Dekonstruojant komandą
Tiems, kuriems futbolas apsiriboja tik rungtynių žiūrėjimu ir aikčiojimu išvydus įspūdingą rezultatą ar statistinį rodiklį, sunku suvokti ir logiškai paaiškinti 2014 metų pabaigoje bei 2015 metų pradžioje Katalonijos klube vykusius procesus.
Paviršutiniškai Ispanijos čempionato virtuve besidomintiems keistai atrodo visos kalbos apie skandalus ir krizes. Kokia dar krizė, kai "Barcelona" tik ką laimėjo savo grupės varžybas Čempionų lygoje, nacionalinėse pirmenybėse užima antrą vietą, o nuo pirmaujančio Madrido "Real" atsiliekama tik vienu tašku?
Daugeliui komandų apie tokius rezultatus tegali tik pasvajoti.
"Jaučiuosi taip, lyg vaikystėje būčiau apsilankęs Disneilende", - savo paskyrimą "Barcelona" vyriausiuoju treneriu yra apibūdinęs Luisas Enrique.
Tačiau tai, kaip "Barcelona" atrodė metų sandūroje, visiškai nepriminė gražios vaikiškos idilės. "Tai labiau panašu į Mordorą", - vaizdingai vieną savo kolegą citavo žinomas Ispanijos futbolo apžvalgininkas Sidas Lowe.
"Sėkmė yra tai, kaip aukštai tu sugebi pašokti aukštyn atsispyręs nuo dugno", - yra pasakęs JAV armijos generolas George'as Smithas Pattonas.
Kad ir kaip ten bebūtų, kad ir kas ten benutiko, tačiau "Barcelona" kažkaip atsispyrė nuo dugno, pakilo ir... nuskrido.
2015-ųjų sausio sausio 11-ąją, praėjus vos savaitei nuo klubą sukrėtusios institucinės krizės, Luiso Enrique gvardija žaidė paskutiniąsias pirmojo Ispanijos čempionato rato rungtynes su Madrido "Atletico".
Daugelio nuostabai "Camp Nou" stadione staiga pasirodė visai kitokia "Barcelona".
Lionelio Messi buvo pilna visur, Neymaras šoko su kamuoliu, o Luisas Suarezas kaip įmanydamas tampė "atletų" gynybą tol, kol ši nebeatlaikė. Tai buvo pirmas kartas, kuomet visos trys "Barcos" puolimo žvaigždės pasižymėjo vieneriose rungtynėse.
Kelios dienos prieš tas rungtynes "Barcelona" sudaužė "Elche" ekipą Karaliaus taurės varžybose, o jose pasižymėjęs Neymaras į savo sąskaitą įsirašė 16-ą įvartį sezone, t.y., vienu daugiau, nei brazilas buvo pelnęs per visą 2013-2014 metų sezoną.
Poros papildomų kilogramų svorio atsikratęs Luisas Suarezas pagaliau nebebuvo tuo, kuriam "komandos draugų perdavimai yra per greiti", o Lionelis Messi, žurnalistų paklaustas apie santykius su vyriausiuoju treneriu, atšovė: "Aš žinau ir girdėjau viską, kas apie mane buvo rašyta. Žmonės tik veltui gaišta laiką mėgindami sukurti nesąmoningas žinias neva aš nesutariu su treneriu, kad dėl manęs klubą turėjo palikti keli buvę futbolininkai. Mane bandoma padaryti kažkokiu klubo vadovu, kuris viską sprendžia. Tai visiškas mėšlas. Aš niekada nereikalavau trenerio atleidimo, nes neturiu teisės to daryti. Nepriiminėju sprendimų ir nesu niekaip susijęs su klubo valdymu. Aš tik vienas iš komandos žaidėjų".
"Vienas iš žaidėjų" kartu su Neymaru ir Luisu Suarezu netrukus ėmė kelti siaubą varžovams.
"Barcelona" dukart nukalė tą patį Madrido "Atletico" Karaliaus taurės varžybose, svečiuose sudaužė baskus iš "Bilbao" ir iškovojo 11 pergalių iš eilės.
