„Žalgirio“ vyriausias treneris Aurelijus Skarbalius savo 45-ąjį gimtadienį sutiko aikštėje. Gegužės 12 dieną jo vadovaujama komanda sostinės derbyje susigrūmė su „Trakų“ ekipa. Sezono pradžia „Žalgiriui“ ir A.Skarbaliui negaili rimtų iššūkių, tačiau futbolo specialistas tikina, kad būtent naujų iššūkių troškimas ir paskatino jį iš Danijos sugrįžti į Lietuvą.
A.Skarbalius profesionalaus futbolininko karjerą 1991 metais pradėjo Vilniaus „Žalgiryje“, o nuo 1995 metų gyveno ir darbavosi Danijoje. 1995-2005 m. jis gynė pajėgiausio to meto Danijos futbolo klubo – Kopenhagos „Brondby IF“ spalvas. Baigęs profesionalaus futbolininko karjerą A.Skarbalius treniravo įvairius šios šalies futbolo klubus. 2006-2009 m. jis darbavosi „Herfolge BK“ klube, 2009 -2011 m. – „HB Koge“ ekipoje, o 2011-2013 m. treniravo „Brondby IF“ komandą, vėliau dirigavo „Haslev FC“ ir „Viborg FF“ žaidimui. 2015 m. rudenį A.Skarbalius grįžo į „Brondby“ ir iki 2017 m. liepos darbavosi su šio klubo jaunimo (U19) komanda.
Dirbdamas Danijoje A.Skarbalius nepamiršo ir Lietuvos futbolo reikalų. Bendradarbiaudamas su Lietuvos futbolo federacija jis rengė specialius kursus šalies vaikų ir jaunimo treneriams, supažindino juos su nauja treniruočių metodika. A.Skarbalius taip pat glaudžiai bendradarbiavo su Kauno „Inkaro“ ir Utenos „Utenio“ klubais. Utenoje jis ne tik konsultavo jaunuosius futbolininkus rengiančius trenerius, bet ir užėmė futbolo akademijos techninio vadovo postą.
O 2017 m. lapkritį A.Skarbalius sulaukė dar vieno iššūkio – sugrąžinti į pergalių kelią „Žalgirio“ futbolo klubą. „Kai man paskambino tuometinis „Žalgirio“ sporto direktorius Mindaugas Nikoličius, aš buvau ir nustebęs, bet tuo pačiu ir labai nudžiugau. Tuo metu turėjau daug ir įvairios veiklos, bet man atrodė, kad šiek tiek trūksta naujų iššūkių. Ir „Žalgiryje“ aš gavau labai gerą, stiprų ir rimtą iššūkį. O dar labiau mane džiugina supratimas, kad aš galiu padėti ne tik „Žalgiriui“, bet ir visam Lietuvos futbolui“, – teigė A.Skarbalius.
Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su „Žalgiriu“? Kaip atsidūrėte pagrindinėje komandoje?
Save vadinu baltu čigonu. Mano tėtis buvo sportininkas ir iki šiol sukasi rankinio pasaulyje. Aš gimiau Šiauliuose, po trijų metų persikėlėme į Vilnių. Augau Baltupiuose, prie 12 vidurinės mokyklos nuo ryto iki vakaro stadione spardydavome kamuolį. Bet futbolo treniruotes lankyti pradėjau tik sulaukęs 10-ies. Apskritai, besimokydamas išmėginau įvairiausias sporto šakas – plaukimą, šokius, šachmatus, krepšinį, lengvąją atletiką. Bet visada mane traukė futbolas. Galiausiai, sulaukęs 10 metų pradėjau lankyti futbolo treniruotes Vilniaus futbolo mokykloje. Jos vyko garsiojoje „Marakanos“ aikštėje, ant žvyro, arba greta esančiose mažesnėse futbolo aikštelėse ant asfalto.
