© fkekranas.lt
Po sezono finišo prabėgo daugiau nei dvi savaitės, strategas Darius Maciulevičius įvertino FK „Ekrano“ pasirodymą LFF II lygoje, turėjo savo nuomonę apie nepavykusį finišą ir to priežastis.
Po pirmo rato „Ekranas“ turėjo geriausias pozicijas lemiamai sezono pusei, iš esmės likus trims turams viskas dar buvo ekraniečių rankose, tačiau trys nesėkmės nubloškė mėlynai raudonus į ketvirtą vietą. Šiemet „Ekranas“ LFF II lygos Pietų zonoje sužaidė 20 rungtynių, iškovojo 13 pergalių, 3 kartus sužaidė lygiosiomis, 4 kartus pralaimėta.
Pelnyti 65 įvarčiai, 32 praleisti, surinkti 42 taškai.
Sezono starte LFF taurėje „Ekranas“ žaidė pirmame etape, po baudinių serijos (1:1, baudiniai 3:4) į kitą etapą pateko Alytaus „Dainava“.
„Galiu pasakyti, jog nei vienas nepatenkintas tokia pozicija, tiek iš trenerių, tiek ir iš žaidėjų pusės. Tikslai buvo visai kitokie”, – neslepia „Ekrano“ strategas D. Maciulevičius.
„Iškalbingas momentas, kai po rungtynių prieidavo priešininkų komandos sirgaliai, žiūrovai ir klausdavo – kas čia vyksta aikštėje, kodėl taip teisėjai švilpė? Neturėdavau ką atsakyti. Aš niekaip nenoriu ginti žaidėjų. Taip, ten pagal žaidimą pusantros raudonos kortelės buvo.
Vilniuje Gedimino Zaborskio kortelės pagrindo turėjo, pirmame momente apšaukė teisėją, po minutės užsidirbo paskutinės vilties pražangą. Kybartuose vartininkas baudos aikštelėje nukirto varžovą, užsidirbo ir raudoną, ir 11 m baudinį, čia irgi nėra klaustukų.
Dėl kitų situacijų kyla įvairių minčių, savo versiją turiu ir ją pasilaikysiu sau, bet kai kurie momentai sunkiai suvokiami. Dar gyvenime nebuvau matęs to, kad žaidėjas, skubėdamas paimti kamuolį iš vartų tinklo, būtų baudžiamas antra geltona kortele ir išvaromas iš aikštės.
Komanda po išvarytų žaidėjų 7-iesie žaidė ne ką prasčiau nei varžovų dešimtukas. Trūko vos vos ir būtume ištraukę, Vilniuje tai tikrai būtume dar įvartį pelnę ir bent lygiasias išplėšę. Kybartuose kita situacija, bet šios dvejos rungtynės buvo kertinės. Paskutinis mačas – apmaudus, galėjome bent kažkokius medalius laimėti, tas paskutinis susitikimas nuliūdino labiausiai.
Ne žaidimo prasme, nes šansų turėjome, kovojome, bet psichologine: tiek daug praėjome ir likome be nieko, tie trys paskutiniai mačai nubraukė visą nueitą kelią.
Nuo rugsėjo komandoje nebuvo Armando Kučio, kuris buvo išvykęs į Švediją. Kiek jo trūko lemiamose kovose?, – FK Ekranas paklausė D. Maciulevičiaus.
Ne tik Armando, mums visų trūko, kurie buvo iškritę antroje sezono pusėje. Kai komandoje kažkokia konkurencija, žaidėjams yra geriau. Tiems, kurie žaidė, neturiu jokių priekaištų, visi atidavė, ką galėjo, visi kovojo ir norėjo daugiau nei 4-os vietos.
Kas šiemet iš žaidėjų labiausiai nustebino progreso prasme?
Nenoriu kažko išskirti, čia ne šachmatai, ne tenisas. Kiekvienas įnešė savo indėlį, davė, ką galėjo. Nuvylė progų realizacija, nežmoniškai mus pavedė, turėjome labai daug progų, ne tik tose rungtynėse, kuriose pralaimėjome, bet visame sezone. Net ir tose rungtynėse, kur pelnydavome po 5 įvarčius, dar turėjome bent tiek minimum mušti.
