Šiemet 70-metį švenčiančio „Žalgirio“ komandoje žaidė šimtai futbolininkų, darbavosi dešimtys trenerių. Vieni legendiniame Lietuvos futbolo klube atliko didesnį, kiti – gal tik epizodinį vaidmenį. Bet tuo pačiu kiekvienas prisidėjo prie „Žalgirio“ legendos kūrimo.
„Žalgirio“ futbolo klubo istorijoje Benjamino Zelkevičiaus pėdsakas yra vienas ryškiausių. 1944 m. vasario 6 d. Kaune gimęs futbolininkas nuo 1963 iki 1973 m. (išskyrus 1968 m.) žaidė „Žalgirio“ komandoje, du kartus kovojo finaliniuose SSRS Pirmos lygos varžybų etapuose, o 1971 ir 1972 m. buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Per dešimt sezonų B.Zelkevičius „Žalgirio“ gretose sužaidė 331 rungtynes ir įmušė 50 įvarčių. Pagal sužaistų rungtynių skaičių jis yra 10-as, o pagal pelnytus įvarčius – 8-as tarp visų SSRS pirmenybėse žaidusių žalgiriečių.
Tačiau rungtynės ir įvarčiai yra tik dalis B.Zelkevičiaus žalgirietiškos legendos. 1977 m. perėmęs SSRS Antroje lygoje žaidusią komandą jau pirmu bandymu sugrąžino ją į Pirmą lygą, o 1982 m. – ir į aukščiausią divizioną. 1987 m. B.Zelkevičiaus treniruojamas „Žalgiris“ SSRS pirmenybėse užėmė trečią vietą, tais pačiais metais iš žalgiriečių sudaryta komanda iškovojo aukso medalius pasaulinėse vasaros studentų žaidynėse. 1992–1995 m. B.Zelkevičius ne tik treniravo, bet ir užėmė „Žalgirio“ prezidento postą, o 1995 m. viduryje atsisveikino su žaliai balta komanda ir tęsė darbą su Lietuvos nacionaline futbolo rinktine.
Šiuo metu 73 metų futbolo specialistas vadovauja Lietuvos futbolo federacijos Trenerių tarybai. Išsamiame pokalbyje B.Zelkevičius pasidalino prisiminimais apie „Žalgiryje“ prabėgusius metus, istorines pergales, skaudžius pralaimėjimus, žaidėjo ir trenerio vaidmenį kuriant šio futbolo klubo legendą.
Benjaminai, jūs gimėte ir augote Kaune, bet geriausius savo karjeros metus praleidote Vilniuje. Koks buvo kelias į „Žalgirį“?
Kai man buvo 12 metų, aš Kaune pradėjau lankyti futbolo treniruotes pas trenerį Algirdą Klimkevičių. Iki to laiko gyvenau Vilijampolėje ir nuo ryto iki vakaro pievoje žaisdavome futbolą. Beje, toje pievoje užaugo ne vienas geras futbolininkas. Tad pas A.Klimkevičių atėjau puikiai išmanydamas kiemo (arba pievos) futbolą, gerai valdžiau kamuolį, buvau techniškas. Pas jį pradėjau sistemingai treniruotis, bet tas glaudus ryšys su kamuoliu išliko. Man labai patiko driblinguoti, puikiai valdžiau kamuolį kaire koja. O treneris buvo nepatenkintas, netgi atsisakė imti mane į Kauno moksleivių rinktinę. Bet kai galiausiai ten patekau, iš karto tapau lyderiu, mane pakvietė į respublikinę moksleivių rinktinę, o 1962 m. – ir į Kauno „Bangos“ jaunių komandą. O 1963 m. sausį sulaukiau kvietimo persikelti į Vilnių ir prisijungti prie „Žalgirio“ meistrų komandos. 1962 m. Vilniaus „Spartakas“ buvo pervadintas į „Žalgirį“, tad man teko garbė vyrų futbole debiutuoti būtent „Žalgiryje“.