"Dabar viskas pasikeitė", - dar sakė L. Messi.
"Dabar nedaug kas pasikeitė", - kartojo L. Enrique.
"Dabar nedaug kas pasikeitė", - kartojo L. Enrique.
"Medžioklės sezonas"
Sėkmingą seriją vasario pabaigoje nutraukė kiek netikėtas pralaimėjimas 0:1 "Camp Nou" stadione svečiams iš Malagos, tačiau tąkart apie jokią krizę niekas nė neužsiminė.
Daugelis jau tada veikiausiai puikiai suvokė, kad tokių kluptelėjimų neišvengia net ir pačios galingiausios ir morališkai stiprios komandos, kad nepralaiminčių ir viską traiškančių nėra ir būti negali, kad ir kaip efektingai ir efektyviai tu žaistum.
"Jei komanda pralaimi, kaltas esu aš. Jei laimi - tai visų futbolininkų pergalė", - taip savo auklėtiniams kalbėti patarė Luisas Enrique.
Tačiau toje sezono stadijoje daug teisintis "Barcai" jau nebeprireikė.
Antrasis sezono "El Clasico", žaistas kovo pabaigoje, galutinai įrodė, jog Luiso Enrique komanda pagaliau subrendo pergalėms ir yra pajėgi žygiuoti toliau. Svarbiausia - po ilgų eksperimentų ir dažnai nesuprantamų rotacijų atsirado aiški taktinė schema, kurioje komandos puolėjai nesibaksnojo nosimis baudos aikštelės prieigose nežinodami, kaip pralaužti priešininkų gynybą.
Nuo pralaimėjimo San Sebastiano "Real Sociedad" komandai "Barcelona" sužaidė dar 34 oficialias rungtynes visuose turnyruose ir tik 4 kartus nesugebėjo iškovoti pergalės.
Du iš tų keturių nelaimėtų susitikimų nebelėmė visiškai nieko: 2:3 atsakomajame mače su Miuncheno "Bayern" Čempionų lygoje ir paskutinis "Primeros" mačas su "Deportivo", pasibaigęs lygiosiomis 2:2.
Tačiau dar iki to "Barcelona" nuvyko į Paryžių ir Mančesterį, ten besąlygiškai dominavo ir pati sau nusitiesė kelią į Čempionų lygos pusfinalį, kuriame laukė Josepas Guardiola ir Miuncheno "Bayern".
Lygiai prieš dvejus metus "Bayern" pažemino "Barcą" bendru dviejų mačų rezultatu 7:0, o dabar prie Vokietijos komandos vairo stovėjo vis dar sėkmingiausias visų laikų Katalonijos klubo strategas. Daugelis jau tada sakė, kad būtent ši akistata taps didžiausiu sezono išbandymu Luisui Enrique ir jo auklėtiniams.
Ketvirtfinalyje bavarai patys buvo atsidūrę ant prarajos krašto, tačiau rado savyje jėgų ir po sensacingo pralaimėjimo išvykoje 1:3 "Porto" komandai, namuose svečiams iš Pirėnų pusiasalio užkūrė tikrą pirtį sudaužydami juos 6:1 bei taip vėl susigrąžindami turnyro favoritų vardus.
Akistatoje "Camp Nou" stadione "Barcelona" vos antrą kartą per 442 oficialias rungtynes kamuolį valdė mažiau nei pusę viso mačo laiko, tačiau katalonai įmušė tris įvarčius, šventė puikią ir pelnytą pergalę, o visi vakarykščiai kritikai tylėjo lyg būtų prisisėmę į burnas vandens.
"Bayern", kaip žinia, laimėjo antrąsias pusfinalio rungtynes Miunchene, tačiau į Čempionų lygos finalą Berlyne išvažiavo "Barcelona", namuose susikrovusi solidų įvarčių pranašumą, kuris leido katalonams retą malonumą - atsipalaiduoti tada, kai nereikia žaisti aukščiausia pavara.
