Nuo to laiko, kai Arūnas Rastenis pirmą kartą apsivilko „Utenio“ vartininko marškinėlius, prabėgo jau trisdešimt metų, skirtingų įvykiais, patirtimis, tačiau vienodų noru būti futbolo treneriu
Futbolą A. Rastenis žaisti pradėjo dviračių sporto trenerio dėka.
Vaikystėje būsimasis futbolininkas lankė lengvosios atletikos, vėliau – dviračių sporto treniruotes, kol dviratininkų treneris jo treniruočių metu futbolą žaidusio vaiko tėvams rekomendavo sūnų nuvesti į futbolo treniruotes.
Dvylikametis iš karto pradėjo saugoti vartus ir lankyti treniruotes su vyresniais vaikais. Po keleto mėnesių, jo amžiaus berniukų treneriui pastebėjus gabų vartininką, prisijungė prie bendraamžių.
„Mus treniravo Romas Čižas – vienas iš dviejų geriausių mano gyvenime sutiktų trenerių. Neilgai trukus jis išvyko dirbti į Panevėžį, kartu pakvietė ir mane, – prisiminė A. Rastenis. – Po metų pasinaudojau kvietimu, tačiau man netiko griežtos, kaip kariuomenėje, sporto mokyklos taisyklės, todėl grįžau namo.“
1988 m. keturiolikametį A. Rastenį mokykloje kūno kultūros mokytoju dirbęs „Utenio“ treneris Kęstutis Kundrotas pakvietė prisijungti prie komandos. Žaidėjai tuomet buvo įdarbinami miesto įmonėse ir, nors dirbti jose neturėdavo, gaudavo atlyginimus. „Aš, fiktyviai dirbdamas Utenos pieno kombinate, o iš tiesų – žaisdamas futbolą, gavau 80 rublių algą. Pamenu, kaip dėl to piktinosi mano tėvas, turėjęs dėl 120 rublių visą mėnesį sunkiai dirbti“, – juokėsi A. Rastenis.
Tapęs atsarginiu „Utenio vartininku, A. Rastenis įsiminė vienas pirmųjų rungtynių „Snaigės“ taurės turnyre su „Jonava“, kai vienas iš žiūrovų atkreipė varžovų dėmesį į žemą jo, vartininko, ūgi. Tuo pasinaudoję jonaviškiai įmušė du aukštus įvarčius.
Su komanda 1989 m. atsisveikinus K. Kundrotui, pasak A. Rastenio, prasidėjo „Utenio“ žaidimo lygio ir rezultatų nuosmukis. „Negalima sakyti, kad visai nebuvo rėmėjų ir tai buvo pagrindinė smukimo priežastis – pinigų atsirasdavo, tačiau jie labai greit kažkur dingdavo, – pastebėjo jis. – Nebuvo jokios kontrolės, domėjimosi.“
Sulaukęs aštuoniolikos A. Rastenis išvyko į Kauną žaisti Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto (KKI) „Volmeta-KKI“ komandoje, tačiau studijuoti institute nenorėjo. Su šia komanda laimėjo Europos studentų čempionatą, tai – aukščiausias jo, kaip žaidėjo, pasiekimas.
Atsisveikinęs su instituto komanda ir grįždamas į Uteną A. Rastenis autobuse susitiko tuometinę Utenos jaunimo mokyklos vadovę, pakvietusią jį į šią įstaigą dirbti. 1995 m. tapęs sporto ir dramos būrelių vadovu, A. Rastenis mokiniams vedė ir informatikos, ir geografijos, ir tikybos pamokas. Jam, skirtingai nuo daugelio diplomuotų specialistų, puikiai sekėsi susikalbėti su nemotyvuotais, kone iš gatvės surinktais įstaigos mokiniais, tarp kurių buvo vyresnių už jį patį.