Koks tuo metu buvo „Žalgiris“? Ką jis reiškė jums?
Vaikystėje ir jaunystėje „Žalgiris“ man reiškė viską. Kai tik galėdavau, važiuodavau iš Kauno į Vilnių, keliaudavau į stadioną ir žiūrėdavau žalgiriečių rungtynes. Pinigų neturėjau, tad keliaudavau pakeleivingomis mašinomis, į stadioną kaip nors įsiprašydavau. Išvykdavau labai anksti ryte, prisiglausdavau ten, kur būdavo vietų ir žiūrėdavau.
Tuo metu „Spartako“ futbolininkai buvo man tarsi dievai. Labai gerai pamenu Stasį Krocą, Algirdą Kulikauską, su kuriuo vėliau man ir pačiam teko pažaisti. Tuo metu „Spartake“ žaidė Arvydo Janonio tėvas, abu Vasiliauskai – Romas ir Česlovas. Tai buvo tiesiog fantastika. Buvau tikras futbolo fanatas, stengiausi nepraleisti nė vienerių komandos rungtynių, tiesiog gyvendavau ta diena, kai galėsiu atsidurti „Žalgirio“ stadione. Beje, nuo 1960 iki 1962 metų Vilniaus „Spartakas“ žaidė aukščiausioje SSRS futbolo lygoje, tad į Vilnių atvykdavo pajėgiausi Sovietų Sąjungos futbolo klubai, geriausi to meto žaidėjai.
Tad galite tik įsivaizduoti, koks buvo mano džiaugsmas, kai sužinojau, jog esu kviečiamas į „Žalgirį“. Aišku, niekas nesakė, kad žaisiu pagrindinėje sudėtyje. Pradžia buvo labai sunki. Pirmas sezonas prasidėjo nevykusiai, treneriai kelis kartus pabandė mane rungtynėse, bet aš pasirodžiau prastai ir mane pasodino ant suolo. Iš karto pasipylė kritika, buvo abejojančių, ar aš esu reikalingas komandai.
Tikriausiai tuo mano karjera „Žalgiryje“ būtų ir pasibaigusi, bet aš užsikabinau SSRS taurės rungtynėse. Birželio viduryje išvykoje žaidėme su Dniepropetrovsko „Dnepru“ ir mane išleido į startinę sudėtį. Gal dėl to, kad keli pagrindiniai žaidėjai nevažiavo, o gal buvo traumuoti, bet taurės varžyboms tada ypatingo dėmesio niekas neskyrė. Pamenu, kad tose rungtynėse įmušiau pirmąjį savo įvartį, gražiu smūgiu tiesiai į devyniukę. Tas rungtynes galima drąsiai vadinti mano karjeros „Žalgiryje“ pradžia. Tiesa, pirmais metais didesnio vaidmens komandoje nesuvaidinau, bet po truputį įsitvirtinau.
O 1964 m. jau buvau pagrindinės „Žalgirio“ komandos žaidėjas. Tuo metu komandoje buvau vienas jauniausių, žaidžiau kartu su tokiais futbolininkais kaip Stanislovas Ramelis, Algis Žilinskas, Petras Glodenis, Romualdas Juška, Vaidotas Žitkus, A.Kulikauskas, Gintautas Kalėdinskas, Henrikas Markevičius ir kiti. Ne tik žaidžiau, bet ir mušiau įvarčius. Man apskritai su įvarčiais sekėsi. Atrodo, kamuolys krašte, aš sukinėjuosi baudos aikštelėje, bet kažkokiu neįtikėtinu būdu kamuolys atsidurdavo pas mane ir aš iš 4–5 metrų jį siųsdavau į vartus. Galima sakyti, turėjau puolėjo intuiciją, įvarčio uoslę.
Su „Žalgiriu“ beveik visą savo karjerą žaidėte antrame pagal pajėgumą SSRS futbolo divizione. Ar nebuvo šansų patekti į aukščiausią lygą?
