BFA naujokas A. Skuratovičius: „Šioje komandoje visi turime tapti vyrais“

Arturai, prisijungei prie jauniausios Pirmos lygos komandos ir, nors pačiam tik 24-eri, esi pats vyriausias.

Šiek tiek keista būti vyriausiam žaidėjui komandoje. Aš pats dar kartais jaučiuosi jaunu futbolininku, nors metai gal ką kitką rodo. Bet kažkada turėjo ateiti toks laikas (šypsosi). Iš kitos pusės malonu dirbti su jaunimu, perduoti, ką pats mačiau ir išmokau. Treneriai taip pat iš manęs tikisi, kad padėsiu jaunimui perteikti visus niuansus futbolo aikštėje. Dauguma mūsų vaikinų nežaidė tokiame lygyje. To vien tik treneriai padaryti negali, reikia žmonių ir aikštėje, kurie paragintų ir padėtų.

Kaip tau sekasi priimti šią naują rolę?

Šiek tiek keista rolė, dar bandau apsiprasti. Lukas Valvonis praėjusiais metais jau žaidė tokioje komandoje, o aš nesu pratęs būti kažkieno užnugaryje. Visgi malonu padėti jauniems žaidėjams, svarbu, kad jie įsiklausytų. Tikiuosi jų supratimo, bandau įvairiais būdais perduoti tai, ką žinau.

Arturai, papasakok apie savo karjerą.

Lankiau Vilniaus futbolo mokyklą, pas tuo metu ten dirbusį BFA trenerį Dmitrijų Kartašovą. Žaidžiau Vilniaus „Vytyje“, dar prieš tai – A lygoje su Klaipėdos „Atlantu“ ir Vilniaus „Žalgiryje“. Tuo metu „Žalgirį B“, kuriame daugiausiai ir žaidžiau, treniravo dabartinis mūsų vyr. treneris Ivanas Švabovičius, tad prisijungus prie ekipos man viskas pažįstama ir nėra labai nauja.

Čia ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl atsidūrei BFA?

„Vytyje“ jau ilgai žaidžiau, norėjosi pokyčių. Žinoma, buvo nelengva persiorientuoti ir prisitaikyti prie tokios jaunos komandos. Tačiau labai noriu žaisti.

Su BFA tave dar sieja ir čia treneriu dirbantis tavo tėtis Eduardas Skuratovičius. Ar tėtis padeda, pataria?

Visada pasikalbame apie viską. Gaunu ir gerų, ir blogų atsiliepimų apie mano ir komandos žaidimą. Tėtis visada padeda, labai palaiko morališkai. Jis pats daug metų žaidė futbolą, dabar treniruoja akademijoje, jo patirtis – milžiniška.

Tikriausiai jis ir pastūmėjo žaisti futbolą?

Viskas gavosi natūraliai. Tėtis tuo metu žaidė futbolą, aš stebėdavau ir man patikdavo. Aš pats norėjau lankyti treniruotes, niekada nebuvo net minties, kam aš žaidžiu futbolą ar treniruojuosi. Visada mėgavausi ir tai yra svarbiausia.

Ar ateityje ketini sekti jo pėdomis?

Tėčiui jau apie trejus metus kartais padedu treniruoti vaikus. Manau, dar esu per jaunas galvoti apie trenerio karjerą. Manau, galėčiau tai daryti ir man patinka dirbti su vaikais. Visgi dar noriu pažaisti, dabar noriu visą dėmesį sutelkti tik į žaidimą. Šiuo metu būdant BFA komandoje kartais pasijaučiu, lyg kažką treniruočiau (juokiasi). Tačiau tada turiu prisiminti, kad ir man reikia žaisti, ne tik padėti.

Pirmos lygos čempionatas komandai prasidėjo sunkiai: du pralaimėjimai, 10 praleistų įvarčių. Ar nėra nusivylimo rūbinėje?

Treneriai mus tam ruošė. Žinojome, kad bus nelengva, kad gali laukti pralaimėjimų. Tačiau dabar svarbiausia – mokytis, tobulėti, jauniems žaidėjams kelti savo lygį. Mums, vyresniems žaidėjams, šie pralaimėjimai – labai nemalonūs, mes nesame pratę pralaiminėti. Tačiau ir mes buvome tokio amžiaus, ir rezultatai dar baisesni buvo nei dabar. Nemalonu pralaimėti, tačiau tragedijos nėra. Svarbiausia mokytis iš klaidų ir jų nekartoti kitose rungtynėse. Nusivylimo po rungtynių, žinoma, būna, tačiau reikia tai pamiršti ir žiūrėti tik į priekį.

Kokie faktoriai, tavo nuomone, nulėmė tokius rezultatus?

Tai koncentracijos trūkumo pasekmės. Darėme daug klaidų, tačiau vyrų futbole už jas skaudžiai baudžia. Čia – visai kitas lygis, reikia žaisti protingai, vyriškai, reikia pakeisti mąstymą. Juk ne pasijuokti ateiname į aikštę. Vyrų futbole reikia kito požiūrio, atsidavimo, jaunimui tą dar reikia suprasti. Reikia pasimokyti iš klaidų ir nekartoti.

Kai aš buvau jaunesnis, daug pralaiminėjome, buvo nusivylimo. Treneriai man pačiam duodavo velnių už pakartotines klaidas. Tačiau pakeičiau mąstymą, įdėjau daugiau pastangų ir atėjo pergalės bei pagerėjo žaidimas. Viskas prasideda galvoje, tik tada išsirutulioja į pokyčius. Turime šioje komandoje visi tapti vyrais, nes kitaip bus sunku. Tačiau aš tikiu, kad viskas su laiku bus gerai, tikiu šia komanda.

Komandai padėti galėjai tik nuo antrojo turo. Ką dar reikėtų gerinti?

Prieš I lygos startą patyriau čiurnos traumą. Dabar daug geriau, galiu žaisti. Trūksta susikalbėjimo ir komandinio supratimo, reikia dar apsiprasti vieni su kitais. Jauniems žaidėjams reikia neperdegti rungtynių pradžioje, nes praleidę pirmą įvartį, greitai mums įmuša ir kitą. Žinoma, reikia gerinti ir fizinį pasirengimą. Sudėtinga, tačiau dirbame ir stengiamės, žiūrime pozityviai.

Su „Nevėžiu“ žaisite jau antrą kartą per savaitę. Įveikėte juos LFF taurės rungtynėse, ko galime tikėtis penktadienį jų aikštėje?

„Nevėžis“ – įdomi komanda, visada galima iš jų tikėtis kažko netikėto, niekada negali atsipalaiduoti. Labai džiaugiamės pasiekę pirmąją sezono pergalę. Rungtynės buvo sunkios, atėmė daug jėgų. Žaidimas nebuvo pats geriausias, bet svarbiausia, kad nepasidavėme. Tai bus geras stimulas jaunimui po pralaimėjimų. Parodėme, kad galime kovoti ir laimėti. Be abejo, ačiū gausiai susirinkusiems sirgaliams. Neužmiegame ant laurų ir ruošiamės penktadieniui. Bus daug sunkiau. Turime parodyti charakterį ir pratęsti įvarčių seriją.