Lietuvos U-21 rinktinės saugas Dominykas Kubilinskas jau šešerius metus mokosi futbolo meistriškumo Roterdamo „Feyenoord“ klube. Lietuvis teigia, jog nuolat treniruotėse apsilankančios Olandijos futbolo ikonos įkvepia jį toliau judėti į priekį ilgame profesionalaus futbolo kelyje.
Nuo šių metų šiaulietis, prieš tai atstovavęs Lietuvos U-19 ir U-17 rinktinėms, yra kviečiamas į nacionalinę jaunimo rinktinę.
D. Kubilinskas teigia, kad yra visapusiškai patenkintas savo tobulėjimu Nyderlandų grandų gretose ir lff.lt portalui daugiau papasakojo apie žaidimą užsienyje bei ryškesnius skirtumus su Lietuva.
– Dominykai, jau turėjai laiko susipažinti su Lietuvos jaunimo rinktine, o U-19 rinktinės etapas, ko gero, jau praeityje. Kaip vertini patirtį būnant su vyresniais žaidėjais?
– Visų pirma, didžiuojuosi būdamas čia. Manau, kiekvienam žaidėjui yra garbė būti iškviestam į rinktinę, juolab tai yra U-21 rinktinė. Kolektyvas čia geras – yra futbolininkų, su kuriais esu žaidęs Šiaulių akademijoje, taip pat yra daug žaidėjų, kuriuos pažįstu. Tiesa, sunku persiprogramuoti į rinktinės futbolą, nes užsienyje, kad ir kaip ten būtų, taktikos ir treniruotės tikrai skiriasi. Galiu pasakyti, kad U-21 rinktinėje yra kiek sunkiau, tačiau tikrai viskas įmanoma. Tikiu, jog su laiku ateis trenerio pasitikėjimas ir minutės aikštėje.
– Žaidi „Feyenoord“ klubo U-19 komandoje ir praleidai Olandijoje jau šešerius metus. Kaip tau sekasi klube pastaruoju metu, ar esi patenkintas savo role?
– Šiuo metu žaidžiu čia šeštą sezoną ir tikrai niekuo nesiskundžiu. Treneriai džiaugiasi manimi, aš jais taip pat. Viskas yra super.
– „Feyenoord“ išugdė nė vieną futbolo talentą, kuris žaidė didžiuosiuose Europos klubuose. Ar tenka jų sutikti ir klubo centro patalpose arba aikštynuose?
– Mus motyvuoja, kad treniruojamės šalia vyrų komandos. Tu čia matai tokius žaidėjus, kaip Robinas van Persie, kuris yra grįžęs į „Feyenoord“, arba Dirkas Kuytas, kuris praeitą sezoną baigė karjerą komandoje. Su jais bendrauji, susimojuoji ir tai suteikia tam tikros motyvacijos, jog tu taip pat gali stovėti jų vietoje ir pasiekti tokių rezultatų, kaip jie.
– Kokį įspūdį tau palieka „Feyenoord“ klubo infrastruktūra?
– Stadionai ir aikštynai čia puikūs. Turime daug dirbtinių ir natūralios dangos aikštelių. Dažniausiai žaidžiame ant natūralios dangos, ypač, kai rungtyniaujame namuose, bet jei laukia mačas išvykoje ant dirbtinės aikštės, prieš tai treniruojamės ant dirbtinės. Dušai, rūbinės didelės, kiekvienas turi po savo vietą, tad sąlygos yra labai geros.
– Ar jauti didelį skirtumą atvykus į rinktinę po žaidimo ir treniruočių klube?
– Kai grįžtu į rinktinę, išryškėja skirtumai. Rinktinėje turime daug individualiai gerų žaidėjų, tačiau pratimų metu matosi, jog nelabai kreipiame dėmesį į smulkias detales – kuria koja reikia žaisti, kuria koja priimti perdavimą ir panašiai. Galbūt tuo ir skiriasi užsienis nuo Lietuvos. Tačiau Roterdame baigiasi mano šeštas sezonas ir kiekvieną sezoną jaučiuosi, jog esu pažengęs. Pamenu, kad atvažiavus į Olandiją man buvo sunku priimti kamuolį, tačiau, laikui bėgant, mokiausi ir dabar didelių problemų nėra.
– Su „Feyenoord“ ekipa 1994 metais yra žaidęs ir legendinis Vilniaus „Žalgiris“. Galbūt teko girdėti apie šias rungtynes, ar tai žinoma ir pačiame Roterdamo klube?
– Taip, žinau, jie man irgi primena, kad žaidė su „Žalgiriu“. Nepamenu, prieš kiek metų, bet berods rezultatas buvo 1:1. Turime vieną kabinetą, kuriame yra klubų atributika, jame iškabinta ir „Žalgirio“ vėliavėlė. Tikrai smagu pro ją praeiti ir vis dar parodau jiems, jog tai Lietuva ir „Žalgiris“.
– Kaip manai, ar Lietuvos futbolo žaidėjams sunku pasiekti didžiuosius Europos klubus ir juose įsitvirtinti ?
– Manau, kiekvienam Lietuvos žaidėjui yra galimybių būti pastebėtam didelių futbolo klubų. Tad, mano nuomone, tereikia stengtis, turėti to noro, atiduoti visas jėgas rungtynėse. Kai kurie rinktinės žaidėjai tą įrodė ir žaidžia užsienyje. Todėl tai tik parodo, jog galimybių tikrai yra, ir kiekvienam to linkiu.