Ne tik buvo, bet mes tiesiog privalėjome žaisti ir aukščiausioje lygoje. 1966 m. A klasės antros grupės pirmame pogrupyje užėmėme pirmą vietą, o dėl teisės žaisti pirmoje grupėje (aukščiausioje lygoje) turėjome kovoti su Luhansko „Zaria“ bei Taškento srities „Politotdelu“. Manau, kad buvome geriausia komanda ir privalėjome laimėti tą finalinį turnyrą, bet kažko pritrūko. Gal vidinės motyvacijos? Man keista, kad prieš turnyrą mumis niekas nesidomėjo, nesulaukėme jokio Lietuvos valdžios palaikymo, paskatinimo. O reikėjo labai nedaug. Deja, per ketverias rungtynes surinkome 5 taškus ir likome antri. Į aukščiausią lygą pateko „Zaria“, nors mes tikrai buvome geresni.
Dar vieną šansą turėjome 1969 m. Tada jau rimtai buvome pribrendę aukščiausiai lygai, bet prasidėjus finalinėms kovoms ėmė dėtis nesuvokiami dalykai. Mes dominuodavome aikštėje, bet rungtynes baigdavome mažumoje, be vieno arba dviejų pašalintų žaidėjų. Tokiu būdu du kartus pralaimėjome 0:1 (Ordžonikidzės „Spartak“ ir Dniepropetrovsko „Dneprui“), 2:0 nugalėjome Chabarovsko ASK ekipą ir tarp keturių komandų likome ketvirti. Į aukščiausią lygą išėjo „Spartak“, bet visi suprato, kad ji to nenusipelnė.
Visgi, 1968 m. jūs paragavote SSRS aukščiausios lygos futbolo. Tik ne Vilniuje, o Donecke?
Po 1966 m. kitas sezonas buvo labai silpnas, nejautėme jokio stimulo grumtis, kažko siekti. O Donecke buvo ir labai solidžios premijos, geri atlyginimai, stiprus valdžios dėmesys. Reikalavimai buvo labai dideli, bet ir atlygis įspūdingas. Sąlygos tiek darbui, tiek žaidimui buvo tiesiog fantastiškos. Mane įdarbino šachtoje, teko net apsilankyti joje. Pamenu, kartą leidomės liftu į 270 metrų gylį, turėjau daug laiko pamąstyti apie gyvenimą.
Bet teko ir sunkiai dirbti. Tuo metu komandoje žaidė net keturi puolėjai, tarp jų – ir iš Kijevo „Dinamo“ perėjęs Valerijus Lobanovskis. Supratau, kad man vietos niekas neužleis, turiu pats ją išsikovoti. Tad kiekvieną dieną keldavausi anksti ryte, darydavau mankštą prie jūros, atskirai pusantros valandos treniruodavausi, o paskui dirbdavau kartu su komanda. Ir taip tris mėnesius, kol buvome treniruočių stovykloje Sočyje. Ir sugebėjau nukonkuruoti oponentus, įrodžiau, kad sunkiai dirbant galima pasiekti savo tikslą.
Tie metai Donecke buvo labai naudingi, bet dar didesnį įspūdį man padarė bedravimas su V.Lobanovskiu. Jis mane asmeniškai kvietė į komandą ir kol pats joje žaidė, tol ir aš žaidžiau. Bet sezono viduryje jis susipyko su treneriu ir išvyko iš Donecko. Netrukus ir man vietos aikštėje nebeliko. Akivaizdu, kad treneris nelabai mane mėgo, tad sezoną baigiau dublerių ekipoje. Jie dar norėjo mane pasilikti metams, bet aš nesutikau, grįžau į „Žalgirį“. Beje, kitais metais mes „Šachtiorą“ sutikome taurės turnyre ir aš jiems priminiau viską.
