Į futbolo istoriją šios šakos atstovai dažniausiai įsirašo dėl savo puikių pasirodymų, iškovotų titulų, ar įmuštų įvarčių. Kai kuriems pasiseka ne taip gerai ir jie būna prisimenami dėl nesėkmingų pasirodymų, kurie įstrigo labiau nei teigiami žaidėjų pasirodymai aikštėse. Tiesa, futbole yra ir išskirtinė istorija apie Carlosą Henrique Raposo plačiau žinomą kaip Carlosą Kaiserį, kuris į futbolo metraščius įsirašė dėl išskirtinės karjeros. Didžiausiu sukčiumi futbolo istorijoje vadinamas puolėjas sugebėjo 1979-1993 metais apkvailinti ne vieną komandą ir pasirašyti su jomis sutartį, nepaisant to, jog niekada taip ir nepelnė nė vieno įvarčio.
Pravardę „Kaiseris“, kuria jis ir buvo vadinamas didžiąją savo karjeros dalį, C. Raposo gavo jaunystėje: taip jis buvo pramintas dėl savo panašumo į Franzą Beckenbauerį. Pradėjęs jaunimo karjerą „Botafogo“ klube, vėliau jis persikėlė į „Flamengo“ akademiją, o galiausiai įtikino Meksikos „Puebla“ klubą pasirašyti su juo trumpalaikę sutartį.
Futbolininkas paliko gerą įspūdį šio Meksikos klubo skautams, o pats Kaiseris netgi buvo įsitikinęs, jog atstovaudamas šiai ekipai pelnė įvartį baudos smūgiu, tačiau iš tiesų jis komandą paliko taip ir nesužaidęs nė vieno mačo, kai treneriai nebuvo susižavėję jo pasirodymais su kamuoliu treniruotėse.
„Jis norėjo būti tarp futbolininkų, būti skaitomas kaip futbolininku, tačiau jis niekada nenorėjo atsakomybės, kurią turi prisiimti šios profesijos atstovai“, - prisimindamas buvusį komandos draugą jį FourFourTwo svetainei apibūdino Mauricio de Oliveira Anastacio.
Grįžęs iš Meksikos futbolininkas pasinaudojo tuo, kuo jis sėkmingai naudojosi visą karjerą – savo pažintimis. Bendraudamas su pažįstamais žurnalistais, jis jiems pareiškė, jog jo karjera „Puebla“ klube buvo tokia sėkminga, kad jis netgi buvo pakviestas priimti Meksikos pilietybę ir atstovauti šios šalies nacionalinei komandai. Meksikoje žaidėjas pradėjo ir kitą savo apgaulę: su žaisliniu telefonu jis apsimesdavo kalbantis angliškai su kitų klubų atstovais bei „Puebla“ atstovams girdint pareikšdavo, jog yra patenkintas buvimu dabartinėje komandoje ir atsisakydavo „jų pasiūlymo“.
Kitus žingsnius savo karjeroje brazilas atliko gimtinės „Botafogo“ klube. Dar vaikystėje susidraugavęs su nemažai žinomų futbolininkų, su jų pagalba žaidėjas įtikino Brazilijos ekipą pasirašyti su juo trijų metų bandomąją sutartį. Tokia sutartis nieko pernelyg nestebino: C. Raposo išsiskyrė natūraliomis fizinėmis savybėmis, kuriomis jis naudojosi visą savo karjerą. Būtent dėl jų, treniruotėse, kuriose nereikėdavo žaisti futbolo, Kaiseris niekuo nesiskyrė nuo tikrų futbolininkų.
Tiesa, futbolo aikštėje jis visiškai niekuo neišsiskyrė, o būtent dėl to, jis buvo atleistas iš „Puebla“ komandos. Kartoti panašių klaidų C. Raposo nesiruošė: į naują klubą jis atvyko su aiškiu planu, kurį jis puikiai įvykdė jau pirmose draugiškose rungtynėse.
Prieš pirmąsias rungtynes Kaiseris paprašė komandos draugų, kad jie išvestų jį į ataką perdavimu į priekį. Jo partneriai šį prašymą įvykdė, o prieš pat pasivydamas kamuolį puolėjas smuko ant žemės ir užsiėmęs už savo pakinklinės sausgyslės imitavo patirtą traumą. Tuo metu futbolo medicina dar nebuvo taip pažengusi į priekį ir klubo turimas inventorius gerokai skyrėsi nuo dabar turimų įrenginių, tad neturėdama galimybės patikrinti traumos rimtumo, komanda nusiuntė žaidėją atlikti reabilitaciją pas komandos fizioterapeutą.