Kai buvau 15-os iš Vilniaus išvykau į Kauną, kur mano tėtis treniravo rankinio komandą. Kaune patekau į specialią sportinę klasę ir ten per kelis metus labai smarkiai patobulėjau. Mūsų klasėje buvo 33 berniukai, geriausi Kaune tos amžiaus grupės futbolininkai. Manau, kad tai ir buvo vienas iš to meto futbolo sėkmės receptų. Miestuose būdavo tam tikri futbolo centrai, kuriuose surinkdavo geriausius tam tikro amžiaus futbolininkus ir jie kiekvieną dieną treniruotėse konkuruodavo tarpusavyje. Tokioje sunkaus darbo ir intensyvios konkurencijos aplinkoje subręsdavo bent keli tikrai talentingi jaunuoliai. Tiesa, aš tu metu nebuvau priskiriamas prie futbolo talentų. Buvau mažas, niekada nepapuldavau į jokias miesto ar šalies rinktines. Tačiau sulaukęs 16-os patekau į Kauno „Bangos“ komandą, žaidžiau miesto pirmenybėse, o 1990 metais su pagrindine ekipa rungtyniavau ir Baltijos čempionate. Ten mane ir pastebėjo Vilniaus „Žalgirio“ treneriai. Tų pačių metų pabaigoje sulaukiau kvietimo dalyvauti specialioje peržiūroje ir kartu su Eimantu Poderiu patekome į legendinį, garsųjį „Žalgirį“, apie kurį svajojo visi to meto vaikai. Tai buvo ne tik mano, bet ir visų futbolą žaidžiančių vaikų svajonė.
Tuo metu mano buvo 17 metų, jaučiausi nuostabiai. Tėvai sutiko išleisti mane į Vilnių ir kitus keturis metus praleidau „Žalgiryje“.
Į Vilnių atvykote tuo metu, kai „Žalgiris“ išgyveno dideles permainas, komandą paliko didžioji dalis legendinių žalgiriečių? Ar nenusivylėte patekęs į kitą klubą nei įsivaizdavote?
Iš tiesų, po 1990 metų Lietuvoje daug kas pasikeitė. Mes iškovojome Nepriklausomybę, sugriuvo mus nuo laisvo pasaulio skyrusi geležinė uždanga ir žmonės galėjo patys spręsti kur jiems keliauti ir gyventi. Tie pokyčiai mus visus labai džiugino, Deja, futbolui jie sudavė sunkų smūgį. Tiesa, iš pradžių Lietuvos čempionatas buvo gana aukšto lygio, taip pat ir „Žalgiris“ kurį laiką išsaugojo bent dalį pagrindinių žaidėjų. Bet netrukus geriausi žalgiriečiai išvažinėjo po įvairias Europos šalis. Tai normalu, nes jie buvo tikrai aukšto, tarptautinio lygio futbolo meistrai. Netrukus liko tik keli vyresni žaidėjai ir žalio jaunimo.
Kita vertus, galima sakyti, kad ne visos permainos buvo neigiamos. Nežinau, ar būčiau sulaukęs progos žaisti aukščiausioje lygoje, jei komandoje būtų likę vyresni futbolininkai. Tais laikais patekti į pagrindinę „Žalgirio“ meistrų komandą buvo labai sunku, reikėję ne vienerius metus žaisti dublerių ekipoje. O man iš karto pasitaikė proga žengti į pagrindinę komandą. Ir patekau tokiu metu, kai vyresni žaidėjai atsisveikino su „Žalgiriu“, o liko 1972-1973 m. gimimo vaikinai, taip pat Ričardas Zdančius, Virginijus Baltušnikas, Alvydas Koncevičius. Taip gavosi, kad komandos treneriai nusprendė paskirti mane kapitonu. Aš tikrai nebuvau geriausias tos komandos futbolininkas, tačiau pasižymėjau kitomis, sakykim, lyderio savybėmis. Man tuo metu buvo vos 18, bet Benjaminas Zelkevičius patikėjo manimi.
Man atrodo, kad tuo metu „Žalgiryje“ augo puiki komanda. 1991 ir 1992 metais tapo Lietuvos čempionais, kelis kartus iškovojome šalies taurę ir nuolat buvome tarp geriausių šalies komandų. Apskritai, per savo futbolininko karjerą aš žaidžiau tik dėl pačių aukščiausių vietų kovojusiuose klubuose. Po „Žalgirio“ buvo metai Kauno „Inkaro“ komandoje, su kuria dar kartą tapau Lietuvos čempionu, paskui beveik dešimtmetis Kopenhagos „Brondby“ klube. Danijoje penkis kartus iškovojau aukso medalius, tris kartus laimėjau taurę, o prasčiausias komandos rezultatas man žaidžiant buvo antra vieta.
Ką tuo noriu pasakyti? Sovietiniais laikais „Žalgiryje“ buvo juntama ypatinga aura. Vis dėlto, tai buvo visos Lietuvos komanda, faktiškai visas šalies futbolas dirbo tam, kad „Žalgiryje“ žaistų geriausi Lietuvos futbolininkai, kad jie galėtų visą dėmesį skirti tik futbolui, kad per sportą galėtume parodyti kitoms Sovietų Sąjungos respublikoms, o ypač – Rusijai, kad mes, lietuviai, esame ne prastesni, o net geresni už juos. Tai buvo mūsų kova ir šiai kovai mes atiduodavome visas savo jėgas.