O šiaip, mane kvietė ir Maskvos „Spartak“, ir Leningrado „Zenit“. 1969 m. mane į „Dneprą“ kvietė pats V.Lobanovskis. Žadėjo, kad sąlygos bus tokios pat kaip Donecke. Bet tuo metu labai rimtai darbo ėmėsi Lietuvos futbolo vadovai. Jie nusprendė suburti geriausius futbolininkus į „Žalgirį“ ir patekti į SSRS aukščiausią lygą. Ir 1969 m. mes buvome labai arti tikslo, tikrai buvome verti vietos aukščausioje lygoje. O kai nepavyko, prasidėjo „Žalgirio“ nuosmūkis. 1970–1971 metais dar laikėmės Pirmoje lygoje, bet galiausiai iškritome ir iš jos.
1973 m. aš jau mažai žaidžiau, trūko motyvacijos, nebuvo ir trenerių palaikymo. Tiesa, kai 1974 m. į „Žalgirį“ atėjo mano pirmasis treneris A.Klimkevičius norėjau sugrįžti, bet jis pabijojo. Kiek teko girdėti, tuo metu jis galvojo, kad aš suskaldysiu kolektyvą, įnešiu netvarkos. Bet jis labai klydo. Tuo metu ne tik aš, bet ir dar keli vyresni žaidėjai norėjome sugrįžti į „Žalgirį“ ir būtume tikrai padėję komandai, bet treneris nusprendė apsidrausti ir mūsų nepriėmė.
Ar baigęs futbolininko karjerą žinojote, jog būsite treneriu?
Net minčių tokių nebuvo. Atsisveikinęs su „Žalgiriu“, likau be nieko. Nežinojau kuo užsiimti, skersai į man žiūrėjo ir tuometinė valdžia. Gerai, kad A.Kulikauskas mane pasikvietė į Vilniaus pedagoginį institutą, ten subūrėme komandą ir 1976 m. SSRS moksleivių spartakiadoje užėmėme antrą vietą. Galėjome laimėti ir auksą. Algis manimi patikėjo, sakė, kad iš manęs gausis geras treneris. Jo dėka ir pradėjau trenerio karjerą. Kai po kelių metų mane pakvietė į „Žalgirį“, su manimi iš studentų komandos atėjo Algimantas Mackevičius, Vidmantas Rasiukas ir dar keli futbolininkai.
Sugrįžti į 1977 metais „Žalgirį“ mane pakvietė Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ pirmininkas Viktoras Želvys. A.Klimkevičiui per kelerius metus nepavyko išvesti komandos į Pirmą lygą, tad V.Želvys nusprendė surizikuoti. Man tuo metu buvo 32 metai, aš dar galėjau ir pats žaisti, bet jis tiesiai šviesiai pasakė, kad turiu tapti „Žalgirio“ treneriu ir išvesti komandą į Pirmą lygą. Sėdėjau nustėręs, prakaitas upeliais tekėjo. Ir tada pagalvojau, o ko aš čia bijau? Komandoje žaidžia geri futbolininkai, su visais jais dar ir man pačiam teko pažaisti. Ir sutikau.
Nuo ko pradėjote?
Visų pirma, su žaidėjais sutarėme, kad kovosime, kad norime laimėti, patekti į aukštesnę lygą. Su futbolininkais iš karto užmezgiau glaudų ryšį, mokėjau būti ir demokratišku, ir diplomatišku treneriu, nors į dideles draugystes stengiausi nesivelti. Savo darbe vadovavausi V.Lobanovskio idėjomis. Pagal jį dėliojau ir treniruočių metodiką, ir pats daug skaičiau, nors tuo metu rasti informaciją buvo labai sudėtinga.
