Legionierius iš Olandijos Donovanas Slijngardas prieš sezoną buvo išrinktas „Žalgirio“ ekipos kapitono padėjėju, o keliose rungtynėse ryšėjo ir kapitono raištį. Nors 30-metis futbolininkas ir šiais metais pasižymėjo patikimu ir stabiliu žaidimu, bet nesėkmingas „Žalgirio“ sezono finišas aptemdė asmeninius pasiekimus.
2017 m. D.Slijngardas „Žalgirio“ gretose sužaidė iš viso sužaidė 37 oficialias rungtynes, aikštėje praleido 3057 min., įvarčių nepelnė, bet atliko 4 rezultatyvius perdavimus. A lygoje jis sužaidė 29 rungtynes, vidutiniškai rinko po 223 INSTAT naudingumo balus ir antrus metus iš eilės buvo naudingiausias A lygos žaidėjas kairiojo gynėjo pozicijoje.
Vis dėlto, šie pasiekimai nuo 2015 m. vasaros Žalgirio“ ekipoje žaidžiančio futbolininko nepradžiugino. „Labai liūdna, kad mūsų sezonas baigėsi taip nesėkmingai. Po kelių pastarųjų metų, kai Lietuvoje laimėjome visus įmanomus trofėjus, tikėjomės tokio pat finišo ir šį kartą. Deja, nepavyko. Po pralaimėtų Čempionų lygos rungtynių grįžę į Lietuvą mes išbarstėme pernelyg daug taškų, ypač žaisdami su silpnesniais varžovais. Galiausiai tų taškų mums ir pritrūko. Tikrai galėjome išsaugoti didesnį atotrūkį nuo „Sūduvos“, bet patys leidome jiems priartėti, o paskui jau nebegalėjome nieko pakeisti“, – samprotavo D.Slijngardas.
Grįžkime mintimis į atsakomąsias Čempionų lygos rungtynes Razgrade. Kas nutiko komandai po puikios susitikimo pradžios?
Pradėkime nuo to, kad po pergalės 2:1 Vilniuje visi buvome labai laimingi, išgyvenome emocinį pakilimą. Be abejo, žinojome, kad Razgrade bus kitokio pobūdžio rungtynės, kad laimėję Vilniuje mes dar nieko nepasiekėme. Kai atsakomųjų rungtynių pradžioje Razgrade Serge‘as Nyuiadzi įmušė įvartį, mes susikūrėme puikią galimybę žengti į kitą varžybų etapą. Greitas įvartis buvo mūsų žaidimo plano dalis. Atrodė, kad viskas gerai, kad mes kontroliuojame padėtį. Bet mus labai sukrėtė pirmo kėlinio pabaigoje praleistas įvartis. Mes buvome priblokšti, o varžovai pajuto, kad gali pakeisti rungtynių eigą. Jie neturėjo kur trauktis, o kai antro kėlinio pradžioje įmušė dar du įvarčius, mačo baigtis buvo nulemta. Tai buvo labai sunkus ir skaudus pralaimėjimas.
Vis dėlto, žalgiriečiams ne pirmą kartą tenka sugrįžti į Lietuvos čempionatą po Čempionų lygos ir skaudžios nesėkmės? 2016 m. panaši padėtis buvo ir po pralaimėjimo Astanoje, bet tada komanda mobilizavosi ir sezoną baigė galinga pergalių salve. O kas pasikeitė šiais metais?
Sunku pasakyti kažką konkretaus. Po to kai pasitraukėme iš Čempionų lygos mūsų padėtis Lietuvos čempionate atrodė labai gera. Mes turėjome dviženklę persvarą prieš artimiausius persekiotojus, žinojome, kad rudenį Marijampolės „Sūduva“ ir „Trakai“ turės sužaisti daugiau rungtynių, nes vasarą jie ilgiau žaidė Europos lygos varžybose. Gal tai mus ir užliūliavo. Viskas atrodė labai paprasta ir elementaru. Tikriausiai mes praradome koncentraciją. Tai gali būti viena iš tokio nesėkmingo finišo priežasčių.