Po niūraus ir juodo 2015-ųjų sausio, kuomet viskas atrodė panašu, jei ne į apokalipsę, tai į žemės drebėjimą, komanda vis dar kovojo dėl trijų svarbiausių trofėjų, kurie buvo visai šalia ir spindėjo taip ryškiai, jog atrodė yra ranka pasiekiami. Teliko sukaupti paskutines jėgas ir juos pasiimti.
"Medžioklės sezonas", kaip jį praėjusių metų pabaigoje buvo pavadinęs Luisas Enrique, artėjo prie pabaigos.
Harmonijos triumfas
2015-ųjų gegužės 17-oji.
Nuo tos dienos, kai beviltiškai žaidusi "Barcelona" gimtajame "Camp Nou" stadione nesugebėjo įveikti čempionais tapusių Madrido "Atletico" futbolininkų, prabėgo lygiai metai.
Nei daugiau, nei mažiau - lygiai metai.
Ir vėl "Barcelona", ir vėl "Atletico". Tik šįkart stadionas kitas ir situacija kita. Ir "Barcelona" dabar jau kitokia.
Diego Simeone's komanda jau nebeturi net teorinių galimybių apginti čempionų vardus, dėl kurių vis dar kaunasi Luiso Enrique auklėtiniai ir Carlo Ancelotti vadovaujamas Madrido "Real".
65 minutę Lionelis Messi pasiuntė kamuolį į tinklą ir tai, kaip paaiškėjo vėliau, buvo vienintelis įvartis tame mače. Visai nesvarbu, kad "Barcelona" nesutriuškino varžovų ir visai nesvarbu, jog po įvartį nepelnė visi tris puolėjai.
"Vicente Calderono" stadiono tribūnose įsitaisę "Atletico" fanai "Barcai" plojo lygiai taip pat, kaip prieš metus tai "Camp Nou" arenoje darė katalonų aistruoliai.
Aprašyti komandą paliekančio Xavi emocijas yra sunkiau, nei perskaityti savo paties testamentą. Gyva klubo legenda leidosi įkalbamas trenerio Luiso Enrique ir liko komandoje dar vienam sezonui, kuris tapo auksiniu ir vainikavo ir taip įspūdingą katalono karjerą.
Tačiau galutinio savo žodžio dar netarė L. Messi. Tariamas komandos maištininkas ir ultimatumų teikėjas, nenuorama, siekiantis reguliuoti viską ir visur, pasirenkantis, skiriantis ir atleidžiantis trenerius, diktuojantis sprendimus prezidentui. Na, bent jau taip apie jį rašė...
L. Messi turi savo "aukso" standartą. 2013-2014 metų sezone atstovaudamas "Barcai" jis pelnė 41 įvartį, o su Argentinos nacionaline rinktine pasiekė pasaulio čempionato finalą. 99,9 proc. futbolininkų tai būtų unikalus ir sunkiai bepakartojamas svajonių sezonas, tačiau pagal Lionelio kokybės matavimo skalę tai yra visiškas fiasko. Jam reikia daugiau.
Tą "daugiau" L. Messi gauna Karaliaus taurės finale, kuriame "Barcelona" susitinka su Bilbao "Athletic". 20 minutę argentinietis padarė TAI - pelnė reto grožio efektingą įvartį prieš tai individualaus reido metu ne mažiau įspūdingai išmaudęs ir aplenkęs kelis varžovų gynėjus.
Kiek vėliau Neymaras ir tas pats L. Messi baigė tvarkyti visus formalumus dar po kartą nuginkluodami baskų ekipos vartininką. Inaki Williamso garbės įvartis nesugadino nuotaikos Katalonijos klubo sirgaliams - "Barcelona" triukšmingai atšventė 27-ą kartą laimėtą Karaliaus taurę.