Atgavus Nepriklausomybę tas kovingumas išliko. Mes buvome „Žalgiris“ ir turėjom įrodinėti, kad esame geriausi Lietuvoje. Manau, kad ne atsitiktinai vėliau beveik visi tos komandos žaidėjai žaidė ir užsienyje, turėjo neblogas karjeras, daugelis rungtyniavo ir Lietuvos nacionalinėje vyrų futbolo rinktinėje. Gal ta rinktinė ir nebuvo geriausia Europoje, bet kažką tokio turėjome. Tai buvo „Žalgirio“ dvasios ir kultūros atspindžiai, kuriuos aš pasiėmiau su savimi ir išsaugojau per visą savo karjerą.
Išvykęs iš Lietuvos apsistojote Danijoje, ilgai žaidėte geriausiame tos šalies futbolo klube, vėliau treniravote įvairias ekipas. Kaip jums pavyko įsitvirtinti šios šalies futbolo padangėje?
Mano visa karjera buvo grįsta juodu darbu. Iš pirmo žvilgsnio aš žmonėms nedarydavau ryškaus įspūdžio, jie manyje neįžvelgdavo talento, tad man tekdavo sunkiai dirbti, kad įveikčiau tą išankstinį nusistatymą. Kai mane pakvietė į „Brondby“, dalyvavau savaitę trukusioje peržiūroje. Mačiau, kad treneriai dvejoja, kad aš jų neįtikinu. Tačiau nepasidaviau, dirbau daugiau už kitus ir palaipsniui išsikovojau pripažinimą. Tas pats buvo ir baigus futbolininko karjerą, pradėjus treniruoti komandas. Nuolat reikėdavo įveikti sunkumus, peržengti barjerus ir griauti išankstinius stereotipus. Tik juos įveikdamas aš įrodydavau sau ir kitiems, kad esu vertas būti komandoje. Tai yra valios klausimas. O valia yra šviesos matymas tunelio gale.
„Brondby“ Danijoje tuo metu buvo didžiausias klubas. Ten buvo milžiniška konkurencija, bet aš tokioje aplinkoje išsikovojau sau vietą pagrindinėje sudėtyje ir žaidžiau net 10 sezonų. Galima sakyti, kad Danijoje aš galutinai susiformavau kaip žaidėjas ir kaip žmogus, asmenybė. Man buvo 22 kai išvykau, dabar jau 45, tad pusę savo gyvenimo gyvenau Danijoje. Danai yra pasiekę tokį lygį, kad gali sau leisti negalvoti vien tik apie materialinius dalykus. Jiems jau reikia kitokios saviraiškos, o tai irgi leidžia mums tobulėti. Ir aš tuo džiaugiuosi, kad man ir mano vaikams pavyko išaugti tokioje visuomenėje.
Futbolo prasme, aš būtent Danijoje supratau, kad tai yra didysis futbolas. Su „Brondby“ kiekvienais metais žaisdavome Europos taurių turnyruose, teko žaisti ir UEFA Čempionų lygos grupių etape. Visada buvome „top“ komanda, kuri nuolatos privalėjo laimėti. Tapęs treneriu Danijoje taip pat labai daug išmokau. Visų pirma – mąstymo principų, kuriais valdai komandų, taktinių ir strateginių gudrybių, kurių sėmiausi iš įvairių trenerių.
Danijoje sulaukėte pripažinimo ir kaip futbolininkas, ir kaip treneris. Kas paskatino jus sugrįžti į Lietuvą ir nerti į lietuviško futbolo sūkurius?
Dar dirbdamas Danijoje nusprendžiau, kad turiu daugiau prisidėti prie Lietuvos futbolo gaivinimo. Man regis, paskutiniu lašu tapo 2015 metais vykusios Lietuvos ir Anglijos rinktinių rungtynės, po kurių visi, o taip pat ir aš, buvome labai nusivylę mūsų rinktine, futbolu apskritai. Tačiau tada pagalvojau, kad iš to pykčio ir nusivylimo nieko pozityvaus nesigaus. O norint kažką keisti, reikia imtis realių darbų. Su keliais buvusiais Lietuvos futbolininkais aptarėme, kaip galėtume padėti. Bet tuo metu padėtis buvo labai sudėtinga, vien dėl to, kad šalies federacijoje vyko kova dėl valdžios. Nenorėjau veltis į šiuos reikalus, nenorėjau jokių revoliucijų ar perversmų. Todėl pasirinkau kitą kelią. Nusprendžiau, kad jei mes norime po 10-15 metų turėti naują futbolininkų kartą, reikia pradėti kurti vaikų treniravimo metodiką, padėti treneriams, suteikti jiems galimybę gerinti savo žinias. Džiaugiuosi, kad po trijų darbo metų su Utenos „Utenio“ futbolo akademija jau matosi tam tikras progresas. Apskritai, manau, kad mes ne tik Utenoje, bet ir platesniu mastu Lietuvoje judame į priekį.
