Populiariausias futbolo naujienų portalas Lietuvoje „EuroFootball.lt“ tęsia pasakojimą apie rezultatyviausią visų laikų UEFA Čempionų lygos futbolininko Cristiano Ronaldo karjerą. Pirmąją istorijos dalį galite rasti čia.
Superžvaigždės gimimas (2006–2009 m.)
2006-ųjų vasarą „Manchester United“ atliko lemtingą ėjimą – Madrido „Real“ klubui pardavė pagrindinį komandos puolėją Ruudą van Nistelrooy‘ų.
Anglijos klubo treneris seras Alexas Fergusonas atsisakė minties tiesiogiai pakeisti olandą ir nusprendė suteikti visišką laisvę jaunosioms komandoms žvaigždėms – Wayne‘ui Rooney bei Cristiano Ronaldo.
20-metį anglą bei 21-erių portugalą keisdavo tokie žaidėjai kaip dabartinis „raudonųjų velnių“ strategas Ole Gunnaras Solskjaeras, traumų kamuojamas Louisas Saha bei epizodinį vaidmenį atlikdavęs Alanas Smithas.
Tuomet, būdamas 33-ejų metų amžiaus, norvegas per paskutinius dvejus metus nepradėjo nė vienerių rungtynių startinėje sudėtyje bei buvo bepasitinkantis savo futbolininko karjeros saulėlydį, minėtasis L. Saha per pustrečio sezono klube pasižymėjo vos 24 kartus, o A. Smithas po sunkios traumos buvo tarsi nesavas bei pamažu persiorientavo į saugo poziciją.
„Manchester United“ klubui nepavyko laimėti Anglijos „Premier“ lygos trejus metus iš eilės, o tai buvo ilgiausia nesėkmių serija per pastaruosius 15 metų, todėl kartų kaita bei buksuojantys senbuviai buvo kone tobula galimybė parodyti save W. Rooney bei C. Ronaldo.
Anglas nebuvo tradicinis centro puolėjas, todėl portugalas tapo pagrindine „United“ puolimo ašimi. Abu atakuojantys žaidėjai buvo tarsi „plaukiojantys“, kitaip tariant, tiek Rooney, tiek Ronaldo reagavo į vienas kito judėjimo aikštėje pokyčius bei neprisirišo prie vienos pozicijos priekyje. Toks abiejų puolėjų nepastovumas lėmė tai, jog portugalas ėmė atrasti save kovose dėl aukštų kamuolių baudos aikštelėje ir per trijų sezonų atkarpą (2006-2009 m.) nacionaliniame čempionate galva įmušė 8 įvarčius.
Jis dažniausiai rungtynes pradėdavo kaip dešiniojo krašto puolėjas, rečiau – centre ar kairėje. Visgi dabartinis penkiskart UEFA Čempionų lygos laimėtojas rungtynių metu dažnai pakeisdavo savo poziciją ir mačą neretai užbaigdavo ne ten, kur pradėjo. Taip varijuodamas aikštėje jis atsidurdavo prieš sau palankesnius varžovus bei kurdavo komandai naudingą chaosą išderindamas varžovų gynėjų liniją.
Ronaldo visiškai perėmė „raudonųjų velnių“ puolimo vadžias į savo rankas: į vartus ėmė smūgiuoti vis dažniau ir tai vidutiniškai darydavo jau po penkis kartus per susitikimą. Taip pat jis neretai varžovų vartams grasindavo ir iš tolimesnių distancijų, o statistiškai tai įrodo per tą patį 3 metų periodą atlikti 527 smūgiai, iš kurių 60% buvo iš 19 metrų atstumo ar toliau. Portugalo kamuolio smūgiavimo meistriškumą įrodo ir tai, jog šiuo minėtuoju laikotarpiu jis pasižymėjo 9 kartus laisvų smūgių situacijose. Vėlesnėse savo karjeros stadijose jis nebebuvo toks efektyvus tolimų smūgių kategorijoje.
Apriboti Cristiano laisvei Fergusonas atitinkamai 2007-aisiais bei 2008-aisiais įsigijo puolėjus Carlosą Tevezą bei Dimitarą Berbatovą. Jiedu padėjo paskirstyti Ronaldo ir Rooney krūvius bei suteikė taip reikiamo gylio sudėtyje.