Taip žaidėjas gavo galimybę kelis mėnesius nesitreniruoti bei gauti algą iš komandos, tačiau netrukus jo gudrybes atskleidė klubo daktaras: kai žaidėjas apsimetė kalbantis angliškai su užsienio komanda, pokalbį išgirdęs klubo atstovas netruko išsiaiškinti šios suktybės. Puikiai angliškai kalbėjęs gydytojas išgirdęs pokalbį konstatavo labai paprastą faktą: C. Raposo ne tik nebendravo su kitu jam pasiūlymą pateikusiu klubu – žaidėjas apskritai nemokėjo kalbėti angliškai.
„Botafogo“ klubui išsiaiškinus jo gudrybes, C. Raposo ėmėsi naujos taktikos. Kartu su draugu jis įtikino „Flamengo“ atstovus, jog jis 1984 metais kartu su „Independiente“ klubu laimėjo „Copa Libertores“ bei Internacionalinės taurės turnyrus. Žaidėjas apsimetė bendravardžiu Carlosu Enrique, kuris iš tiesų atstovaudamas šiam klubui triumfavo šiose pirmenybėse.
„Flamengo“ ekipoje jis šiek tiek pakeitė ir savo apgavystės taktikas pasirinkdamas naują metodą, kuriuo jis naudojosi didžiąją karjeros dalį: teigdamas, jog jam reikia atgauti praprastą formą futbolininkas pasiprašydavo porą savaičių padirbėti gerinant fizines kondicijas. Dėl jau minėtų natūralių savybių jis žibėdavo šių treniruočių metu, o sulaukęs laiko, kai jis turėtų prisijungti prie pagrindinės ekipos futbolo treniruočių, jis suvaidindavo pakinklinės sausgyslės traumą ir vėl būdavo siunčiamas pas komandos gydytoją. Jei kuris nors klubas ryždavosi siųsti jį išsamesniems tyrimams, žaidėjas tai sustabdydavo į pagalbą pasitelkdamas pažįstamą dantistą, kuris patinkindavo, jog C. Raposo negali atlikti tyrimų dėl prasidėjusios infekcijos. Tokiu būdu, žaidėjas sugebėdavo dar keletą mėnesių gauti algą bei galiausiai palikdavo komandas, joms taip ir neišsiaiškinus, jog brazilas apsimetinėjo.
„Komandos stengdavosi daryti viską, kad aš žaisčiau. Aš sakydavau: man skauda raumenį. Kaip jie galėjo įrodyti, jog aš meluoju?“, - prisimindamas savo karjerą savo metodus atskleidė Kaiseris.
1986 metais Kaiseris paliko Pietų Ameriką ir išvyko į Europą. Brazilas atvyko į antrojo Prancūzijos diviziono „Gazalec Ajaccio“ klubą, kuriam jį rekomendavo ten žaidęs atleto bičiulis Fabio Barrosas. Vos atvykęs į naują klubą jis susidūrė su iššūkiu: klubas nusprendė jo pristatymui padaryti viešą treniruotę, o į ją susirinkusiems gerbėjams jos metu galėjo kilti abejonių dėl jo sugebėjimų aikštėje. Išsigandęs viešumo, C. Raposo prieš treniruotę visus rastus kamuolius spardė į tribūnas bučiuodamas klubo emblemą. Taip jis ne tik apsimestinai išreiškė meilę klubui, tačiau ir atliko pagrindinę savo sugalvoto plano užduotį: klubas nebeturėjo kamuolių atlikti normaliai treniruotei, tad vietoj to žaidėjai turėjo atlikti paprastesnę fizinio parengimo treniruotę.
Nenuostabu, kad šioje komandoje jis beveik nežaidė ir po metų sugrįžo į Braziliją. Visgi, vos sugrįžęs jis dar kartą pasinaudojo savo žurnalistų pažintimis: vienas iš jo pažįstamų žurnalistų išspausdino straipsnį, kuriame jis teigė, jog futbolininkas tapo rezultatyviausiu šių pirmenybių žaidėju, o iš viso jis Prancūzijoje esą praleido aštuonis metus.