Kaip vertinate savo darbą su „Žalgiriu“? Ar esate patenkintas komandos progresu, žaidimu, rezultatais?
Visų pirma, labai džiaugiuosi, kad „Žalgiris“ išgyveno sunkiausius metus, lenkiu galvą prieš tuos žmones kurie šiam klubui neleido numirti. Kai praėjusių metų lapkritį man paskambino tuometinis klubo sporto direktorius Mindaugas Nikoličius, aš buvau ir nustebęs, bet tuo pačiu ir labai nudžiugau. Tuo metu turėjau daug ir įvairios veiklos, bet man atrodė, kad šiek tiek trūksta naujų iššūkių. Ir „Žalgiryje“ aš gavau labai gerą, stiprų ir rimtą iššūkį. O dar labiau mane džiugina supratimas, kad aš galiu padėti ne tik „Žalgiriui“, bet ir visam Lietuvos futbolui.
Be abejo, sezono pradžia gana sudėtinga. Tačiau teikia pasakyti, kad šiuo metu A lygoje yra labai stipri konkurencinė aplinka. Tai Lietuvos futbolui yra didžiulė nauda. Neabejoju, kad jei klubai ir toliau išlaikys ekonominį stabilumą, atitinkamą komplektaciją ir pasirengimą, tai vienas kitą spausdami jie tik dar labiau ir sparčiau tobulės.
Kalbant apie „Žalgirį“, noriu pasakyti, kad mūsų komandoje matau gerą kokybę. Ir aš iš daug tikiuosi iš savo žaidėjų. Visgi, nors mes ir turime didelį potencialą, bet laikas nėra mūsų sąjungininkas. Mums reikia laiko, kad susižaistume, kad sukauptume patirties – tiek geros, tiek ir skaudžios. O mes laiko paprasčiausiai neturime. Tad priklausomai nuo traumų, nuo stabilios sudėties, tęstinumo, priklausys ir mūsų sportinė forma. Bet aš tikiuosi, kad iki per artimiausius kelis mėnesius padėtis pagerės ir Europos lygos atrankos varžybose mes pasieksime savo tikslus.
Esate vienas iš kelių lietuvių žaidusių UEFA Čempionų lygos grupių varžybose. Kaip manote, ar realu netolimoje ateityje išvysti Lietuvos futbolo klubą jei ne Čempionų lygos, tai bent Europos lygos grupėse?
Reikia svajoti apie neįmanomus dalykus, nes tik tada jie turės šansą įvykti. Reikia tikėti, norėti, eiti link savo tikslo, bet negalima arogantiškai galvoti, kad imsime ir pasieksime. Reikia atrasti balansą tarp svajonių ir realybės. Kita vertus, pernai Lietuvos futbolo klubai įrodė, kad gali sėkmingai žaisti Europos taurių turnyruose. Marijampolės „Sūduva“ ir „Trakai“ pasiekė labai gerus rezultatus. O tai patvirtina, kad lietuvių komandų lygis yra aukštas. Be abejo, reikia ir sėkmės, bet jos reikia ir nusipelnyti.
Aš asmeniškai dažnai pagalvoju, kad man karjeroje labai sekėsi. Tačiau nuolat kartoju žaidėjams, kad sekasi tik tiems, kurie tos sėkmės siekia. Būna ir geresni, ir blogesni periodai, bet svarbu, kaip tu reaguoji, kai nuo tavęs sėkmė nusisuka?
Mes dažnai pasvajojame apie Europos taurių grupių turnyrus, tačiau regis pamirštame, kad patekę į tokio rango varžybas Lietuvos futbolo klubai paprasčiausiai neturėtų kur žaisti, nes mūsų stadionai neatitinka UEFA reikalavimų. Ką manote apie lietuviško futbolo infrastruktūrą? Ar ji labai pasikeitė lyginant su jūsų vaikyste?