Kita vertus, „Sūduva“ po sėkmingo pasirodymo Europoje į A lygą sugrįžo su trenksmu. Jie puikiai išnaudojo standartines situacijas, rinkosi taškus net ir nedemonstruodami gero futbolo. Bet tai irgi yra aukšto lygio komandos skiriamasis bruožas. Jie turėjo savus privalumus, buvo labai rimtai nusiteikę kovai, tikėjo savimi ir antroje sezono dalyje buvo akivaizdžiai geriausia A lygos komanda. Skaudu, bet turime tai pripažinti.
Čempionas paaiškėjo tik po paskutinių A lygos rungtynių. Kas nutiko lapkričio 19 d. Marijampolėje?
Kad ir kaip būtų, negalima sakyti, kad būtent pralaimėjimas Marijampolėje buvo lemtingas. Mes paprasčiausiai neturėjome leisti, kad viską lemtų paskutinės rungtynės. Privalėjome surinkti daugiau taškų žaisdami su kitomis A lygos komandomis ir viskas būtų gerai. Bet ypač antroje dalyje mes tiesiog švaistėmės taškais į kairę ir dešinę.
Tai buvo trečiasis tavo sezonas „Žalgiryje“. Ar esi juo patenkintas?
Sunku kalbėti apie savo žaidimą, kai komanda pralaimi. Tiesa, sezono pradžia buvo nebloga, laimėjome Supertaurę, neblogai žaidėme ir ruošdamiesi Čempionų lygos varžyboms, manau, kad draugiškuose mačuose su Geteborgo IFK ir Borisovo BATE tikrai demonstravome aukšto lygio futbolo. Tuo metu gerai jaučiausi ir aš, gerai atrodė ir visa komanda. Bet po to mes sustojome. Mane asmeniškai labai sukrėtė pralaimėjimas LFF taurės turnyro finale. Daug kas kaltina aikštę, bet pralaimėjome Kauno „Stumbrui“ ne dėl aikštės kokybės. Aikštė buvo vienoda abiem komandom. Tai buvo labai sunkios, klampios rungtynės. Manau, kad ir teisėjavimas nebuvo aukščiausio lygio. Bet klydome ir mes. Turėjome progą, pratęsti pergalių seriją, bet ji baigėsi labai liūdna gaida.
Tai ko vis dėlto trūko?
Norint laimėti turime visi žaisti gerai, atiduoti visas jėgas. Aikštėje turi būti komanda, o jos mums labiausiai ir trūko. Turėjome parodyti charakterį, kovoti iki pabaigos, bet ne viskas pavyko. Sezono pabaigoje ir aš pats nebuvau geriausios sportinės formos. Nors šiais metais sužaidžiau daug rungtynių, tačiau sezono pabaigoje negalėjau rungtyniauti visa jėga. Tose nelemtose rungtynėse su „Jonava“ susižeidžiau koją, teko leistis vaistus nuo skausmo, bet tai nebuvo tas pats, kaip žaisti sveikam. Paskutinėse runtynėse Marijampolėje treneris norėjo, kad eičiau į aikštę ir padėčiau komandai. Nors skausmas buvo labai didelis, bet aš padariau viską, ką tuo metu galėjau.
- Kokios bus D.Slijngardo atostogos?
Dabar noriu pailsėti, ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Sezonas buvo ilgas ir sekinantis. Leisiu laiką namie, su šeima ir artimiausiais žmonėmis. O sausį grįšiu į Lietuvą ir pradėsiu ruoštis kitam sezonui.
- Kaip manai, ar „Žalgiris“ atsities po pastarųjų nesėkmių?
Privalome susigrąžinti prarastus titulus. Nežaisime Supertaurėje, tad neteksime ir šio trofėjaus. Tačiau „Žalgiris“ visada kelia tik pačius aukščiausius tikslus ir mes negalime nuleisti kartelės. Nežinau, kokia bus komanda, nes daugeliui baigiasi sutartys, bet tikiu, kad mes visi drauge sieksime tik pačių aukščiausių tikslų.