Vis dėlto, tais metais mes Antrą lygą praėjome su orkestru. Stadionas kiekvienose rungtynėse būdavo pilnutėlis, kitų komandų treneriai pas mus atvykę stebėdavosi, matydami atmosferą stadione. Jiems atrodė, kad čia savotiška Brazilija. Žmonės sėdėdavo net ant bėgimo takų, o po rungtynių spontaniškai kildavo eitynės, su vėliavomis, tautinėmis spalvomis. Aišku, man dažnai tekdavo eiti pas vietos valdžios atstovus, aiškintis, kodėl neauklėju jaunimo. Atsakydavau, kad mano darbas yra treniruoti ir auklėti futbolininkus, o žiūrovais turi užsiimti kiti organai.
1977 m. žaidėme su „Nalčiku“ pereinamas rungtynes dėl vietos aukščiausioje lygoje. Jie turėjo daug pinigų, bet šį kartą tai jiems nepadėjo. Varžovų aikštėje mes pralaimėjome 0:1, bet Vilniuje atsirevanšavome, o pergalingą įvartį įmušė Eugenijus Riabovas. Viskas sprendėsi papildomose rungtynėse neutralioje aikštėje Kišiniove. Tada mus jau palaikė SSRS futbolo valdžia, kuri nenorėjo matyti Nalčiko komandos Pirmoje lygoje, tad skyrė mūsų rungtynėms patikimą inspektorių, gerus teisėjus, kuriems varžovų pinigai nepadarė įspūdžio. Mes laimėjome, o kai grįžome namo, mus naktį oro uoste pasitiko minios žmonių. O mes juk viso labo tik sugrįžome į Pirmą lygą.
Jūsų treniruojamas „Žalgiris“ nuosekliai kilo į viršų ir 1987 m. SSRS čempionate užėmė trečią vietą. Kokia buvo sėkmės paslaptis?
Žinote, aš niekada nebijojau rizikuoti. Be to, nebijojau ir pralaimėti. Jei būčiau bijojęs, mes niekada nieko nebūtume laimėję. Sakydavau žaidėjui, kad jei jam nepasiseks vieną kartą, jis būtinai gaus ir antrą šansą. Bet jis turi kažką parodyti. Tekdavo daug bendrauti su žaidėjais, man pavykdavo juos nuteikti kovai, psichologiškai sutvirtinti. Mokėjau rasti tai, kas reikalinga komandai, jos vienybei ir kiekvienam asmeniškai.
Žinote, aš niekada nebijojau rizikuoti. Be to, nebijojau ir pralaimėti. Jei būčiau bijojęs, mes niekada nieko nebūtume laimėję. Sakydavau žaidėjui, kad jei jam nepasiseks vieną kartą, jis būtinai gaus ir antrą šansą. Bet jis turi kažką parodyti. Tekdavo daug bendrauti su žaidėjais, man pavykdavo juos nuteikti kovai, psichologiškai sutvirtinti. Mokėjau rasti tai, kas reikalinga komandai, jos vienybei ir kiekvienam asmeniškai.
Apskritai, man futbolo idealu visada buvo Brazilijos rinktinė. Brazilais pradėjau domėtis dar 1958 m., kai jie Švedijoje tapo pasaulio čempionais. Televizijos nebuvo, klausiausi transliacijų per radiją. O vėliau jau turėjau progą ir gyvai pamatyti jų žaidimą. Žavėjausi jais, bet taip pat supratau, kad mes niekada nebūsime tokie techniški. Taigi, reikėjo rasti savo braižą, išlaikant braziliškus bruožus. Mūsų žaidimo modelio pagrindas buvo nuolatinis žaidėjų judėjimas aikštėje. Tik tokiu būdu galėjome ilgiau laikyti kamuolį, ieškoti atakos pratęsimo. Treniruotėse mes labai daug žaisdavome, tokiu būdu futbolininkai gaudavo ir fizinį pasirengimą, ir žaidimo įgūdžius, ir kovotojų dvasią. Žalgiriečiai buvo ir pakankamai techniški, tad propagavome ne jėgos, o elegantišką futbolą. Vien tik fizinių savybių neužteko, reikėjo mokėti žaisti su kamuoliu. Bėgikai mūsų komandoje neįsitvirtindavo. Kai mes pajutome, kad jau galime laikyti kamuolį, atsirado daugiau galimybių atlikti perdavimus į priekį, o ten jau buvo Valdas Ivanauskas, Stasys Baranauskas, Robertas Fridrikas, Arminas Narbekovas. Jie mokėdavo išnaudoti komandos draugų sukurtas progas. Apskritai, mano treniruojamame „Žalgiryje“ įsitvirtindavo tik protingi, mąstantys žaidėjai. Tokio futbolininko etalonu buvo Stanislovas Danisevičius. Jis ne tik puikiai organizuodavo puolimą, bet ir sustatydavo žaidimą gynyboje, o jo perdavimai buvo tiesiog fantastiški.
