dar nėra. Vos „%c00008“ gretose išryškėjo Markuso Dauno (%p00138) talentas, ir jis buvo išnuomuotas „%c00016“, kur jis gavo šansą tapti Vokietijos čempionu, tačiau aikštėje pasirodė itin retai. Šį sezoną sužibėjo Lukasas Podolskis (%p01693), bet jo klubas "%c00104" liko paskutinis ir iškrito iš Bundesligos. Ne visuomet už „%c00012“ sėkmingai žaidžia Benjaminas Lauthas. Jis ir yra viena iš didesnių „torkoningo“ laukiančių viltis, bet kažin, ar iki 2006 metų Pasaulio čempionato futbolo taktika tiek nuskurs, kad rinktinės ims žaisti vienu puolėju. Ir reikia turėti omenyje, kad ir Lauthas yra toli gražu ne žvaigždė, ir kažin ar kada tokia taps.
Pastebėtina, kad nežiūrint ryškių jaunų puolėjų trūkumo šalyje, per pastaruosius metus atsirado nemažai talentingų gynėjų ir viduriniosios aikštės linijos žaidėjų. Foilneris, %p00018, %p02409, %p00020 pasirodo žvaigždėtoje Miuncheno „Bayern“ sudėtyje. To pačio „Bayern“ į „%c00027“ paskolintas %p00276 per kokį pussezonį išaugo iš regioninės lygos žaidėjo iki rinktinės lygio, jo bendraklubis %p00270 jau dabar laikomas vienu perspektyviausių krašto gynėjų Europoje, %p01909 ir %p01986 vis dažniau pasižymi Anglijos čempionate. Iki pilno ateities rinktinės komplekto trūksta tik aštrių puolėjų.
Dėl gerų puolėjų trūkumo, pakankamai silpnoje atrankinėje grupėje vokiečiai per 8 rungtynės įmušė tik 13 įvarčių. Skaudžiausia tai matyti, tikriausiai, rinktinės treneriui – Rudi Volleriui, kuris kadaise pats buvo nuostabus puolėjas. O jis su savo talentu devintajame dešimtmetyje kartais net nepatekdavo į rinktinę – juk ten žibėjo tokie puolėjai kaip Allofsas, Rummenigge, Hrubešas. Ot buvo laikai...
Viltis
Vokiečių futbolo rinktinės tiek kartų demonstruodavo savo valios galią, kad teutonišką charakterį galima laikyti pastoviu faktoriumi, kuris nuolatos yra vokiečių pusėje. Valios galia ėmė strigti tik nuo 1998 metų.
Tuomet ketvirtfinalyje praleidę kroatų įvartį, "Bundesteam" parodė visišką valios trūkumą, „sugriuvo“ ir praleido dar du įvarčius. Apie 2000 metų Europos čempionatą čia kalbėti nesinorėtų – komanda, žaidusi su Vokietijos vėliava, nei žaidimu, nei dvasia, nei požiūriu į žaidimą nebuvo panaši į „Bundesteam“.
O štai stebuklingas virsmas, kurį išgyveno Vokietijos rinktinė 2002 metų Pasaulio čempionate, leidžia tikėti tradicijų jėga. Kuomet jau 38-ąją lemiamų grupės rungtynių su Kamerūnu minutę Rodi Vollerio komandoje buvo pašalintas Carstenas Ramelow, Vokietijos šansai patekti į aštuntfinalį atrodė nedideli. „Bundesteam“ priešininkas atrodė galingesnis ir žaidžiant turint po 11 žaidėjų aikštėje. Kada Volleris pertraukos metu pakeitė Carsteną Janckerį (%p01818) į Marco Bode, visa Vokietija su siaubu susigriebė už galvos: „Ką daro tas mūsų treneris?“. Bode jau buvo praktiškai bebaigiąs savo karjerą, ir net savo Bremeno „Werder“ komandoje pasirodydavo retai.
Bet komanda atsitiese, o atsitiesusi ir laimėjo. Tas pats Bode, nutraukęs kamerūniečių gynybos siūlę, įmušė pirmąjį įvartį, o vėliau vokiečiai užspaudė varžovą, demoralizuotą vokišku atsparumu, ir Klose įmušė antrąjį įvartį. Toliau sekė grynai vokiškos pergalės – paremtos charakteriu, paremtos sugebėjimu nenuleisti rankų. Įvartis paskutinę rungtynių su Paragvajumi minutę – tai vokiečių stilius, iškrapštyta pergalė rungtynėse su turnyro šeimininkais korėjiečiais – taipogi teutonų dvasios apraiška. Ir net finale, pralaiminėdami brazilams rezultatu 0:2, Vokietijos rinktinė tęsė atakas. Beveik kaip geriausiais laikais.
O geriausiais laikais vokiečiai buvo parodę ir ne tokių stebuklų... 1952 Pasaulio čempionato finalas. Vokiečiai pirmosiomis minutėmis praleido du turnyro favoritų vengrų įvarčius. Bet visgi sugebėjo palikti Berno „Vankdorf“ stadiono aikštę laimėtojais.
1970-ieji. Vokietijos rinktinė ketvirtfinalyje beviltiškai nusileidžia anglams 0:2, bet antrajame kėlinyje sugeba ištraukti papildomą laiką ir pratęsime nugali – 3:2. To paties turnyro pusfinalyje Carlheinzas Schnellingeris paskutinę pagrindinio laiko minutę išlygina rezultatą su italais. Tas rungtynes vokiečiai iš vis baiginėjo dešimtyje – Franzas Beckenbaueris, nežiūrint raktikaulio lūžio, atsisakė palikti aikštę. Pratęsimo metu vokiečiai dar kartą išlygino rezultatą, bet vis dėlto pripažino varžovų pranašumą.
1974-ieji – Vokietijos rinktinė, pralaiminėdama finale olandams, laimi rungtynes. Po dviejų metų VFR komanda lygina rezultatą, o vėliau ir laimi pusfinalį prieš jugoslavus. Finalinėse rungtynėse vokiečiai pralaiminėdami, likus keletai sekundžių iki arbitro švilpuko, lygina rezultatą.
1982-ieji – vokiečiai pratęsimo metu atsilieka prieš Prancūzijos rinktinę rezultatu 1:3. Tokia padėtis atrodytų beviltiška bet kuriai kitai komandai, bet ne vokiečiams – Rummenigge ir Fisheris išlygino rezultatą, o po baudinių Vokietija šventė pergalę.
1986-ieji – VFR rinktinė, su dideliais sunkumais praėjusi visą turnyrinę distanciją, pasiekė finalą. Jame pralaiminėjo 0:2 argentiniečiams, bet sugebėjo išlyginti rezultatą. Deja, pražiopsiojo Burručagos prasiveržimą.
Galų gale 1996-ųjų metų Europos čempionato finalas, pralaiminėdami Čekijos rinktinei 0:1, vokiečiai dviem Oliverio Bierhoffo įvarčiais vėl priminė savo nepalaužiamą charakterį. Tada Rudi Volleris jau nežaidė už rinktinę, jis baiginėjo karjerą Leverkuzeno „Bayer“ klube, net nenumanydamas, kad po aštuonių metų jis veš Vokietijos rinktinę į eilinį jos Europos čempionatą.
Komentarų kol kas nėra...
Komentarų kol kas nėra...
Komentarų kol kas nėra...
Cituoti komentarą
Pranešti apie netinkamą komentarą