Tiek argentinietis, tiek bulgaras nebuvo tradiciniai centro puolėjai. C. Tevezas, panašiai kaip ir Rooney, buvo sunkiai aikštėje dirbantis nesavanaudiškas žaidėjas, tuo tarpu D. Berbatovas ne toks juodadarbis, tačiau pirmenybę ieškant komandos draugų teikiantis puolėjas, o tai vėlgi buvo naudinga portugalui.
Per šį laikotarpį „Manchester United“ tris kartus iš eilės į viršų kėlė „Premier“ lygos trofėjų, UEFA Čempionų lygoje sykį pasiekė pusfinalį bei dukart žaidė finale, vieną jų – 2007-2008 m. sezone laimėjo. Per daugiau nei 50 metų Mančesterio klubas buvo 5 kartus patekęs į Čempionų lygos arba Europos taurės finalą, o į du iš jų atvedė būtent Cristiano.
Šis straipsnis yra daugiausiai apie Ronaldo asmeninius pasiekimus bei kaip jo žaidimas keitėsi bėgant metams, tačiau negalime pamiršti, jog futbolas yra komandinis sportas. Paskutinius tris sezonus portugalui vilkint „raudonųjų velnių“ marškinėlius komanda turėjo neabejotinai geriausią 3 metų periodą klubo istorijoje.
Individualiai geriausi karjeros metai (2009-2014 m.)
Didysis Cristiano perėjimas į Madrido „Real“ galėjo įvykti ir anksčiau. 2008-ųjų vasarą 23-ejų portugalas pratęsė sutartį su „Manchester United“, tačiau tais pačiais metais buvo pasiektas ir kitas susitarimas. Ronaldo pasirašė susitarimą su „Real“, jog šis lygiai po metų papildys Ispanijos sostinės komandą.
Tame susitarime buvo įrašyta labai įdomi sąlyga: jei viena iš pusių nesilaikys susitarimo, bus priversta sumokėti 30 milijonų eurų, kitaip tariant, jei portugalas nuspręstų visgi nepersikelti į Madridą, tai šis Ispanijos grandui turėtų pakloti minėtąją sumą, o jei „Real“ apsigalvotų ir nepasikviestų Cristiano į komandą turėtų atseikėti tuos pačius 30 milijonų.
Jis buvo laimingas Anglijoje, tačiau kaip ir pats futbolininkas ne kartą yra minėjęs – reikėjo permainų.
Už tuo metu rekordinę 94 milijonų eurų sumą 2009-ųjų vasarą Ronaldo pagaliau prisijungė prie „Real“. Ką tik į karališkojo klubo prezidento postą grįžęs Florentino Perezas buvo pasiryžęs grąžinti Ispanijos futbolo flagmanui praeities šlovę, todėl rekordiškai daug išlaidavo naujiems žaidėjams.
Prie komandos prisijungė ir tokie futbolininkai kaip Kaka, Karimas Benzema, Xabi Alonso ir Raulis Albiolis. Iš viso tą vasarą „Real“ paklojo maždaug 250 milijonų eurų, o žvaigždžių perpildytai komandai diriguoti buvo nusamdytas argentinietis Manuelis Pellegrini.
„Real“ futbolininkai 2009-2010 m. sezone Ispanijos „La Liga“ čempionate liko antri į priekį praleisdami Leonelio Messi vedamą „Barceloną“, o Čempionų lygoje patirtas fiasko – komanda iškrito dar aštuntfinalyje. Negana to, vietiniame čempionate pagal atliktų smūgių kokybę jie rikiavosi paskutiniai.
Kaip ir „Manchester United“ gretose, taip ir čia, Ronaldo buvo pagrindinis veikėjas, aplink kurį sukosi visas žaidimas. Jis komandoje pirmavo pagal atliktus smūgius bei bandymus driblingu įveikti varžovus. Pirmąjį sezoną Madride portugalas įmušė 33 įvarčius, 26 iš jų – „La Liga“ čempionate bei liko trečias rezultatyviausias žaidėjas lygoje, atsilikdamas tik nuo Gonzalo Higuaino (27) bei L. Messi (34).
Padėtis pasikeitė, kai prie „Real“ vairo stojo Jose Mourinho. Portugalų santykiai buvo gana komplikuoti, tačiau „Ypatinguoju“ save vadinantis strategas rado tinkamą būdą išnaudoti klubo puolimo žvaigždę – Cristiano žaidė kairiojo krašto puolėjo pozicijoje su galimybe dažnai veržtis į centrą. J. Mourinho vadovavimo laikotarpiu jis vis dar atlikdavo begalę smūgių (6,91 per mačą), tačiau jie buvo iš patogesnių padėčių.