„Su jais reikėjo tiesiog bendrauti, tą ir dariau. Todėl mano vestose tikybos pamokose dalyvaudavo 90 proc. mokinių, nors ankstesnė mokytoja po pirmos pamokos išėjo verkdama, kunigas – keikdamasis, – pasakojo A. Rastenis. – Su auklėtiniais patys susitvarkėme klasę ir ji liko kokia buvusi bent kol aš dirbau, nors visos kitos patalpos būdavo nespėjamos remontuoti.“ Tuomet, visada treneriu svajojęs būti vyras, pirmą kartą surinko futbolo komandą, kuri miesto pirmenybėse užėmė trečią vietą.
Po trejų metų A. Rastenis pradėjo dirbti tuometiniuose Utenos vaikų globos namuose, kur buvo įpareigotas baigti mokslus, todėl pradėjo socialinio darbo studijas Utenos kolegijoje, vėliau baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, kuriame socialinius pedagogus ruošiantys dėstytojai prašydavo jo pasidalinti praktine patirtimi užuot citavus mokslinę literatūrą.
Atėjęs dirbti į vaikų namus A. Rastenis čia rado apie 90 vaikų, mažą sporto salytę ir teniso stalą, numestą rūsyje. Suorganizavęs vaikus jaunas vyras ėmėsi veiklos – gavę vadovės leidimą išgriovė tris pavėsines lauke, išlygino aikštę, pasėjo žolę, pastatė ūkvedžio suvirintus vartus ir turėjo kur žaisti futbolą.
Daugiau nei dešimtmetį vaikų namuose dirbęs A. Rastenis nesuskaičiuoja visų organizuotų veiklų, išvykų ir avantiūrų. Tarp labiausiai įsiminusių – „Robinzonų“ išgyvenimo stovyklos Aiseto ežero saloje, turistiniai žygiai valtimis, dviračiais ir pėsčiomis, išvykos po Žemaitiją autobusais, pasibaigdavusios poilsiu prie jūros.
Vaikų namus A. Rastenis paliko po vienos vasaros sužinojęs, kad buvo aplenktas biurokratiniuose koridoriuose ir jo vestus būrelius vaikams perėmė kitas žmogus. „Nenorėjau dirbti tik naktine aukle, susinervinau ir nieko nesitikėdamas paskutinėmis rugpjūčio dienomis paskambinau Sporto centro direktoriui, – prisiminė jis. – Mane iš karto pakvietė dirbti treneriu. Taip žmogui, ant kurio pykau dėl „pavogtų“ būrelių, tapau dėkingas, nes išsipildė svajonė dirbti treneriu.“
Pradėjęs dirbti su dešimtmečiais vaikais, A. Rastenis dar susirinko jaunesnių berniukų grupę, kurią treniravo ir augino. Tarp šios grupės berniukų buvo Lukas Paukštė, Mindaugas Ubeika ir kiti šios kartos uteniškiai futbolininkai.
„Tuomet sąlygų treniruotėms nebuvo, stadione vyko rekonstrukcija, mokyklų stadionų visiems neužteko, todėl trenkdavomės treniruotis į Utenos profesinio rengimo centro stadioną, – prisiminė treneris. – Su vaikais važinėdavome į turnyrus ne tik Lietuvoje, bet ir netolimame užsienyje, kartais dėl to sulaukdavau priekaištų, tačiau ir dabar esu įsitikinęs, kad tobulėti geriausia rungiantis su lygiais ir stipresniais varžovais.“
Kai kas nesuprato ir ambicijų dalyvauti aukščiausios lygos varžybose, į kurią A. Rastenio komanda tai patekdavo, tai vėl iškrisdavo, tačiau pasiekė, kad vienais metais savo amžiaus grupės aukščiausiosios lygos čempionate užėmė šeštą vietą. Tai – geriausias Utenos vaikų, žaidusių futbolą, pasiekimas, po kurio pasipylė kvietimai į turnyrus ir varžybas.
Kai Utenos daugiafunkcio sporto centro vaikų futbolo grupės buvo perduotos futbolo klubui „Utenos Utenis“, A. Rastenis pradėjo dirbti čia įkurtoje futbolo akademijoje. Dabar jis treniruoja 42 ambicingas akademijos merginas ir mergaites, keliančias sau aukščiausius tikslus ir įpareigojančias savo trenerį ne tik mokyti, bet ir patį nuolat tobulėti.