Pokyčių tikrai yra, nes mano vaikystės laikais dirbtinės dangos futbolo aikščių apskritai nebuvo. Žaisdavome mokyklų stadionuose, kiemuose. Tikrų futbolo bazių visoje Lietuvoje buvo labai nedaug. Kita vertus, reikia atskirti masiškumą nuo meistriškumo. Prieš kelis dešimtmečius gabiausi, talentingiausi vaikai sportuodavo ir gyvendavo specialiuose centruose, ten jie labai tobulėdavo sparčiau, nei masiniuose užsiėmimuose. Tai buvo elitinės grupelės. Joms tų bazių užtenka. Dabar vien Vilniuje futbolo treniruotes lanko daug daugiau vaikų, bet jiems katastrofiškai neužtenka bazių. Žinau, kiek futbolo stadionų ir aikščių praradome Kaune, matome, koks liūdnas vaizdas Vilniuje. Turime Nacionalinio stadiono griaučius, o mūsų geriausias stadionas gali pasigirti dirbtine veja ir 5 tūkstančių vietų tribūnėlėmis. Tai labai graudu.
Norite pasakyti, kad Nacionalinis stadionas išspręstų Lietuvos futbolo infrastruktūros problemas?
Tyrimai rodo, kad geresni stadionai, geresnė infrastruktūra didina žmonių susidomėjimą futbolu, klubai gauna daugiau pajamų ir pan. Kita vertus, turime pripažinti, kad šiuo metu „Žalgiris“ nesugeba užpildyti net ir LFF stadiono tribūnų. Problema yra ne stadionai, o žaidimo kokybė. Be to, man atrodo, kad šiuo metu žmonių, mylinčių futbolą, yra gerokai mažiau nei prieš 20-30 metų. Dabar yra visai kitokia kultūra, kitoks supratimas. Žmonės nori patogumo, nenori sėdėti vėjo košiamame ir lietaus merkiamame stadione, ant nešvarių kėdžių, kai galima eiti į krepšinio areną ir šiltai bei patogiai stebėti rungtynes. Arba sėdėti namie ir sportuoti žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Štai su kuo mums dabar tenka konkuruoti.
Kai kalbame apie Lietuvos futbolą ir tą patį „Žalgirį“, dažnai girdime apie svajones patekti į Europos čempionato finalinį etapą, Europos taurių grupių varžybas. O apie ką svajojate jūs? Kokių turite gimtadienio norų?
Aš taip pat nepamirštu pasvajoti. Bet tai nėra svajonės apie materialinius dalykus. Labai tolimoje perspektyvoje norėčiau būti tuo, kuris prisidėjo prie Lietuvos futbolo išjudinimo iš mirties taško. Pradedant nuo vaikų, jaunimo futbolo, treniruočių metodikų ir pan. Kalbant apie artimesnę perspektyvą, aišku, norėčiau su „Žalgiriu“ pasiekti gerų rezultatų Europos turnyruose, patekti į grupių varžybų etapą.
O kasdienybėje – kaip ir visi, noriu, kad būtų sveikatos, kad aplenktų ligos. Ir ne tik mane, bet ir mano artimuosius. Tie dalykai ateina kai mažiausia lauki ir tikiesi, tad labai norisi, kad jų būtų kuo mažiau.
Aurelijau, grįžkime prie jūsų gimtadienio. Kaip jaučiatės sulaukęs 45-erių?
Man atrodo, kad aš nedaug kuo skiriuosi nuo to 17-18 metų vaikino, kuris prieš kelis dešimtmečius lakstė „Žalgirio“ bazės aikštėje. Gal tik plaukų tada buvo daugiau. Be abejo, dabar yra daugiau gyvenimo patirties, ji leidžia kitaip vertinti įvykius, nutikimus. Bet savijauta tikrai gera. Gal tik lėčiau bėgioju.
O jei rimčiau, tai gyvenime patyrus ir šilto, ir šalto įgauni patirties. Manau, kad reikia gyventi šia diena. Bet negali laukti, kol pasitaikys šansas, galimybė. Turi eiti į priekį, turi daryti. Tiek gyvenime, tiek ir futbolo aikštėje. Prieš rungtynes būna anksti spėlioti, o rungtynių – jau per vėlu kažką keisti. Viską turi padaryti pats rungtynių metu. Tą patį sakau ir savo žaidėjams. Viskas yra jų rankose, bet jie turi imtis iniciatyvos. Visi mes turime dovaną žaisti futbolą, dirbti, gyventi iš jo. Aš būdamas futbole jaučiu, kad gyvenu. Kai būna blogai – nemiegu naktimis, o kai sekasi, tada rytas po pergalės būna pats geriausias.
fkzalgiris.lt