Kitaip nei M. Pellegrini, dabartinis Londono „Tottenham“ treneris propagavo mažiau nuo pozicinio puolimo priklausomą žaidimą, o tai leido Ronaldo greitai prisitaikyti prie G. Higuaino bei K. Benzema ir dominuoti greitajame puolime.
Higuainas buvo puolėjas, kuris geriausiai jautėsi žaisdamas baudos aikštelėje, tačiau puikiai perduodavo kamuolį atgal saugams, kurie galėdavo iškart smūgiuoti į vartus. Tuo tarpu Benzema, panašiai kaip Tevezas ir Rooney, buvo tas žaidėjas, kuris bėgdavo nesustodamas, o tai leisdavo Ronaldo užsiimti tinkamas pozicijas.
CR7 vis dar būdavo prožektorių šviesoje, tačiau ekscentriškasis Mourinho kaip žaibolaidis dažnai nukreipdavo žiniasklaidos dėmesį šalin. Cristiano gyvenimas taip pat tapo sėslesnis: jis turėjo stabilius santykius ir gyveno su mama bei sūnumi, o įpusėjus karjerai ėmė labiau prižiūrėti savo kūną bei stengėsi iš jo išspausti maksimumą.
Treniruodamasis su „Real“ fizinio parengimo treneriu Valteriu Di Salvo, Ronaldo pradėjo laikytis griežto rėžimo, kurį sudaro ne tik fizinės formos palaikymas, bet ir kruopščiai subalansuota mityba bei miegas. Kiekvienas maisto trupinėlis bei kiekviena miego minutė buvo suskaičiuota, kas leido jam priaugti nemažai raumenų masės.
Portugalo žaidimas tapo aštresnis, tikslesnis ir geriau funkcionuojantis. Jo bandymai atlikti driblingą per trejų metų laikotarpį krito drastiškai: 2009-2010 m. sezone tai darydavo po 6,26 karto, tuo tarpu 2012-2013 m. – po 3,93. Vadovaujant Mourinho jis „iš žaidimo“ Ispanijos čempionate vidutiniškai pelnydavo jau po 30 įvarčių.
2012-2013 m. sezone CR7 parodė, jog yra lyderis ne tik aikštėje, bet ir rūbinėje. Mourinho sezono pabaigoje ėmė konfliktuoti su visais: žiniasklaida, kitais klubais bei net savais žaidėjais. Tai itin nepatiko Ronaldo, kuris užstojo savo komandos draugus, o tai lėmė abiejų portugalų konfliktą. Pasibaigus sezonui „ypatingasis“ buvo atleistas.
2013-ųjų vasarą komandą papildė Garethas Bale‘as, kurio persikėlimo iš „Tottenham“ suma buvo šiek tiek didesnė nei ta, už kurią karališkasis klubas įsigijo Cristiano, todėl „Real“ nusprendė viešai to neskelbti siekiant nenuliūdinti savo superžvaigždės. Nepaisant valo atvykimo, CR7 išliko visišku komandos lyderiu.
Naujasis komandos treneris Carlo Ancelotti tęsė Mourinho pradėtus darbus į žaidimą įdiegdamas keletą naujovių. Pagrindinis stratego tikslas buvo suteikti kuo daugiau laisvės „Real“ puolimo trio – Bale‘ui, Benzema ir Ronaldo. Rezultatyvių perdavimų maestro Mesutas Ozilas bei įvarčių mašina Higuainas buvo parduoti atitinkamai Londono „Arsenal“ bei „Napoli“. Antrojo išėjimas lėmė, kad Benzema tapo pagrindiniu centro puolėju.
CR7 ėmė rungtyniauti vis dažniau arčiau vartų – pirmą kartą karjeroje jis atliko daugiau smūgių iš 19 metrų ir arčiau nei iš tolimesnių distancijų, taip pat vėl išaugo bandymų atlikti driblingą skaičius.
BBC vadintam „Real“ puolimo trejetui puikiai asistavo saugų grandyje rungtyniavę juodadarbiai Luka Modričius, Angelis Di Maria bei Alonso. Ši subalansuota žaidėjų kombinacija 2014-ųjų gegužę laimėjo 10-ąjį „Real“ klubo istorijoje Europos prestižiškiausio turnyro trofėjų.