"Futbolas yra sportas, skirtas komandoms, kuriose vyrauja harmonija, - teigė legendinis Italijos rinktinės ir "AC Milan" strategas Arrigo Sacchi. - Yra labai daug komandų, kurios tiesiog nėra komandomis. Tai tiesiog futbolininkų grupės. Daugelis tokių komandų turi solistus, kurie sugriauna bet kokias harmonijos užuomazgas. Josepo Guardiolos "Barcelona" neturėjo solistų. Jų neturi ir dabartinė "Barcelona". Yra žaidėjai, kurie žaidžia komandoje ir komandai".
"Aš dar niekada nemačiau trijų super žvaigždžių, kurios taip gerai sutartų tarpusavyje", - šį pavasarį pasakė Vokietijos futbolo ikona Franzas Beckenbaueris.
Dabartinė "Barcelona" jau seniai nėra vien Lionelio Messi komanda. Ji nėra ir trijų solistų komanda, kad ir kaip ryškiai individualiai bežibėtų L. Messi, L. Suarezas ir Neymaras. Tiesiog ne įvarčiais dabartinėje "Barcoje" viskas matuojama.
9 žaidėjai ir 15 perdavimų - tokį kelią nukeliavo kamuolys tol, kol jis Čempionų lygos finale atiteko Ivanui Rakitičiui, pelniusiam pirmąjį įvartį lemiamose rungtynėse su Turino "Juventus".
Tačiau net ir ne tai yra svarbiausia.
Visa "Barcelona" galybė ir didybė slypi tęstinume. Klube gali keistis prezidentai, dirbti skirtingi treneriai ir žaisti vis kiti futbolininkai, tačiau futbolo filosofijos šerdis išlieka ir kryptingas darbas, šlifuojant atrodytų ir taip iki tobulybės nugludintas schemas, nesustoja nė minutei.
Kuomet Čempionų lygos finalo mače Berlyne aikštėje po keitimo pasirodė Pedro Rodriguezas, jis tapo šeštuoju "Barcelona" futbolininku iš dabartinės sudėties, kuris rungtyniavo ir finale Romoje prieš septynerius metus. Net aštuoni "Barcelona" futbolininkai iš dabartinės komandos žaidė 2011 metų Čempionų lygos finale "Wembley" stadione Londone.
Nė vienas dabartinis Europos klubas negali pasigirti tokia pergalinga "dinastija". Net ir penkias Europos taures iš eilės iškovojęs Madrido "Real" 1960 metais savo sudėtyje teturėjo keturis žaidėjus, regėjusius pergalingos serijos pradžią 1956-aisiais.
Po to, kai komandą 2012 metais paliko Josepas Guardiola, daugelio veikiausiai neapleido nuojauta, kad "Barcelona" jau niekada nebebus tokia gera ir niekada nesugebės taip užtikrintai pakartoti pirmą kartą iškovoto tripleto.
Tačiau likimas iškrėtė pokštą. Dar praėjusių metų pabaigoje visi murkdėsi pykčio ir paskalų pelkėje, o vėlų 2015-ųjų birželio 6-osios vakarą iki antrojo tripleto buvo likę visai nedaug.
Net ir tuomet, kai Alvaro Morata pelnė įvartį ir išlygino rezultatą Berlyne, kažkur viduje kirbėjo mintis, kad šita "Barcelona" tikrai gali daug daugiau. Ji nėra praėjusio sezono bedvasė ir bespalvė "Barca". Ji dar ne viską parodė ir dar ne viską nuveikė.
"Šitie ("Barcelona" - aut.past.) jau atrodo net pernelyg harmoningi", - po katalonų triumfu pasibaigusio finalo "Olimpiniame" stadione konstatavo apžvalgininkai.
Neatremiamas argumentas.
Čempionų lygos taurė, šventasis Senojo žemyno gralis, kurį kasmet taip aršiai medžioja visi galingiausi Europos klubai, penktą kartą per visą "Barcelona" istoriją ir ketvirtą sykį XXI amžiuje nukeliavo į Antonio Gaudi miestą.
Šįkart - visiems laikams.
Medžioklės sezonas baigėsi...
fcbarcelona.lt