Tokiu būdu mes nuosekliai judėjome į priekį, rinkomės geriausius ir talentingiausius futbolininkus iš visos Lietuvos, pagaliau mums ir sekėsi, nes buvo daug pergalių, o su jomis atėjo ir tikėjimas, kad einame teisinga linkme. Ir tie 1987 metai buvo tik dar vienas laiptelis į viršų. Iš tiesų, tuo metu mūsų komanda buvo labai stipri, o Sovietų Sąjungos pirmenybėse iškovota bronza – labai aukštas pasiekimas. Bet realiai tuo metu „Žalgiris“ dar net nebuvo pasiekęs savo brandos. Manau, kad dar po kelerių metų būtume tapę gera europinio lygio komanda, nes mūsų žaidimo kreivė kilo į viršų. Ir būtent todėl man asmeniškai „Žalgirio“ tema po 1990-ųjų metų yra labai skaudi.
Vis dėlto, net ir „Žalgiriui“ pasitraukus iš SSRS pirmenybių, jūs dar kelerius metus treniravote komandą, buvote jos vadovu. Kokie prisiminimai liko iš to laikotarpio?
Buvo labai sunku. Uždanga nusileido, scena ištuštėjo. O blogiausia, kad visai nebeliko motyvacijos stengtis, tobulėti. Mes dar žaidėme, bet viskas jau buvo kitaip. Žaidėjai dairėsi į užsienį, galvojo kur geriau būtų išvažiuoti, su kuo sutartį pasirašyti. Apie futbolą minčių beveik nebuvo. Aš dar likau „Žalgiryje“, nes tai buvo mano gyvenimo dalis. Buvau ne tik treneriu, bet ir vadovu. Bet pas mane neliko 90 proc. nuotaikos. Mačiau, kad negaliu padėti komandai, nebeturiu reikiamų ryšių. O ir žaidėjai jau viena koja yra kituose klubuose, žaidžia tik iš inercijos. SSRS čempionate kiekvienose rungtynėse reikėjo kautis iš visų jėgų, o Lietuvoje to jau nebereikėjo.
Tad paskutiniai mano metai su „Žalgiriu“ nebuvo smagūs. Vos prieš kelerius metus mes žaidėme gerą futbolą, mumis didžiavosi žmonės, mus gerbė ir mylėjo. O paskui atėjo toks metas, kai supratai, kad žmonės nusivylę. Ir mes nieko negalėjome jiems pažadėti. Buvo didelis nuopolis, viskas griuvo ir mes iki šiol iš tų griuvėsių neišsikapstėme. Gerai, kad bent dabartinis „Žalgiris“ kyla iš pelenų. Pernai Čempionų lygoje žalgiriečiai buvo labai arti gero rezultato, bet nepasisekė. Vis dėlto, reikia suprasti, kad staigių šuolių futbole nebūna, į viršų kopiama tik žingsnis po žingsnio. Taip kopė „Žalgiris“ Sovietų Sąjungos čempionate, taip turėtų kopti ir Europos taurių turnyruose. Nukristi labai lengva, o pakilti – žiauriai sunku.
