Kai po Nepriklausomybės atkūrimo atsinaujinęs Vilniaus „Žalgiris“ 1991 ir 1992 metais iškovojo du čempionų titulus, vienu iš komandos vedlių buvo Ričardas Zdančius.

Gargžduose kartu su įžymiuoju Arminu Narbekovu panašiu metu pradėjęs futbolą žaisti R. Zdančius rimtą futbolo ir gyvenimo mokyklą perėjo Panevėžio sporto internate.

„Ten buvo disciplina. Prieš 7 skambutis, keliamės, tvarkomės kambarį, pusryčiaujame, dvi pamokos, treniruotė, grįžti priešpiečiai, vėl į mokyklą, kelios pamokos, pamokų ruoša, treniruotė ir miegoti. Žinoma, ir tais laikais ten buvo „biezdarių“, o tie kurie norėjo – siekė rezultato. Aš norėjau būti geras, geresnis už savo draugus ir to siekiau“, – prisiminė buvęs futbolininkas.

Po interneto jis dar atstovavo Panevėžio „Ekranui“, laimėjo Lietuvos čempionatą, ir pagaliau atsidūrė ten kur visi futbolininkai svajojo – „Žalgiryje“.

R. Zdančius atstovavo garsiausiai Lietuvos futbolo komandai ir sovietinėje epochoje, ir vėliau grįžo į Vilnių po Nepriklausomybės atkūrimo. „Žalgiris“ padedamas R. Zdančiaus 1991-1992 m. laimėjo šalies čempionatą, o 1991 ir 1993 m. iškovojo taurę.

Tačiau nauja realybė pirmaisiais savarankiškumą atkūrusios valstybės metais buvo nelengva – geriausi žaidėjai išvyko dėl ekonominių priežaščių, ženkliai sumažėjo žiūrovų stadionuose.

Palikęs Lietuvą R. Zdančius ragavo legionieriaus duonos Estijos, Šveicarijos, Vokietijos komandose.

Buvęs saugas „Žalgiris TV“ rubrikoje „Žalia Balta Legenda“ Mindaugui Ponomariovui papasakojo apie sunkius ir smagius karjeros epizodus – nuo internato Panevėžyje ypatumų iki nuklydimų ir draugystės su krepšinio žvaigždėmis, žaidimą sudėtingomis sąlygomis bei kita.