„Mūsų eroje, futbolą rodydavo per televiziją, tačiau mes nežinojome kas vyksta kitose šalyse. Atvykęs į komandą jis sakė, jog žaidė Prancūzijos antrajame divizione. Tu negalėjai pasakyti ar tai buvo tiesa ar ne, bet jis taip teigdamas galėjo parodyti ir laikraštyje išspausdintą tekstą bei nuotrauką. Aš žinojau, kad jis niekada niekur nežaidė. Tai neįtikėtina istorija dėl to, kad futbolas yra toks sportas, kuriame visi nori žaisti ir varžytis“, - prisiminimais apie žaidėją dalijosi Alexandre‘as Torresas, kuris kartu su juo buvo „Fluminense“ ir „Vasco“ klubuose.
Grįžęs į gimtinę žaidėjas prisijungė prie „Bungu“ klubo, kuriame jis ir vėl naudojosi jau patikrintomis gudrybėmis. Visgi, galiausiai komandos pagrindinis rėmėjas Castoras de Andrade neapsikentęs to, kad žaidėjas vien tik treniruojasi, liepė treneriui leisti jį į aikštę. Komandai atsiliekant 0:2, Kaiseris buvo nusiųstas atlikti apšilimą, o eidamas į aikštės kraštą jis pastebėjo kažką jam surikusius gerbėjus.
„Aš pradėjau apšilimą ir už manęs buvę gerbėjai kažką man sušaukė. Nedvejodamas šokau per tvorą su jais muštis, kad gaučiau raudoną kortelę bei galėčiau nepasirodyti rungtynėse“, - prisimindamas šią istoriją kalbėjo brazilas.
Po šio mačo puolėjas melavo pykčio neslėpusiam klubo rėmėjui, jog komandos savininkas tapo jo antruoju tėvu, o gerbėjai C. Andrade pavadino vagimi, o būtent tai išprovokavo tokius jo veiksmus. Patikėjęs šiais žodžiais klubo mecenatas ne tik atleido žaidėjui ir neišvarė jo iš komandos, tačiau ir pabučiavęs jį pasiūlė pratęsti sutartį dar vieniems metams.
Kiek vėliau C. Raposo karjera pasisuko į „Fluminense“ klubą, kuriame jis ir vėl naudojosi patikrintais metodais. Tiesa, šiame klube jam ir vėl teko nuryti karčią piliulę bandant žaisliniu telefonu apgauti komandą, jog jam sutartį siūlo kita ekipa. Visą tai pastebėjo ir gudrybę išsiaiškino ekipos asistentas, kuris būdamas Kaiseriui iš nugaros pamatė, jog tai buvo netikras telefonas. Dėl to žaidėjui teko atsisakyti gudrybių, o šioje ekipoje jis iš tiesų turėjo treniruotis ir žaisti mačuose. Visgi, neturėdamas įgūdžių jis per 15 mačų taip ir nepelnė nė vieno įvarčio ir galiausiai paliko komandą.
„Aš norėjau, kad visus suerzinčiau ir jie leistų man būti toliau nuo komandos. Tiesa, tai man nesuveikė taip, kaip tikėjausi“, - juokdamasis teigė brazilas.
Žaidėjui artėjant prie trisdešimtojo gimtadienio, jį į savo komandą pasikvietė „Vasco da Gama“. Skirtingai nuo kitų klubų, jie futbolininką įsigijo dėl kitokių tikslų: C. Raposo buvo žinomas kaip alkoholio nevartojantis žaidėjas, kuris turėjo gero žmogaus reputaciją ir Brazilijos klubas su jo pagalba stengėsi padėti dėl alkoholio vartojimų problemų turėjusiam klubo žaidėjui.
Išskirtinę savo karjerą futbolininkas vėliau pratęsė „El Paso Sixshooters“, „America“ ir „Guarany Futebol Clube“ ekipose, kol galiausiai nusprendė baigti savo išskirtinę ir nepakartojamą karjerą. Nuo paskutinių jo akimirkų futbole prabėgo maždaug 25 metai, tačiau iš istorijos metraščių Kaiseris nedingsta iki šiol: 2015 metais jis sutiko pasidalinti savo priminimais kuriant filmą apie jo istoriją futbole, o šiais metais bus išleista knyga: „Kaiserio knyga: Geriausias futbolininkas, kuris taip niekada ir nežaidė futbolo“.
C. Raposo per visą savo karjerą galbūt ir nepelnė nė vieno įvarčio, tačiau daugiau nei 20 metų išbūti futbolo pasaulyje sugebėjęs Kaiseris neabejotinai įėjo į futbolo istoriją, kaip didžiausias sukčius per visą šio žaidimo istoriją.
Komentarų kol kas nėra...
Komentarų kol kas nėra...
Komentarų kol kas nėra...
Cituoti komentarą
Pranešti apie netinkamą komentarą