Karagandos stadione atsidūrusiam vieninteliam "Atlanto" fanų grupės "Vakarų frontas" atstovui policija atitvėrė 500 vietų sektorių ir nieko ten nebeleido.
Ir tolimosios Karagandos, tiesiu keliu iki kurios nuo Klaipėdos būtų 3478 kilometrai, stadione kabojo „Atlanto“ fanų vėliava.
Į Europos lygos antrojo atrankos etapo atsakomąsias rungtynes Kazachstane išsiruošė vienas aktyviausiųjų „Atlanto“ fanų grupės „Vakarų frontas“ atstovas – jos patriarchu vadinamas 41 metų Romanas Korolčukas, Lietuvos futbolo tribūnose geriau žinomas Šokolado pravarde.
Šiemet jis nėra praleidęs nė vieno "Atlanto" mačo, nesvarbu kur komanda bežaistų.
„Atlantas“ nepajėgė nudžiuginti vienintelio jį atlydėjusio aistruolio ir pralaimėjo vietos „Šachtior“ komandai 0:3, visus įvarčius pralaidęs antrą kėlinį. Kadangi namuose klaipėdiečiai su kazachais sužaidė be įvarčių, į trečiąjį Europos lygos atrankos etapą iškopė Karagandos komanda.
Šokoladas į Karagandą skrido kartu su „Atlanto“ komanda reisiniais lėktuvais per Ukrainos sostinę Kijevą.
Prieš savaitę Klaipėdoje apsilankę kazachų žurnalistai, „atrado“ Lietuvos uostamiestyje „sovietinę atmosferą“. R. Korolčukas sako, kad Sovietų laikus jam kaip tik priminė apsilankymas Kazachstane.
Kazachstane buvai vienas. Daugiau niekas iš „Atlanto“ fanų nesiryžo tokio kelio važiuoti?
Iš pradžių buvo pasiryžę keliauti daugiau žmonių ir tai galėjo būti metų išvyka, bet paskutiniu momentu visi vienas po kito ėmė atsisakinėti. Liko dar vienas vyrukas, bet tuo metu, kai reikėjo paduoti dokumentus vizai, jis su „Žalgiriu“ buvo Zagrebe. Taip ir teko keliauti vienam.
Kaip Karaganda?
Pasijutau, kaip laiko mašina sugrįžęs į 1989-uosius. Viskas ten priminė Sovietų laikus. Aplinka – visiškas šiukšlynas. Gatvės nesutvarkytos, šaligatviai – išdaužyti. Tiesiog toks – sovietinis stilius.
Dar kas įsiminė, tai kelias iš Astanos oro uosto į Karagandą. Tuos 200 km važiavome tris su puse valandos. Daugiau nei pusė kelio buvo remontuojama ir teko sukti apvažiavimais. Ir kaip rusiškuose filmuose apie banditus, kas kiek kelio – ginkluotas autoinspekcijos postas. Stoti dėl to teko dažnai, bet sužinoję, kad autobusu važiuoja „Atlanto“ komanda, netikrindavo, iš karto praleisdavo.
Sutikai vietos lietuvių?
Vienas lietuvis buvo. Kai stovėjau sektoriuje, jis praeidamas prisistatė ir... nuėjo toliau.
Keista. Per Kazachstano televizijos transliaciją lyg ir girdėjosi ne vienu balsu skanduojama „Atlantas“.
Tikrai to nebuvo. Kažką panašaus vietiniai ten iš centrinio sektoriaus skandavo, bet kažkokią savo skanduotę, ne lietuvius palaikančią.
O kaip jie reagavo į varžovų faną, atvykusį į jų miestą?
Priėmė šiltai ir draugiškai. Kiekvienas vietos ultra, matyt, laikė asmenine pareiga prieiti, paspausti ranką ir išreikšti pagarbą, kad atvykau tokį kelią.
Vietiniai gyventojai – kazachai ar rusai?
Ultros – praktiškai visi buvo kazachai. Šiaip mieste kazachų – gal 80 procentų. Bet kas nustebino, kad jie visi tarpusavyje kalbasi ne kazachiškai, o rusiškai.
Teko bendrauti su vietos aistruoliais daugiau nei rankos paspaudimai?
Vietos ultros pasakojo apie savo fanų judėjimą, sužinojau su kuo jie draugauja, su kuo kariauja. Jų grupė susikūrė vos prieš penkerius metus, visi – dar labai jauni. Man priminė Klaipėdos „Neptūno“ aktyviuosius krepšinio fanus.
Kai sužinojo, kad skridau per Kijevą, vis klausinėjo – kaip ten Ukrainos sostinė: ar neapgriuvo, ar nedega? Kažkodėl jie įsivaizduoja, kad Kijevas yra nuniokotas revoliucijos, karo gaisrų.
O pačiame stadione policija atitvėrė man vienam 900 vietų sektorių. Bet po to pareigūnai, matydami, kad ten vietiniai žmonės nelabai kur sutelpa, šiek tiek susiaurino mano valdas. Iki kokių 500 kėdžių. Niekam neleido ten sėstis.
Buvo labai karšta?
Mačo metu buvo tik 18 laipsnių. Jiems visiems tai atrodė labai šalta. Visas rungtynes stovėjau su vienais marškinėliais, tai antrą kėlinį apsauginis paklausė: „Negi tau nešalta?“
Kiek pinigų suplojai už kelionę?
Galima buvo nukeliauti už 2000 litų. Bet vienas keliauti nenorėjau, teko skristi tais lėktuvais, kuriais skrido komanda. Už jų bilietus sumokėjau 2330 litų.
Ir kiek laiko praleidai Karagandoje?
Šiek tiek mažiau nei dvi paras.
Prieš rungtynes tikėjaisi pergalės?
Absoliučiai visa komanda tikėjo, kad praeisime šį varžovą. Aš irgi. Ir pirmą kėlinį turėjome pranašumą. Kad įmuštume trūko vos vos. Ir tikrai jie būtų palūžę.
Nenusivylei antruoju kėliniu ir trimis įvarčiais į „Atlanto“ vartus?
Mano pareiga yra važiuoti palaikyti komandos, nepriklausomai ar ji laimi, ar pralaimi. O kad ir nebūtų ką blogo žaidėjams sakyti. Tiesiog viskas taip kvailai susiklostė. Iš pradžių įvartis pirmą antro kėlinio minutę, po to kazachai visą mačą daužę Tadą Eliošių, sulaužė jam ranką. Išvežė greitoji į vietinę ligoninę. Sugrįžo jau į viešbutį. Ir šiek tiek Europos turnyrų patirties kai kuriems žaidėjams pritrūko. O pirmą kėlinį komanda žaidė kur kas geriau nei antrą ir geriau, nei namų mače Klaipėdoje. Jautėsi kovingumas, atsidavimas.
Po skaudaus pralaimėjimo komanda pribėgo prie tavęs, pagerbė tuo vienintelį faną?
Futbolininkai, kaip visada, po rungtynių pribėgo ir padėkojo. Ir nesvarbu, kad buvau tik vienas, o ne visas „Vakarų Frontas“, kaip Klaipėdoje.
Ingvaras Butautas, sportas.info