Kaip vyko darbas trenerių štabe, kaip pasiskirstydavote užduotis su Mindaugu Girdzijausku?
Viską bendrai darėme, kartu aptardavome darbus, kartu ieškodavome žaidėjams geriausių pozicijų. Nieko kažko ypatingo, vyko normalus darbas. Klubo vadovai pateikė paraišką I lygos licencijai.
Kokias grandis reiktų labiausiai stiprinti?
Pradžiai reikia gauti licenciją, būti tikriems, kad žaisime I lygoje ir tada žiūrėti, kokia komandos situacija. Dabar gali kalbinti, kviestis žaidėjus, tačiau jei neturėsi licencijos, darbas veltui. Jei „Ekranas“ gaus licenciją, tada reikės žiūrėti, kurie futbolininkai nori žaisti toliau. I lygoje suderinti darbą ir sportą įmanoma, bet jau žymiai sudėtingiau. Jei nori kovoti I lygoje, reikia ir žaidėjų didesnio darbo, daugiau profesionalumo. Nors žinoma, negali pasakyti žaidėjui – mesk darbą, eik žaisti futbolą. O šiaip nėra ką labai stiprinti, iš esmės pakaktų, jei visi grįžtų, būtų sveiki. Na, nebent dar poros žaidėjų, dėl konkurencijos. Tai tik į gerą išeitų.
Kokios rungtynės ar pergalė - įsimintiniausia?
Gal ne įsimintiniausios, bet kertinės – Marijampolėje, ketvirtame ture, kai atsilikdami, o vėliau ir žaisdami dešimtyje, sugebėjome išplėšti pergalę 2:1. Prieš tas rungtynes po trijų turų turėjome tik 4 taškus, tad nesėkmės atveju jau būtume toli į priekį paleidę lygos favoritus. Po pergalės atsitiesėme, pradėjome kopti aukštyn. Tai buvo lūžis. Nuo to prasidėjo pergalių serija ir sėkmingai užbaigėme pirmą ratą. Kaip ir visus, labiausiai nuvylė sezono finišas.
Dalis žaidėjų pirmą kartą rungtyniavo palaikomi greta aikštės palaikomi fanų. Kiek jų palaikymas buvo svarbus komandai?
Jau rūbinėje žaidėjai jausdavo atsakomybę, nes žinojo, kad aikštėje jie sulauks palaikymo. Žinoma, vien tik teigiamos emocijos. Žaidėjai prieš bet kokį mačą žinojo, kad bus fanai, palaikys. Tas nusiteikimas, motyvacija į pačias rungtynes kitokia, žinojo, kad reikia kovoti, nes atvyko palaikyti fanai. Nėra kalbų, labai buvo svarbus fanų užnugaris.
Ką jums, kaip treneriui, davė šis sezonas, kokią patirtį pasiimate iš šių metų?
Nieko gero, kokia čia patirtis, jei neįvykdai kelto tikslo. Bet kad ir bloga patirtis, tai yra patirtis. Nors žvelgiant į visą kelią, sezono metu daugiau teigiamų, nei neigiamų dalykų. Didžiąją dalį dalykų, kuriuos buvome numatę, suplanavę aikštėje, vaikinai išpildydavo. Tas džiugino. Gal ne visu 100 procentų pavykdavo, bet dalis minčių, idėjų buvo realizuota.
Tai ir laiko klausimas, atrodo, per metus sunku kažką tokio nuveikti, reikia daugiau laiko. Esu labai patenkintas tuo, kaip rimtai į mus žiūrėjo varžovai, kaip rimtai jie nusiteikdavo mačui prieš mus. Ypač tai buvo matyti Alytuje, kai II rate žaidėme prieš „Dainavos B“ ekipą.
Prieš mus stojo ne rezervinė, o iš esmės beveik I lygos sudėtis. Sužaidėme 2:2, buvo puiki patirtis, galėjome ir laimėti. Vyrai pamatė, kad gali žaisti ir I lygoje. Čia yra pliusas. Galima padėkoti „Dainavai“, kad labai gerbė „Ekraną ir išrikiavo solidžią sudėtį.
